Jos istorija – tai pasakojimas apie drąsą keisti savo kasdienybę ir apie norą būti pavyzdžiu vaikams bei aplinkiniams. Su pozityvių emocijų nestokojančia Egle kalbamės apie jos pasirinkimus, pirmuosius žingsnius Šaulių sąjungoje ir tai, ką jai reiškia būti šaule.
– Egle, papasakokite šiek tiek plačiau apie save – kas esate už Šaulių sąjungos ribų?
– Labiausiai, turbūt, esu mama ir globėja – pastaruosius 27 metus vaikų auginimas užėmė didžiausią laiko dalį. Taip pat esu aktyvi visuomenininkė. Labdaros ir paramos fondo „Išgirsk mane“ prezidentė. Mūsų fondas padeda Zarasų ir Visagino šeimoms, auginančioms sunkiai sergančius vaikus. Esu ir aktyvi globos ambasadorė, „Sidabrinės linijos“ savanorė, Zarasų bendruomenės pirmininkė. Taip pat organizuoju stovyklas moterims ir vaikams, žiemą sukišu rankas į vilną, kiek mažiau aktyviai nei anksčiau, bet veliu vilnos avalynę – esu veltinio amatininkė. Ir nors veiklų atrodo labai daug, esu savo laiko šeimininkė, susidėlioju dieną taip, kad rasčiau laiko ir sau – sportui, rašymui, draugams ir kelionėms.
– Jus mama vadina dvidešimt vaikų, esate Lietuvoje žinoma globėja, kaip atrodo jūsų kasdienybė su jais?
– 15 vaikų jau suaugę, liko tik penki nepilnamečiai (niekada tiek mažai nebuvo). Namuose visada šurmulys, daug buities, pokalbių, didelių gaisrų ir mažų lauželių, kuriuos vis reikia prigesinti. Intensyvu – labiausiai tam tinkamas žodis. Visada daug žmonių, nes užaugę vaikai vis grįžta, tai pusdieniui ar savaitgaliui į svečius, tai užstringa ilgesniam laikui, kol susidėlioja savo gyvenimą.
O kasdienybė, kaip visuose namuose, tik mūsų maisto puodai kiek didesni ir skalbyklė dažniau sukasi. Labai daug dėmesio skiriu vaikų sąmoningumui ir savarankiškumui, mažylių neturime, todėl kai mane užgriūna reikalai, puikiai pasidalijame darbais. Arba tiesiog labiau užsikuičiame ir niekas dėl to nesuka galvos.
– Prieš kelis mėnesius davėte šaulio priesaiką. Papasakokite, kaip nusprendėte prisijungti prie Šaulių sąjungos ir kas paskatino tai padaryti?
– Labai paprastai – važiuojant automobiliu akis užkliuvo už skelbimo „Facebook“, kad kviečiama tapti šauliais. Užpildžiau anketą, paklausiau vyro, ar jis jungiasi. Į jo abejonę, ar rasime tam laisvo laiko, atsakiau – aišku, rasime ir viskas.
– Ar sprendimas tapti šaule buvo spontaniškas, ar ilgai brandintas?
– Nemanau, kad spontaniškas. Žinojau apie šaulių organizaciją, mačiau šventėse, imponavo šaulių ideologija ir laikysena, transliuojamos žinutės. Bet tikrai nebuvo kažkoks planas – tada ar tada tapsiu šaule. Pamačiau kvietimą, pagalvojau, geras laikas labiau tuo pasidomėti, nuvažiavome į įvadinę paskaitą ir supratau – mano žmonės.
– Ar šeimos nariai, draugai palaikė jūsų sprendimą tapti šaule?
– Labai to nesureikšminome, tikrai neklausėme aplinkos nuomonės. Draugai sužinojo, kai sprendimu pasidžiaugiau socialiniuose tinkluose, vaikai taip pat, kai jau grįžome iš pirmo susitikimo. Keli vyresni, pagavę mūsų emociją, nusprendė prisijungti, du mažiausi, papasakojus apie jaunuosius šaulius, labai susidomėjo. Bet po priesaikos sulaukėme daug „plojimų“, sveikinimų – mūsų socialinis burbulas tikrai sąmoningas ir nuostabus.
