Medicinos psichologė Simona Lukoševičienė pažymi, kad, remiantis J. Bowlby prieraišumo teorija, galima teigti, jog artimas ryšys tarp tėvų ir vaikų yra tarsi pusiausvyros šaltinis. Tai taikytina ir ryšiui tarp anūkų ir senelių. Todėl, kai vaikai ar anūkai išvyksta gyventi į užsienį, ta pusiausvyra tarsi yra suardoma.
„Dėl to gali atsirasti praradimo ar netekties jausmas, lydimas liūdesio, nerimo ir tuštumos“, – teigia psichologė.
Be abejo, kyla iššūkis prisitaikyti prie naujos realybės, kai artimieji gyvena svetur ir jų kasdienybės nebematai iš arti. S. Lukoševičienė akcentuoja, kad pirmiausia reikia priimti savo jausmus, leisti sau jausti, išgyventi juos.
„Yra tekę girdėti frazę: „Taigi ko čia verki, juk vis tiek bendrausit, niekas nemirė“, kuri gali signalizuoti, jog tai, ką aš jaučiu, yra nenormalu, negerai, taip būti neturėtų“, – sako psichologė ir pabrėžia, jog būtent jausmų priėmimas gali sumažinti emocinę įtampą.
Artumo jausmas per atstumą ir emocinė pusiausvyra
Psichologė rekomenduoja sukurti naujus bendravimo būdus, kurie galėtų padėti palaikyti ryšį per atstumą.
Tai gali būti trumpi kasdieniai pabendravimai internetu (balso žinutėmis, raštu), virtuali kavos pertrauka ar bet kas, kas tinka abiem pusėms. Reguliarumas suteikia stabilumo, mažina atskirties, vienišumo jausmus.
„Būtina apsibrėžti, koks bendravimo dažnumas tinka abiem pusėms, koks būdas yra priimtiniausias, ką vienai ir kitai pusei reiškia artimas ryšys, kaip jį supranta“, – nurodo S. Lukoševičienė.
Specialistė pažymi, kad ritualai padeda ne tik santykyje su kitais, bet ir santykyje su savimi. Išsaugant emocinę pusiausvyrą gali padėti trumpi pasivaikščiojimai, ryto ar vakaro rutina, kuri ramina.
Ji primena, kad kiekvienas galime stebėti savo mintis. Pavyzdžiui, mintį „Likau viena, artimųjų nebėra, nežinau, kaip dabar reikės gyventi“ galima pakeisti į panašią: „Artimieji išvyko, dėl to jaučiuosi liūdna ir tikiu, kad gali būti keista, tačiau aš vis tiek galiu su jais palaikyti ryšį“, – pataria psichologė.
Technologijų spąstai: tikras ryšys ar iliuzija
Pasak S. Lukoševičienės, technologijos padeda išlaikyti ryšį, kai jas naudodami iškomunikuojame ir emocinį turinį, pavyzdžiui, kaip jaučiuosi, kai mane ir man svarbius žmones skiria tūkstančiai kilometrų, kuo gyvenu, kas man svarbu.
„Reguliarus bendravimas padeda ne tik kurti santykiuose stabilumą ir tęstinumą, bet ir gauti grįžtamąjį ryšį, kuris yra itin svarbus santykių išlaikymui. Emocinį saugumą stiprina ir tai, kai internetiniai susitikimai tampa ritualais – pavyzdžiui, kavos gėrimas, filmų žiūrėjimas ar pokalbiai internetu“, – atkreipia dėmesį specialistė.
Emocinį saugumą stiprina ir tai, kai internetiniai susitikimai tampa ritualais – pavyzdžiui, kavos gėrimas, filmų žiūrėjimas ar pokalbiai internetu.
O bendravimo iliuziją, pasak jos, technologijos sukuria tuomet, kai lieka tik formalumas atrašyti ar sureaguoti, bet dingsta tikras noras bendrauti.
Brandus ryšys be sienų
Pasak psichologės, vyresniajai kartai svarbu matyti žmogų gyvai: susitikti, pabūti kartu, kuo nors pavaišinti. Skambučiai ar žinutės dažnai yra pagalbinės priemonės. Vyresni žmonės dažniau subtiliai išreiškia rūpestį: paklausia, ar pavalgei. Jiems svarbu padėti, ką nors atnešti, patarti.
Ji pastebi, kad jaunesnioji karta jaučiasi artima tada, kai gali kalbėti apie jausmus, dalintis vidiniais išgyvenimais, būti išgirsti, sulaukti empatijos. Virtualus ryšys yra taip pat laikomas visaverčiu. Jiems tinka spontaniškas „Gal šiandien vakare pakalbame?“, o laikytis nustatytų tradicijų ne taip svarbu.
Specialistė primena, kad labai svarbu įvardinti, kas kiekvienam reiškia artumą: „Jei vyresnioji karta tai rodo darbais, o jaunesni – žodžiais, galima padėti tai sujungti: jaunesnieji gali parodyti dėkingumą už veiksmus („Ačiū, kad pasirūpinai“, „Man tai labai svarbu“), vyresnieji gali pabandyti išgirsti ir sureaguoti į emocinę dalį („Matau, kad tau sunku, gal norėtum papasakoti?“). Svarbiausia, kad abi pusės jaustųsi matomos, suprastos, išgirstos.“
Vis dėlto psichologė pastebi, kad prisitaikymas, turbūt, yra vienas sunkiausių aspektų, tačiau tikrai labai svarbus brandiems santykiams kurti. „Sveikame ryšyje nėra „tu privalai man tiek ir tiek kartų skambinti“, kaltinimo „tu visada užsiėmęs ir neturi man laiko“. Taip pat branda yra tada, kai santykyje abu inicijuoja kontaktą, atsako dėl to, kad nori, domisi vienas kitu“, – primena ji.
Kai ilgesys tampa iššūkiu emocinei sveikatai
Pasak S. Lukoševičienės, ilgesys pradeda kenkti emocinei sveikatai tada, kai mintys apie artimuosius vis grįžta, o dėl to darosi sunku atlikti darbus, palaikyti kasdienę rutiną, susitelkti į santykius. Taip pat, jeigu atsiranda kaltės jausmas: „Apleidau savo artimuosius“, „Per mažai jiems skambinu, turėjau laiko – kodėl to nepadariau.“
Psichologė mini ir kitus požymius, rodančius, kad ilgesys tampa per stiprus: „Jeigu susiduriate su pojūčiu, jog gyvenate vien tik laukimu: skambučio, kokių nors žinių iš artimųjų, bet nejaučiate, jog gyvenate čia ir dabar. Jei kyla impulsyvios emocijos: lyg iš niekur nieko pradedate verkti, pykti, jog artimųjų nėra šalia, per stipriai reaguojate į kokias nors naujienas. Taip pat, jeigu pastebite padažnėjusią įtampą, nerimą, sutrinka miegas, atsiranda fizinių skausmų.“
„Jei nebeatliekate veiklų, kurias iki artimųjų išvykimo vykdėte, vertėtų jas sugrąžinti į rutiną. Taip pat svarbu bendrauti ne tik su artimaisiais, kurie išvyko, bet ir su kolegomis, pažįstamais ar draugais“, – pataria psichologė.
S. Lukoševičienė primena, kad jei išbandyti metodai nepadeda, besikartojančius simptomus jaučiate daugiau nei dvi savaites, verta kreiptis profesionalios pagalbos.
