Kiekviename tekste savo balsu kalbės vienas jaunas žmogus – apie pasaulį, kurį mato, apie draugystes ir baimes, apie ribas, smalsumą ir tai, ko jie labiausiai pasigenda iš mūsų, suaugusiųjų. Tai bus ne instrukcija, kaip „susitvarkyti su paaugliu“, o kvietimas bent kartą pabandyti jį suprasti.
Šiandien savo istoriją pasakoja Donatas – tai refleksija apie išgyventą paauglystę, tėčio netektį ir kompiuterinius žaidimus. „Jeigu suaugusieji bent kartą paklaustų ne „kas tau negerai?“, o „kas tau šiuo metu svarbu?“, labai daug kas jų santykiuose pajudėtų“, - sako jis.
Aš esu Donatas. Man dvidešimt. Ir vis dar jaučiu, kad daug kur esu labiau paauglys nei suaugęs žmogus, kad ir kas tai bebūtų.
Mano paauglystė prasidėjo kokioje aštuntoje klasėje, kai man buvo keturiolika. Tuo metu, jei trumpai, buvau „šlykščiausioje“ savo versijoje – labai jautrus, įkyrus, lengvai įsižeidžiantis. Ypač dėl tėčio humoro. Jis mėgdavo švelniai pasišaipyti, o man tai smigdavo tiesiai į vidų. Nepajėgdavau jokio juokelio atskirti nuo asmeniškumo. Jaučiausi lyg visi turėtų su manimi elgtis ypatingai atsargiai. Taip, kaip dabar daugelis bendrauja su jaunais žmonėmis, lyg vaikščiodami ant adatų – kad tik neįžeistų, ar nepasakytų ko nekorektiško.
Buvau vaikas, kuris visą laiką leidžia būreliuose. Šokiuose, sporto salėje, stovyklose, „Vyrų kalvės“ akademijoje. Tiesiog fiziškai neturėjau kada sėdėti laiptinėse ir rūkyti. Dabar suprantu, kad tas užpildytas grafikas mane tikriausiai ir išgelbėjo nuo šunkelių.
Pirmus metus „Vyrų kalvėje“ labai daug galvojau apie bendravimą su merginomis. Buvo daug bandymo „pasirodyti“, būti įdomesniu, nei jaučiuosi. Tas vidinis mygtukas, kuris įsijungia vos pamačius patinkančią merginą – tarsi staiga tampu kitu žmogumi. Ir tada pats nesupranti, ko iš tikrųjų nori: bendrauti nuoširdžiai ar tiesiog padaryti įspūdį.
Buvo etapas, kai pastebėjęs, kad mergina man patinka, specialiai nieko nedarydavau. Tiesiog tam, kad nepasiduočiau kitam režimui, kuris įsijungia automatiškai. Dabar jaučiu, kad atsirado daugiau balanso – nebeperjungiu savęs į kitą Donatą, bet ir nebeatsitraukiu specialiai. Esu kažkur per vidurį, labiau toks, koks esu kasdien. Manau, kad tai vienas didžiausių pokyčių, kuriuos pastebėjau savyje.
O tada mirė mano tėtis. Buvo COVID laikai, jis prastai besijausdamas išvažiavo į ligoninę ir niekada nebegrįžo. Buvo karantinas, visi užsidarę namuose. Atsimenu daug Minecrafto, keistos „muzikos“, kuri dabar skamba labiau kaip foniniai riksmai, ir daug piešimo. Tuo metu net nežinojau, ar tai gedulas, ar pabėgimas nuo jo. Tiesiog buvau su tuo.
Po tėčio mirties labiausiai pasikeitė mama. Iki tol daug kas sukosi aplink tėtį, o ji buvo labiau fone. Staiga ji turėjo viską laikyti viena – finansus, buities dalykus, mus. Mačiau, kaip ji iš „šalia esančios“ tapo žmogumi, ant kurio laikosi visa šeima. Gal todėl man atrodo keista, kai paauglius vadina komplikuotais. Aš pats tuo metu jaučiausi ne komplikuotas, o tiesiog perpildytas emocijų, kurių nesuprantu.