Tokios buvo pirmosios emocijos, išreikštos asmeninėje „Facebook“ paskyroje po priesaikos: Šią savaitę priesaiką Lietuvai davė apie tūkstantis naujų šaulių. Savo socialinių tinklų sraute skaitau begalę stiprių pasidalijimų, kas paskatino įstoti į Šaulių sąjungą. Istorinė šeimos praeitis, baimė dėl geopolitinės padėties, tikėjimas, patriotiškumas ir daug kitų svarių argumentų.
Įstojau į Šaulių sąjungą, nes šiandien, be vertybių, turiu ir laisvo laiko. Daugiau nei dvidešimt metų auginau vaikus, daug vaikų. Visi prioritetai sukosi aplink šeimą ir sukosi tokiu greičiu, kad laikiau žvilgsnį įbedusi į centrinį tašką, kad tik jo nepamesčiau. Dabar turiu laisvas rankas ir visiems kitiems man svarbiems dalykams. Ir jaučiu, turiu būti čia, kad išmokčiau naujų dalykų, lygiuočiausi į žmones, kurie mane įkvepia, įkvėpčiau kitus. Šiandien turbūt gražiausia liepos 6-oji mano gyvenime.
Tėvynės labui!
– Kaip pavyksta suderinti intensyvų šeimos gyvenimą su šauliška veikla?
– Žengiame tik pirmuosius žingsnius šiuo keliu. Pirmieji mokymai tik rudenį. Bet, policijai pakvietus į pagalbą, su šauliais dalyvavome miške pasiklydusios moters paieškose. Tai tapo ir šeimos reikalu. Vakarais su vaikais „šukuojame“ miškus. Aš netikiu „neturiu laiko“ teorija. Viskas yra prioritetų klausimas. Ir nemanau, kad grindų plovimas ar pilna indų kriauklė yra svarbiau už prasmingas veiklas už namų sienų. Ir vaikų auginimo pamatas yra ne teorija apie vertybes, o praktika, kai jie mato, kas suaugusiesiems gyvenime svarbu ir kaip jie dėliojasi savo laiką bei atsakomybes.
– Ar šeima – ypač vaikai – domisi jūsų veikla Šaulių sąjungoje? Galbūt ir patys norėtų prisijungti?
– Į bazinį šaulių kursą jau važiuosime trise: mes su vyru ir dukra. Vaikinai, susiplanavę darbus užsienyje, žada tapti šauliais grįžę iš ten. 11-metei ir 14-mečiui labai rūpi, ar tapę jaunaisiais šauliais turės uniformą.
– Ar jaučiate, kad jūsų pasirinkimas daro įtaką vaikų požiūriui į pilietiškumą?
– Žinoma. Vaiką formuoja aplinka. Ir jeigu jam augant smalsumas ir individualumo poreikis, būna, vis įrėžia vieną kitą nerimo ar rūpesčio raukšlę, suaugus jam artimiausios tos tiesos, kurias matė namuose.
– Ką norėtumėte, kad jūsų vaikai išmoktų iš jūsų pavyzdžio?
– Atsakomybės už tai, ką prisijaukinai – kam įsipareigojai, ir kantrybės daryti darbus, kuriuos prisiėmei, daryti maksimaliai gerai.
– Kurioje kuopoje tarnaujate? Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai prisijungus prie organizacijos?
– Tarnauju Utenos apskrities Plk. Prano Saladžiaus šaulių 9-ojoje rinktinėje 907-ojoje šaulių kuopoje „Vytis“. Zarasai – mažas miestas, todėl visus kuopos narius pažįstu asmeniškai – smagu bus bendrauti ir kitame amplua. Labai įkvepiantys ir motyvuojantys žmonės.
– Ką labiausiai įsiminėte iš pirmųjų veiklų?
– Liepos 6 dieną, po priesaikos Anykščiuose, dalyvavome himno giedojime Zarasuose. Net su gražiausia suknele nesulaukiau tiek daug komplimentų, kiek su šaulio uniforma! Kitą rytą išsiunčiau daug anketų draugams ir pažįstamiems, kad taptų šauliais. Pavyzdys visada užkrečia.
– Kokios vertybės jums svarbiausios gyvenime? Kiek jos sutampa su Šaulių sąjungos veikla?
– Man labai svarbi laisvė: fizinė, pasirinkimų ir saviraiškos. Santykiai, bendruomeniškumas, pilietiškumas, savanorystė ir atsakomybė. Viskas apie šaulius, ar ne?
