Stoviu ir nekantrauju. Rimo dar nėra. Sakė, aštuntą, o jau dvidešimt po aštuntos. Pirmam pasimatymui lyg ir daugoka tiek vėluoti. Tikiuosi, kad atitemps didelę puokštę rožių, puls ant kelių ir atsiprašinės...
O, štai ir jis! Gėlių neturi arba sėkmingai jas slepia už nugaros. Visa laimė, nuotrauką panašią buvo atsiuntęs. Sako, kad pramiegojo... Niekšas! Ir gėlių nei priekyje, nei už nugaros neturi. Na, niekis – gal paskui bus geriau? Sako, kad aš ne tokia graži kaip nuotraukoje. Gera pradžia! Jaučiu, kad sutarsime. Pritariu jam – aš ir pati savęs gražuole nelaikau. Užtat moku dirbti fotošopu.
„Kur einame?“ Šitas klausimas visada yra aštrus: pati siūlyti negali, nes būsi palaikyta valdinga, jis taip pat nesiūlo. Žodžiu, partizaniškai tylime abu. Kadangi jau nebeturime kur dėti akių, o tyla mūsų taip pat nesuartina, pasiūlau nueiti į netoliese esančią kavinukę. Pasvarstęs („Ar ten brangu?“) sutinka.
Aš – vadybininkė, jis – medikas. Oho! Daktaras. „Šaunuolė!“ – mintyse pagiriu save.
Pakeliui įsikalbame apie keliones. Pasirodo, jis – alpinistas! Neblogai. Buvęs ant Juozapinės kalno... „Atsiprašau?“ – pasitikslinu. „Juozapinės kalnas – aukščiausias Lietuvos taškas. Tu ką, nežinai?“ – klausia manęs. Kur jau ten nežinosi. Bandau pajuokauti, kad gal ir į Everestą reikėtų pabandyti užkopti, bet Rimas rimtai žiūri į savo, kaip alpinisto, karjerą ir mano juokeliais per daug nesižavi. Nieko, rimtas vyras. Kažkada mama sakė, kad tik tokie ir yra perspektyvūs.
Na, štai – mes jau kavinėje. O, pro duris pirmą praleido – gal ir visai nieko berniukas, jei pamiršime tą Juozapinės kalną. Visos padavėjos kritiškai nužiūri mano išrinktąjį, o paskui ilgai šnabždasi su barmenu ir prunkščia žiūrėdamos į mūsų pusę. Galų gale ateina mūsų aptarnauti. Užsisakome po picą, pyrago ir arbatos.
Belaukdami susipažįstame artimiau: aš – vadybininkė, jis – medikas. Oho! Daktaras. „Šaunuolė!“ – mintyse pagiriu save. O kas sakė, kad svajonės neišsipildo? Kadangi mano močiutės ligų gydymo receptai greitai baigėsi, o mokykloje per biologijos ir chemijos pamokas oro lėktuvėlius skraidinau, greitai pereiname prie kitos temos. Pomėgiai. „Kopimas į kalnus!“ Gerai, šitą prabangiai pavadintą užsiėmimą aš jau įvertinau. Kas dar?
Padavėja atnešė arbatos. Žiūri į mane kaip į paskutinę mėmę. Ai, koks kieno reikalas, su kuo aš pietauju. Taigi toliau – pomėgiai.
O aš ar moku gaminti? Aišku, kad moku – dar vakar išsiviriau dvi dešreles. Kambario draugė sakė, kad labai skanios.
„Domiuosi užsienio politika.“ Aha. Reikės vieną kartą ir man pradėti skaityti naujienas. „Tai kas gero pasaulyje?“ – klausiu. Sulaukiu nepalankaus žvilgsnio. Turbūt per banaliai paklausiau. Skubu taisyti padėtį: „Kokia tavo nuomonė apie Jungtinių Tautų, kaip organizacijos, vaidmenį palaikant taiką pasaulyje?“ Atsakymas buvo toks įmantrus, kad nei aš, nei jis nesupratome, todėl patylėję perėjome prie kitų pomėgių aptarimo.
„Mėgstu skaityti knygas.“ Valio! Čia aš – nepralenkiama pašnekovė! „Kokias? Kokia mėgstamiausia? Koks žanras? Ką dabar skaitai? Ką gali rekomenduoti? Ar tau patinka Jackas Keroucas?“ Galėčiau visą mėnesį kalbėtis šia tema. Deja, po penkių minučių supratau, kad mano pašnekovas kažkada lankėsi knygyne, yra girdėjęs, jog Vilniuje turbūt yra tokia M.Mažvydo biblioteka ir, labai tikėtina, kad tuoj baigs perskaityti visą žurnalą apie automobilius.