Su mama visada sutarėm, bet kartais atrodo, kad šeimos aplinkoje tampu visiškai kitu žmogumi. Su draugais esu linksmesnis, ramesnis, labiau „su savimi“. Namuose greičiau užsiplieskiu, greičiau įsižeidžiu. Mama pati sako, kad mūsų šeimos bendravimo būdas yra aštrokas – daug ironijos, pakelto tono. Ji stengiasi nepriimti to asmeniškai, nes pati kartais kalba panašiai.
Aš nemanau, kad mūsų santykiai blogi. Tiesiog labai aiškiai matau, kur galiu tobulėti. Man atrodo, čia normalu – šeima yra ta vieta, kuri ir saugiausia, ir stipriausiai mus veikianti. Stebiu, kaip paaugliai nueina į šunkelius. Dažnai ne todėl, kad jie „blogi“ arba iš prigimties maištingi. Veikiau todėl, kad gavo per daug laisvės per anksti. Vaikui lengva įsitikinti, kad jie viską gali patys, kai suaugusieji per greitai paleidžia. Mane, atrodo, išgelbėjo būreliai. Net tie, kurių nemėgau – pavyzdžiui, šokiai. Man tai nebūtinai patiko, gal būčiau rinkęsis kitą būrelį, tačiau treniruotės išugdė manyje struktūrą, discipliną.
Kai kas sako, kad visas problemas sukelia kompiuteriai. Aš nemanau. Kompas buvo mano hobis, o ne pabėgimas. Bet yra skirtumas, ar tu žaidi dėl malonumo, ar dėl tuštumos. Aš vis dar žaidžiu LoL’ą, bet kitaip – su intencija. Trys žaidimai per dieną, po to peržiūriu klaidas, užsirašau. Tarsi sportas. Mažai kas taip daro, bet man tai tapo mąstymo treniruote. O šiaip kompiuteris buvo ir liko mano saugi vieta, jei tik neleidžiu jam tapti visaapimančiu.
Didžiausia juodoji skylė yra ne žaidimai, o YouTube, TikTok’as ir trumpi video, į kuriuos gali valandų valandas spoksoti ir atsijungti nuo viso pasaulio. Čia yra tikrasis brain rot. Jei kada turėsiu vaikų, ekranuose ribos bus ne apie trukmę, o turinį. Pirma, tikriausiai gana ilgai jie turėtų paprastą, mygtukinį telefoną – kad nereikėtų nuo pradžių kovoti su priklausomybe nuo trumpos trukmės turinio. Antra, norėčiau pats žinoti, ką jie žiūri ir žaidžia. Ne tik „stebėti“, bet ir realiai domėtis – kartais kartu pažaisti, kartu kažką pažiūrėti. Man atrodo, čia labai geras ryšio kūrimo būdas.
Ir dar – sporto salė. Pradžioje man ji atrodė kaip vienintelis sprendimas viskam. Jei eini – gyveni. Jei neini – viskas griūna, ilgai gyvenau tokiu juodai baltu mąstymu, vėliau tas ekstremalumas atslūgo. Dabar į salę einu dėl to, kad noriu būti stiprus, ne todėl, kad bijau būti silpnas. Atsirado balansas.
Paauglys yra žmogus, kuriam viskas yra truputį per garsiai, per stipriai ir per arti. Bet kartu – žmogus, kuris labai greitai bręsta, auga, jei turi kur. Jeigu turi žmonių, kurie nepaleidžia per anksti, bet ir neuždaro per stipriai.
Manau, kad dauguma paauglių nėra sudėtingi. Jie tiesiog jautrūs. Net tie, kurie apsimeta nejautrūs. Ir jeigu suaugusieji bent kartą paklaustų ne „kas tau negerai?“, o „kas tau šiuo metu svarbu?“, labai daug kas jų santykiuose pajudėtų.
Aš pats iš paauglystės išėjau su tuo, kad žmonės keičiasi, ir aš keičiuosi. Ir kad niekas nevyksta vieną dieną – viskas po truputį. Vieną dieną jautiesi vaikas, kitą – kažkokioje tarpinėje būsenoje, o po metus supranti, kad esi kitoks, nors nežinai, kurią akimirką tai įvyko.
Man atrodo, čia ir yra visas reikalas: suprasti save, net jei tai užtrunka ilgiau nei norėtum.