– Ką jums reiškia būti šaule – kaip tai keičia jus kaip mamą ir kaip asmenybę?
– Turbūt labiausiai saugumą. Baziniuose mokymuose tikiuosi gauti daug žinių, kaip elgtis ekstremaliose situacijose, kurios, tikiu, pravers ir kasdienybėje, nes žinios – tai didesnis pasitikėjimas savimi ir ramybė. Be to, dabar turiu daug seserų ir brolių – šeimos sąvoka dar labiau prasiplečia. Manau, kad žmogui labai svarbu kam nors priklausyti. Ir tai ne tik apie įsipareigojimus, bet ir apie santykį. Mano viso gyvenimo pamatas yra santykių kūrimas ir puoselėjimas. Man tai labai svarbu.
– Kaip vertinate bendruomenę, kurią radote Šaulių sąjungoje? Ar jaučiate, kad čia atradote bendraminčių?
– Būna jaunesni vaikai atlekia iš kiemo ir net švyti pasakodami, kokių gerų draugų susirado.
– Kuo jie vardu?
– Nežinau.
Tai aš dabar ten pat.
– Ar narystė padeda savirealizacijai, stiprina pasitikėjimą savimi?
– Kol kas, kol visa galva nepasinėriau į šaulišką veiklą, viskas yra lūkesčiai. Bet vieną jau pasitvirtinau – braidant miškais, ieškant pasiklydusios moters, siaubingai nutrynė nauji batai. Pirkau naujus, kad tiktų prie uniformos. Fizinis diskomfortas siekiant svarbaus tikslo labai gerai sudėlioja padrikas mintis į lentynėles. Dažnai save pernelyg saugome ir vyniojame į vatą ir taip neleidžiame patirti iššūkių. Iššūkiai augina.
– Kokius tikslus sau keliate būdama šaule?
– Tikiuosi būti aktyvi narė. Galbūt kažką įkvėpsiu stoti į šaulius. Noriu rasti draugų, kurių vardus žinosiu.
– Ar turite gyvenimo šūkį, mintį ar posakį, kuris jus įkvepia kasdienybėje (o gal ir šaulių veikloje)?
– Turiu tatuiruotę – „dabar yra TA akimirka“. Visada stengiuosi jausti buvimo čia ir dabar svarbą. Nesikapstyti tame, kas buvo, ir negyventi ateities iliuzijomis.
– Galbūt kiekvienas savyje turi šaulio dvasios, tereikia ją pažadinti. Ką pasakytumėte kitoms mamoms, kurios galbūt dvejoja, ar verta prisijungti prie šaulių?
Eglė: noriu būti saugi ir apsaugoti tuos, kuriuos myliu. Jaučiuosi tvirčiau prisiimdama atsakomybę už tai – žiniomis, praktika, apsupdama save žmonėmis, kuriais galiu pasitikėti. Man Šaulių sąjunga yra būtent apie tai. Tikiuosi, niekada neprireiks žinių apie karo topografiją, taktikos pagrindus ar ginklus. O jei prireiks?..
– Koks būtų jūsų palinkėjimas moterims, kurios nori, bet nedrįsta žengti pirmo žingsnio?
– Dažniausiai baisu viskas, ko nežinome. Girdėjau baimių dėl sunkaus fizinio krūvio mokymų metu, bet jį perėję draugai purto galvą – nieko ten sudėtingo, reikia tik šiek tiek ištvermės. O kas jau kas, bet mes labai ištvermingos. Sporte sunkiausia apsiauti kedus, vėliau jau gėris ir pasididžiavimas savimi. Šauliuose – tie „kedai“ anketa. Užpildyk ją šiandien!
Tokiu palinkėjimu savo pasakojimą baigia Eglė. Ačiū jai už minčių pasidalijimą. Eglės pavyzdys rodo, kad kiekvienas turime jėgų daugiau, nei kartais patys galime įsivaizduoti. Kai tas jėgas nukreipiame į prasmingą veiklą – jos ne išsenka, o auga. Tad jei jūsų kas paklaustų, ar verta tapti šauliu, atsakykite parodydami savo arba Eglės pavyzdį, kad verta. Ir ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs.
Daugiau straipsnių Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“.
