Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 5d. 21:16

A.Sinicė – apie prarastus ir susigrąžintus dvynius, įvaikintą (ne)princesę ir darželio idėją

Alina Sinicė Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Alina Sinicė

Penkis vaikus, iš kurių vienas įvaikintas, su vyru auginanti Alina Sinicė paklausta, kodėl taip atvirai dalinasi savo gyvenimo istorija, tikina tai daranti ne todėl, kad visos šeimos būtų tokios didelės ar kad visos šeimos įsivaikintų. Ne, ji nori padrąsinti šeimas kurti tokį gyvenimą, tokį šeimos modelį, kokio jos nori. Nesvarbu, ar jos turės daug vaikų, vieną ar visai jų neturės. Ne visuomenės nuostatos ir artimųjų komentarai turi rodyti kelią, o širdis, kuri geriausiai žino, ko reikia, kad šeima jaustųsi laiminga.

Ar turėjote savo šeimos viziją dar prieš ją kurdama?

– Sunku įvardinti, kada iš tiesų pradedama kurti šeima. Mes draugavome beveik penkerius metus, o ketveri draugystės metai buvo per labai didelį atstumą, nes jis studijavo JAV, o aš – Lietuvoje. Matyt jau tuo metu ir buvo šeimos kūrimo pradžia, nes dar iki vestuvių pradėjome svajoti apie mūsų būsimą šeimą, vaikus.

Į detales nesigilinome, bet abu tikrai norėjome turėti daug vaikų. Juokavome, kad norime išauginti krepšinio komandą, vėliau pridėjome – o kodėl gi ne futbolo komandą, nors patys esame iš nedidelių šeimų, turime po vieną brolį ir sesę.

Vyras man pasipiršo likus iki studijų baigimo porai metų. Kai jis grįžo, susituokėme. Tuo metu jau laukėmės pirmagimio, todėl juokavome su draugais, kad nesituokiame be reikalo, vien tik iš meilės, reikalas yra – šeima.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Alina Sinicė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Alina Sinicė

Draugystė per atstumą vienokia, o kai pradedi gyventi kartu, atrandi visai kitokių ir savo, ir partnerio savybių. Man tuo metu buvo dvidešimt treji, tačiau streso, kad būsiu jauna mama, nejaučiau.

Ko gera, didžiausią stresą man kėlė, kad pasibaigė mano labai aktyvus, intensyvus gyvenimas, kai ir dirbau, ir mokiausi, ir aktyviai sportavau. Iš pradžių baigiau studijuoti, o kai išėjau į motinystės atostogas ir galiausiai gydytoja uždraudė aktyviai sportuoti, pasijuto visiška tuštuma. Tačiau kai gimė sūnus, vėl atsirado, ką veikti, atradau save kitose srityse.

Ar kiti vaikai buvo planuoti?

– Iš visų penkių vaikų, tik pora vaikų yra tikrąja to žodžio prasme suplanuoti, kiti atėjo netikėtai, bet taip pat džiugiai. Kai pirmajam sūnui buvo pusantrų metų, vėl pradėjau lauktis. Tuo metu gyvenome Šiauliuose, nes vyras tarnavo kariuomenėje, tapo lakūnu. Laukėmės dvynių, bet trečią mėnesį jų netekome.

Priežasčių labai nesiaiškinome, nenorėjome dar labiau draskyti netekties žaizdos. Kai atsigavome, mums labai sunkiai sekėsi vėl susilaukti vaikų. Pasidariau visus tyrimus, tačiau gydytojai nerado priežasčių, kodėl negaliu pastoti. Manau, priežastis buvo psichologinė – netekties baimė.

Asmeninio archyvo nuotr./Alina Sinicė
Asmeninio archyvo nuotr./Alina Sinicė

Tuomet su vyru apsvarstėme, kad jeigu savų vaikų susilaukti nepavyks, yra kitų būdų ateiti vaikui į šeimą. Mane seniai jaudino šeimos netekusių vaikų problema, esu ne kartą juos lankiusi globos namuose ir visada skaudėdavo dėl jų širdį.

