Su autorės leidimu dalinamės šiuo tekstu ir portale 15min.
Patyčių mokykla neprasideda mokykloje. Ji prasideda svetainėje. Ten, kur tėtis „juokais“ trenkia žmonai per užpakalį, bet sūnui jau šauna: „žiūrėk, pastorėjai“.
Ten, kur mama praeidama pro dukrą sarkastiškai nusvyla: „čia jau celiulitas, mergyt?“
Ten, kur tėvas savo vaiką pavadina „kvailiuku“ ir priduria: „gi tik pokštas“.
Taip, mielieji, patyčių lopšys supasi ne darželyje – jis linguoja jūsų virtuvėje, prie vakarienės stalo.
Ir ką darome mes, suaugusieji? Mes neturime laiko išmokti pagarbiai kalbėti, nes esame per daug užsiėmę piktindamiesi, kad „mokyklose tiek daug patyčių“.
Mes rimtais veidais kviečiame psichologus į mokyklas, o patys namuose trenkiame vaikui per pakaušį ir sakome: „Nesiparink, čia bajeris“.
Vaikai į darželį ir mokyklą atsineša mūsų kalbą. Ir kai mažylis sako draugui: „Tu durnas“, jis net nežino, ką tai reiškia – jis tik atkartoja tėvo emociją, kai šis šaukė ant vairuotojo: „Asile, kur lendi!“
Ir tada mes, suaugę, sėdime tėvų susirinkimuose ir spėliojame: „iš kur jie tai išmoko?“
Iš kur? Tikrai iš „YouTube“. Tikrai iš „TikTok“. Tikrai ne iš tavęs, kuris vakar su draugais prie alaus lentelės „pasišaipė“ iš viršininko, žmonos ar kaimyno.
O dar gražiau – kai mama ir tėtis su šypsena sveikinasi su draugais, bendradarbiais, o jiems vos išėjus pradeda juos kapoti gabaliukais už uždarų durų.
Vaikai tai mato, fiksuoja, geria kaip pieną. Ir priima kaip normą: meluoti į akis, pjauti už nugaros.
Tikroji šizofrenija prasideda tada, kai tas pats vaikas, išmokęs tokio modelio, gatvėje pasielgia taip pat – ir tada tėvai jį drausmina, baudžia už tai, ką patys kasdien demonstruoja.
Ir vaikas lieka su vidiniu sprogimu: „tai kaip iš tikrųjų yra?“
Patyčios pagamina suaugusįjį, kuris:
- Gyvena nuolat laukdamas smūgio – nes juk visada bus kas nors „juokingesnis“.
- Jaučiasi nepakankamas – nes jo kūnas, balsas ar net eisena buvo „juokų objektas“.
- Nemoka kurti santykių – nes meilė jam buvo rodoma tik per ironiją.
- Ir, žinoma, pats augina vaiką, kuriam sakys: „nesižeisk, čia tik pokštas“.
Sveiki atvykę į patyčių fabriką – dirbame be pertraukų, gaminame traumą po traumos, klientų trūkumo nejaučiame.
Ar yra išeitis iš šio rato?
Taip. Bet tik tada, kai pagaliau susiprotėsim: patyčios nėra vaiko problema. Tai mūsų, suaugusiųjų, nebrandos rezultatas.
Išeitis – skausmingai paprasta:
- Liautis slėpti smurtą po „humoro“ kauke.
- Liautis mokyti vaikus „nekreipti dėmesio“, kai patys kasdien kreipiame dėmesį į kiekvieną svetimą „asilą kelyje“.
- Liautis vaidinti šypsenas, o paskui pjauti už nugaros.
- Ir pradėti nuo elementaraus: mokytis kalbėti taip, kad žodžiai gydo, o ne žeidžia.
Šviesa atsiranda ten, kur baigiasi sarkazmas kitų sąskaita. Kur pagaliau pasakome: „užtenka“. Kur vaikas pirmą kartą pamato, kad jo mama ar tėtis moka pykti, nusivilti, pavargti – bet nepažeminti.
Tą akimirką lopšys sustoja. Ir iš jo išlipęs vaikas pirmą kartą pajunta, kad būti žmogumi reiškia ne juoktis iš kito, o stovėti šalia jo.
Tekstas publikuotas Izabelos Stankevičienės „Facebook“ paskyroje.