Laimė, padavėja atnešė picas, ir man nereikėjo maskuoti savo nusivylimo jo literatūros žiniomis, nes pradėjome valgyti. Pasirodo, jis išalkęs ir, kai valgo, mėgsta susikaupti. Taigi ilgokai teko gerbti jo susikoncentravimą į maistą ir kantriai laukti savo eilės. Kai Rimelis užkando, išsigandau, kad pareikš norą nusnūsti, nes jo žvilgsnis apsiniaukė ir jis pats kažkaip įtartinai susmuko minkštasuolyje priešais mane. Nudžiugau, kad miegoti jis nepanoro ir apatijos fazė baigėsi, kai atnešė desertą. Pyragus jis mėgsta. Ypač sluoksniuotos tešlos – tokius, kaip mama kepa. O aš ar moku gaminti? Aišku, kad moku – dar vakar išsiviriau dvi dešreles. Kambario draugė sakė, kad labai skanios.
Staiga man net šilta pasidarė. Į kavinę įgriūva du mano bendradarbiai. O, varge! Gal nepastebės? Rimelis, aišku, ne ponas Bynas, bet man jau ir padavėjos teismo buvo gana. Dar vieno dalyko – bendradarbių – mano širdis gali neatlaikyti. Be to, ir pati į savo simpatiją didelių vilčių nededu, tai kam dar apsijuokti darbe? Vis dėlto sėkmė išdidžiai nuo manęs nusisuko…
Iki šiol skambina, akį merkia ir namo po darbo parveža.
„Labas! Aišku, kad galite prie mūsų prisėsti“, – sakau tiems velniams ir tikiuosi, kad gal nors balsas nedreba. „Ko tu susinervinai?“ – Rimas labai atviras. Įspirčiau jam po stalu, kad tylėtų, bet nežinau, ar galima jau per pirmąjį pasimatymą taip aiškiai diktuoti savo požiūrį į jo nenuovokumą.
„Alaus!“ – mano bendradarbiai smagiai mirkčioja man. „Tai gal mes jau einame?“ – griebiuosi lyg skęstantysis šiaudo. „Žinoma, alaus!“ – Rimas irgi pademonstruoja savo charakterį. Beviltiškai sušnabždu: „O man dar vieną puodelį arbatos...“ Supažindinu vyrus – visi patenkinti lyg Kalėdų Senelio sulaukę.
Kalba pasisuka apie sportą. Pradedu melstis, kad Rimas nepaminėtų Juozapinės kalno. Laimė, vyrukai diskutuoja apie krepšinį – ta beviltiškai išsemta tema Lietuvoje. Patylėčiau, bet jiems, pasirodo, reikia išgirsti moterišką nuomonę. Bandau diplomatiškai pasisakyti apie dvi žymiausias Lietuvos krepšinio komandas, bet Rimelis spiria prie sienos: „Tai tu kuriuos palaikai?“ Jaučiu klastą įvelti mane į nuobodžiausią diskusiją, bet aš taip pat nepėsčia. Didingai pareiškiu, kad palaikau galimybę nueiti į tualetą pasipudruoti nosytę. Vyrai audringai pritaria – matyt, nori Rimui porą gerų žodžių apie mane pasakyti. Atsidūstu, užsimerkiu ir palieku vyrukus vienus. Bus taip, kaip likimas panorės...
Grįžusi randu vyrus jau apšilusius. Pastebiu, kad Rimas vaišinasi brendžiuku. Bendradarbių akyse sužiba pirmosios užuojautos man liepsnelės. Garsiai pareiškiu padavėjai, kad norėčiau sąskaitos. Rimas pritariamai šypsosi. Keista. Maniau, jis čia iki ryto susiruošė sėdėti. Pasirodo, ne – namie mama laukia, liepė grįžti anksčiau. Jis jau vėluoja. Mano pasimatymo herojus su Dzeuso didybe praneša, kad leidžia man sumokėti, nes tikisi, kad pasimatysime kitąkart, ir atsisveikinęs su mano bendradarbiais išeina. Tiesa, prieš išeidamas dar pabando įsegti bučinuką man į skruostą, bet sugebu staigiai loštelėjusi šitos malonės išvengti.
Noriu namo, palįsti po dušu ir pamiršti šitą košmarą. Bet prieš tai manęs laukia bendradarbių pokštai, sąskaita už pietus ir kelionė namo.
Taip... Žudo tie aklieji pasimatymai. Daugiau į juos nebevaikštau. Išsiregistravau iš tos nelemtos pažinčių svetainės. Bet šį vakarą namie nesėdėsiu. Einu į kiną. Jis, aišku, ne Džeimsas Bondas, bet ir ne Rimelis. Vienas iš žymiojo vakaro bendradarbių ne tik sumokėjo sąskaitą, parvežė namo ir švelniai apkabino guosdamas, bet ir iki šiol skambina, akį merkia ir namo po darbo parveža. Sako, kad saugo nuo nevykėlių bernų. Na, jeigu visą gyvenimą saugos, aš nieko prieš. Velniop tą Rimą – manęs laukia paslaptingas ir viliojantis tarnybinis romanas.
Šis straipsnis buvo publikuotas žurnale „JI“.