Supratau, kad jie nebus visada vaikais ir pati savaime šeimos netekties trauma neišgys. Jie išaugs ir ką jie su visu tuo, ką patyrė vaikystėje, darys? Nekalbu apie genus, apie juos turiu savo teoriją, kalbu apie jų patirtis.

Tuomet su vyru apsvarstėme, kad jeigu savų vaikų susilaukti nepavyks, yra kitų būdų ateiti vaikui į šeimą.

Taip ir nusprendėme – jei po kurio laiko vis dar nepavyks susilaukti biologinių vaikų, ieškosime kitų galimybių įgyvendinti svajonei turėti didelę šeimą, o tuo pačiu prisidėsime prie socialinių visuomenės problem sprendimo.

Greičiausiai ši idėja mus atpalaidavo: gimė ir antras sūnus, ir trečias. Augindama antrąjį sūnų išėjau iš valstybės tarnybos, kur dirbau teisininke. O besilaukdama trečiojo tapau laisvai samdoma teisininke ir nutariau į valstybės tarnybą nebegrįžti.

Kodėl nusprendėte mesti darbą valstybinėje tarnyboje?

– Esu dirbusi net trijose valstybės institucijose, tačiau šiame darbe man pritrūko kūrybinės realizacijos. Tarkime, padarau savo darbus ir tuomet bandau įstaigoje sukurti tokią tvarką, kad visiems palengvėtų darbas, o interesantai būtų patenkinti paslaugomis, bet, pasirodo, niekam to nereikia ir mano iniciatyva tampa nieko verta. Taigi „gaunu per galvą“ – sėdėk kaip sraigtelis ir daryk savo darbą. Tačiau nuo tokio darbo tiesiog pradedi bukti.

Nutariau į šį procesą nebegrįžti ir pradėjau svarstyti, ką iš tiesų noriu veikti. Tuo metu auginau tris vaikus, iš kurių du ėjo į darželį. Susidūriau su nemažai problem vesdama savo vaikus į valstybinį darželį, ir tai paskatino subręsti idėjai kurti savo ugdymo įstaigą.

Tiesa, kai žmonės įvardindavo, kad aš noriu pradėti savo verslą, man akys išsipūsdavo, kadangi nesijaučiau verslininkė. Ir dabar nevadinu savo veiklos verslu. Tiesiog man norėjosi sukurti aplinką, kurioje mano vaikams ir man būtų gera, kitoms šeimoms ir ugdytojams būtų gera.

Kadangi esu teisininkė, man buvo labai paprasta susikalbėti su visomis institucijomis, sutvarkyti dokumentus. Ir tuo pačiu šioje veikloje galėjau „sprogti“ savo kūrybiškumu. Kurdama ugdymo programą rėmiausi ir asmenine patirtimi, ir įgytomis žiniomis.

Asmeninio archyvo nuotr./Alina Sinicė
Asmeninio archyvo nuotr./Alina Sinicė

Labai mėgstu skaityti – ne tik grožines knygas, bet ir psichologinę, pedagoginę, mokslinę literatūrą. Prikaupusi daug žinių, pradėjau gyvai bendrauti su įvairių sričių ugdytojais, mokslininkais, kalbėjausi su žmonėmis, kurie pirmais priklausomybės metais rengė tautinės mokyklos reformą, nors ji taip ir nugeso. Taip gimė dar vienas mano vaikas – darželis „Baltų šalelė“.

Ir tuomet atsirado idėja įsivaikinti?

– Augindama savo tris vaikus ir darželį, pajutau kad vėl norisi šeimos pagausėjimo. Tai labai įdomus jausmas – taip buvo su visais vaikais. Regis, visi šeimos nariai yra namuose – aš, vyras, visi vaikai, – bet toks jausmas, kad kažkas kažkur išėjęs: kai jis grįš, mes būsime visi.

Kai šis jausmas ėmė į mane belstis, su vyru pradėjau kalbėti apie tai, kad jeigu mes norime dar vieno vaikelio, kodėl dabar neįsivaikinus? Aišku, dar turėjau moterišką svajonę turėti dukrą. Vyrui prireikė pusmečio, kol jis apsisprendė, o aš tą pusmetį kantriai laukiau.

Asmeninio archyvo nuotr./Baltų šalelė
Asmeninio archyvo nuotr./Baltų šalelė

Kaip vyko įvaikinimo procedūra?

– Dabar ji labiau „popierinė“. Anksčiau būsimi įtėviai patys važiuodavo į globos namus ir rinkdavosi vaiką. Dabar pirmiausiai kelis mėnesius renki įvairius duomenis apie save, tada turi lankyti įtėvių kursus, po kurių esi vertinamas, ar tinkamas būti įtėviu.

Kita vertus, viso to reikia, nes per visą šią procedūrą gauni begalę žinių. Net kai biologinis vaikas ateina į šeimą, susiduriame su daug rūpesčių, tikrai nėra lengva auginti vaikus, bet kai į šeimą ateina vaikas su trauma, reikia dar gilesnio pasiruošimo.

Nebuvau prisikūrusi lūkesčių, kad turiu tą vaiką iš pirmo žvilgsnio pamilti ar kažką iš karto jam pajausti.

Kai mus buvo suteiktas būsimų įtėvių statusas ir pradėjome laukti būsimos dukros, tuo pat metu pradėjome lauktis dar vieno vaikelio. Taigi vienu metu laukėme dviejų. Tuomet prisiminiau savo pačios netektį, kai praradau dvynukus.

Atsimenu, guodžiau save – jie vis tiek pas mane kokiu nors būdu dar sugrįš, o štai dabar vėl laukiame dviejų. Vasarą sulaukėme pasiūlymo – beveik trejų metų mergaitės. Ilgai nedvejojome. Nebuvau prisikūrusi lūkesčių, kad turiu vaiką iš pirmo žvilgsnio pamilti ar kąnors iš karto jam pajausti. Tiesiog norėjau, kad į šeimą ateitų vaikas ir kad galėčiau jam būti mama.

Tačiau įvairių lūkesčių apie svajonių sesę ir princesę prisikūrė vaikai. O kai ji pasirodė visiškai ne svajonių sesė ir princesė, buvo visko.

Kaip į naują sesę reagavo Jūsų vaikai?

– Liepa iš tėvų buvo paimta dar kūdikystėje. Iš pradžių ji gyveno globos namuose, vėliau – pas globėją, iš kurios buvo perduota mums. Taigi netekčių ji turėjo pakankamai daug. Ji vos dviem savaitėmis jaunesnė už mano trečiąjį sūnų: praktiškai mano sapalionė apie dvynukų susigrąžinimą išsipildė. Dabar turiu tikrus dvynius. Jie ir elgiasi kaip tikri dvyniai, ir patys save vadina dvyniais.

Jie instinktyviai jaučia, kad jų amžius vienodas, jie neatsimena, kad yra buvę atskirai, nors žino, kad Liepa nėra gimusi iš manęs, sūnus arba neatsimena jos atėjimo į šeimą, arba nenori atsiminti. Jie taip nori būti visur lygūs, kad jei vyresni vaikai primena, kad Liepa pas mus atėjo iš „vaikų namų“ Augustinas sako, kad ir jis iš „vaikų namų“. Matyt šiuo metu jie kuria tokį ryšį, kuris paremtas noru turėti vienodas patirtis.

Asmeninio archyvo nuotr./Baltų šalelė
Asmeninio archyvo nuotr./Baltų šalelė

Su kokiais sunkumais ir iššūkiais teko susidurti per šiuos trejus metus nuo įsivaikinimo pradžios?

– Kiekvieną kartą, kai į šeimą ateina naujas vaikas, visiems kitiems vaikams tenka persigrupuoti. Pavyzdžiui, pirmagimis turi nulipti nuo pjedestalo ir susitaikyti su kitokiu vaidmeniu. Kai vienu metu į šeimą atėjo netgi du vaikai, iš pradžių buvo visiška netvarka.

Tiesa, kokias tris savaites šeimoje buvo visiška ramybė – visi vieni kitus tyliai stebėjo, bendravo labai atsargiai, labai švelniai, slėpdami savo jausmus. Po mėnesio visi atsipalaidavo ir ne tik pareikšdavo, kas nepatinka, bet ir nesivaržydavo užrėkti, pastumti, iš kambario išprašyti. Taigi prasidėjo didelė trintis.

Į šeimą atėjo žmogutis su susiformavusiais bendravimo įpročiais, kurie buvo destruktyvūs, t. y. visko, ko norisi, būdavo ne prašoma, o bandoma gauti rėkiant ir stipriai verkiant, kitaip tariant, išsireikalauti negatyviu būdu.

Esu pastebėjusi, kad panašaus likimo vaikai labai noriai prisiima aukos poziciją, nes kai jų kiti gailisi, jie viską gauna. Dar prieš įvaikinimą buvau nusprendusi vaiko negailėti, o padėti. Tai nereiškia, kad ketinau būti nemylinti mama, tiesiog nenorėjau vaikui daryti meškos paslaugos.

Asmeninio archyvo nuotr./Baltų šalelė
Asmeninio archyvo nuotr./Baltų šalelė

Taip, aš apgailestauju, kad jos gyvenimo pradžia susiklostė tokia, bet dėl to nereikia gailėtis visą ateinantį gyvenimą. Aš noriu vaikui padėti išmokti gyventi savarankiškai, o ne viską už jį daryti, viską paduoti. Antraip kaip jis paskui išgyvens be manęs? Pagaliau nenorėjau jos išskirti iš savo biologinių vaikų, kurių juk aš nesigailiu, o padedu augti.

Daugelis šeimų bijo pasiimti vaikus iš problemų dėl alkoholio turinčių tėvų, nes esą vaikas galėjo paveldėti „negerus“ jų genus. Ar pati galvojote apie tai?

– Esu skaičiusi apie tai daug įvairių mokslinių straipsnių. Ne tam, kad įveikčiau savo baimes, nes aš jų daug neturėjau, tačiau jų turėjo artimieji, kurių požiūrį tais moksliniais tyrimais bandžiau pakeisti, griauti jų nuostatas ir mitus. O man pačiai buvo tiesiog įdomu, kas vyksta su žmogumi, kai jis pakliūva į visai kitokią aplinką.

Atsižvelgiant į nusistovėjusias nuostatas ir mitus dėl įvaikinimo, galima paminėti, kad pasak mokslininkų, gimdami mes paveldime temperamentą ir tam tikras ligas, ir štai aplinka, kurioje vaikas auga tuos genus stipriai veikia – vieni genai “užmiega”, kiti išryškėja. Visa kita ateina per patirtis – gyvenimo būdą, elgesio modelius formuoja tėvai, giminaičiai, darželiai, mokyklos, visuomenė.

Mes su vyru buvome apsitarę, kad negalėsime padėti vaikui, kuris turi labai sunkių paveldėtų ligų ar traumų, tokių, kaip vaisiaus alkoholio sindromas, Dauno sindromas, nes patys šeimoje auginame daug vaikų. Tačiau visa kita yra įveikiama.

Baimė, kad vaikas bus toks, kaip jo biologiniai tėvai, man yra visiškas mitas.

Mūsų mergaitė turi šiokių tokių problemų su elgesiu, kurias sprendžiame, fiziologinių sutrikimų buvo ne daug ir kai kurie jų savaime išaugami. O nuomonė, kad vaikas bus toks, kaip jo biologiniai tėvai, man yra visiškas mitas, nes aš manau, kad jis bus tokiu žmogumi, kokioje šeimoje augs ir kokiu pati norės išaugti.

Deja, visuomenėje šis mitas vis dar gajus ir vis susilaukiu klausimų, kaip mes čia tarp savo biologinių vaikų auginame įvaikintą. Tačiau aš praktiškai nebematau skirtumo tarp jos ir biologinių vaikų, išskyrus tai, kad jai turime padėti išgyti nuo tokių netekčių, kurių kiti vaikai neturėjo.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Alina Sinicė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Alina Sinicė

Ar Jūsų vaikai lankė Jūsų sukurtą darželį?

– Jo nelankė tik vyriausias sūnus, visi kiti vaikai lankė, ir labai dėl to džiaugiuosi. Man džiugu, kad mūsų darželį gali lankyti skirtingo amžiaus sesės ir broliai. Jie pasiskirsto į grupes pagal veiklas, bet visada turi galimybę pabūti kartu.

Pati turėjau patirtį: kai vedžiau vaikus į valstybinį darželį, jie vienas kito ilgėdavosi, auklėtojų vis klausinėdavo, kada eis į lauką, kad galėtų ten pabūti su broliu. Vadinasi, vaikams tas ryšys reikalingas – jie ir tėvų visą dieną nemato, ir vienas kito.

Ar darželio pavadinimas reiškia, kad ugdote vaikus senovės baltų dvasia?

– Ne visai taip. Mūsų ugdymo pagrindas – etnokultūra. Tiesiog mes siunčiame žinutę, kad nesame tauta, kuriai tik 100 metų, juk mūsų tautai tūkstantmečiai. Etnokultūrinis ugdymas apima labai gilią senovę – nuo tada, kai į šias žemes atkeliavo pirmieji žmonės, iki pat šių dienų. Tai istorijos ir kultūros pažinimas, kad vaikas visapusiškai suvoktų savo tapatumą – iš kur jis, kas jis yra, užaugtų pasitikintis savimi ir kitais, gerbiantis žmogų ir aplinką.

Esu daug skaičiusi ir gyvai kalbėjausi su psichoterapeute apie tai, su kokiomis problemomis dabar susiduria žmonės, ypač dažnai specialistai susiduria su klientais, kurie ieško gyvenimo prasmės, nemoka džiaugtis tuo ką turi, nevertina artimojo ryšio, o siekia vis daugiau materijos.

Taip yra todėl, kad atitolome nuo savo kultūros, niekaip nerandame savasties, o tam žmogus turi save labai gerai pažinti – ne tik nuo šeimos, bet daug giliau, nuo priešistorės. Juk mūsų gyvenimo būdas, bendravimo kultūra neatsiranda čia ir dabar gimus. Suprasti netgi tokius paprastus dalykus, pavyzdžiui, kodėl mūsų bendravimo būdas skiriasi nuo italų, padeda savo istorijos nuo senų laikų pažinimas.

Žinoma su vaikais viso to mes mokomės ne tik per sėdėjimą, žiūrėjimą ir klausymą, viso mokomės per žaidimą, per patirtis ir kūrybiškumą. Kalbame, žaidžiame ir gyvename paliesdami viską – kokios tradicijos buvo anksčiau ir kokias tradicijas turime dabar, kada ta tradicija atsirado ir kiek ji gyva dabar, bandydami suprasti kaip viskas keitėsi ir keičiasi dabar.

Taip pat labai stipriai mūsų darželio veiklą veikia šeimų kultūra. Šeima, atvesdama pas mus vaiką, atneša savąją kultūrą. Taip kuriasi savita darželio kultūra. Tai gyvas, besikeičiantis procesas. Todėl vienokia atmosfera susikūrusi mūsų darželio filiale Antakalnyje ir visiškai kitokia bus Šeškinėje, kuriame mūsų filialas atsidaro tik šiemet.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Kodėl Raseiniuose nebuvo Lenino paminklo ir kaip kaliniai čia išvengė Rainių likimo

Aktualu

Gedimino kalne rudens lietus atvers daugiau žaizdų?

Aktualu

Pajūrį niokoja audra, lūžta šakos, uoste ribojama laivyba

Šių laikų šnipinėjimas: 1 dalis - IMSI gaudyklė

Verslas

Vyriausybė tvirtina apynasrį prekybai: kišis į sutartis, lentynas, darbo laiką, viešins kainas

Aktualu

Dainius Kreivys: Vilniui reikia tramvajaus, tik tai išgelbės nuo spūsčių

Verslas

Aiškėja LEU rūmų likimas: kelsis trys Vilniaus kolegijos fakultetai

Aktualu

D.Trumpas: Kinija bando paveikti lapkritį vyksiančius rinkimus į JAV Kongresą

Aktualu

Etikos sargai nesiims tirti S.Jakeliūno kaltinimų dėl M.Majausko elgesio

Verslas

Rokiškio rajono meras: Indijos bendrovių 200 mln. eurų investicijos išjudins miestą

Vardai

Nauja Remigijaus Žiogo tatuiruotė ant krūtinės – laisvę simbolizuojantys sparnai

Kultūra

Artūras Tereškinas: Pirmyn į chronišką ateitį

Pasaulis kišenėje

Ohajo miesteliai ir nacionalinis lietuviškas patiekalas – vėžlių sriuba

Vardai

J.Bitinaitė apie dukros tėvą: „Sužinojusi apie nėštumą, jaučiausi nesaugiai, nieko iš jo nesitikėjau“

Verslas

„Norfos“ savininkas D.Dundulis: vienintelis dalykas, ko reikia verslui – netrukdyti

Gyvenimas

Su kurčiaisiais kolekciją sukūrusi D.Pavalkytė: rokerių rodomi ragai kurtiesiems reiškia visai ką kita

Vardai

Donatas Motiejūnas pirmąkart prakalbo apie sūnų: „Adomas – mano didžiausias gyvenimo pasiekimas“

Aktualu

Šiaulių policija ieško tuberkulioze sergančio Stepono: jis turi būti izoliuotas

24sek

Norai keičiasi – Jimmy Butlerio prioritetu tapo „Miami Heat“

Verslas

M.Starkevičiūtė kaltina D.Grybauskaitę ir I.Šimonytę – prašo ištirti, ar nepasipelnė iš krizės

Naujienos

Aktualu

Draudimas translyčiams tarnauti JAV armijoje atšauktas, bet ką tai keičia?

Aktualu

Iš žemės drebėjimo paveiktų Indonezijos salelių evakuojama 900 turistų

Vardai

Aistė Lasytė pristato naują vaizdo klipą ir kviečia sielas gydyti teatru

Aktualu

Šiaurės Airijoje apsivogusiam lietuviui teisėja rėžė iš peties

Aktualu

Naujojoje Meksikoje iš „ekstremistų“ buveinės išgelbėta 11 vaikų

Verslas

„Yandex.Taxi“: Kremliaus kontroliuojama milžinė su Nyderlandų vėliava

Aktualu

Naktis su Palangos policija: vilnietės siautulys, perkąsta ranka bei įsimintinas virėjo jubiliejus

Kultūra

Laurynas Katkus: Avenida 5 Sur. Hipsterių klausimu

Sportas

Sidabras: R.Meilutytė Europos čempionato finale nusileido J.Jefimovai

Aktualu

Japonija mini Hirošimos atominio bombardavimo 73-ąsias metines

Vardai

Supermodelis Gisele Bundchen butą Niujorke pardavė tik sumažinusi kainą trimis milijonais

24sek

Jaunieji latviai nusilenkė serbams – jie ir vėl Europos U18 čempionai

Gazas

Kodėl spidometrai būna sugraduoti iki greičio, kurio automobilis nepasiekia – net 500 km/val?

Deuce

Dublis pasiektas – Alexanderis Zverevas apgynė Vašingtono titulą

Aktualu

Kas sieja LVŽS Seime inicijuojamą tyrimą ir partijos laikraštį?

Pasaulis kišenėje

Biržų miesto šventė nukėlė atgal į praeitį

Aktualu

Teisininkai kritikuoja planuojamą skelbti amnestiją: vos tik paleidi, kalėjimai vėl užsipildo

Gyvenimas

Kvėpavimo mokytojas D.Mykolaitis: žmonės patys pasirenka vargingą aukos gyvenimą

Kultūra

15min rekomenduoja: kokių renginių nepraleisti kitą savaitę?

Aktualu

Pradėtas tvarkyti paskutinis J.Žemaičio-Vytauto bunkeris

Vardai

Daugiau vandens

Ginekologė pataria

Video

32:43
00:08
05:21

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką