Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 4d. 11:00

Egzotinių gyvūnų žinovas Gerardas ir jo sužadėtinė Miglė: „Vieniems keistai atrodo gyvatės, o mums – gal šuniukai rožiniais drabužėliais“

Gerardas Paškevičius ir Miglė Jankauskaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Gerardas Paškevičius ir Miglė Jankauskaitė

Džiunglių žmogumi vadinamas Gerardas Paškevičius (25 m.) dar galėtų būti pavadintas ir vaikščiojančia enciklopedija – tiek žinių apie egzotinius gyvūnus greičiausiai neturi nė vienas Lietuvos gyventojas.

Ypatingą ir stiprią meilę bei rūpestį savo augintiniams demonstruojantis Gerardas šiandien džiaugiasi ir sužadėtuvėmis bei artėjančiomis vestuvėmis – atradęs antrąją pusę, medicinos mokslų studentę Miglę (22 m.), kuri lygiai taip pat myli gyvūnus, sako, kad gyvūnai yra būtent tas filtras, kuris leidžia jam suprasti, koks žmogus šalia.

O Miglei nebuvo nei baisu, nei nejauku kartu su Gerardu pasinerti į egzotinių gyvūnų pasaulį – šiandien jie drąsiai gali sakyti, kad juos sieja ne tik meilė, bet ir išskirtiniai egzotiniai augintiniai.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Gerardas Paškevičius ir Miglė Jankauskaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Gerardas Paškevičius ir Miglė Jankauskaitė

– Papasakokite, kaip jūs susipažinote?

Miglė: Kartu esame jau penkerius metus. Vasarą, liepos pabaigoje buvau Norvegijoje, o draugė mane pridėjo „Snapchat“ programėlėje. Susipažinti per socialinius tinklus man atrodė keista ir neįprasta – na, tiesiog ne man. Bet kai Gerardas parašė, pradėjome bendrauti, susirašinėti – jis, norėdamas susitikti, paprašė akmenėlio iš Norvegijos. Atvežiau ir susitikome.

– Ar buvote kada susitikę, prasilenkę gatvėje – juk gyvenate tame pačiame mieste?

Miglė: Ne, tai ir yra keisčiausia, nors mokėmės toje pačioje mokykloje. Tačiau niekada taip ir nemačiau Gerardo – net ir mieste neprasilenkėme. Nors Ukmergė nėra didelis miestas.

Gerardas: Aišku, ji buvo pradinukė, kai aš išėjau į vyresnes klases, todėl mūsų keliai ir nesusikirto.

– Koks buvo pirmasis jūsų pasimatymas?

Miglė: Prisimenu, kad buvo vasara, šiltas šviesus vakaras, dešimta valanda vakaro. Parašiau jam, kad galime susitikti – perduočiau akmenėlį iš Norvegijos, kuris turėjo nugulti terariume. Sėdėjau ant suoliuko, jis privažiavo ir laukia. Galiausiai sako: „Tai nesėsi į mašiną“?(juokiasi).

Gerardas: Aš privažiavau, laukiu ir sakau: „Tai gal ateisi pas mane?“ Juokingiausia tai, kad tą vakarą mes išvažiavome į mišką.

Miglė: Aš dabar galvoju, kad buvau labai naivi – jauna, septyniolikos metų ir išvažiavau su pirmą kartą matomu vaikinu į mišką! Nemačiau nei mašinos numerio, nieko (juokiasi). Mano tėvai iki šiol šios istorijos nežino. Dabar pagalvoju, kad elgiausi kvailai, bet iš kitos pusės jaučiau pasitikėjimą tuo žmogumi.

– Gerardai, o kaip Miglei papasakojote apie savo augintinius?

Gerardas: Aš labai norėjau pažiūrėti, koks Miglės požiūris į gyvūnus. Apie juos iš pradžių neatviravau, tačiau gyvūnas man yra lyg filtras. Yra žmonės, kuriems egzotiniai, kitokie gyvūnai sukelia pasišlykštėjimą, jie turi daugybę stereotipų – su tokiais net neturiu apie ką kalbėtis.

Apskritai galima išgirsti daug neteisybės, melo, kuris liejasi egzotinių gyvūnų atžvilgiu. Esu paprašęs net pateikti man ataskaitą, kai viena įmonė aiškino, kad vis važiuoja traukti egzotinius gyvūnus iš klozeto. Deja, buvau užblokuotas. Visi tokie dalykai tikrai neprisideda prie egzotinių gyvūnų reputacijos.

O kai ateina žmogus be išankstinio nusistatymo, pavyzdžiui, Miglė, viskas vyksta visai kitaip. Kaip pati Miglė sako, ji neturėjo jokio požiūrio į egzotinius gyvūnus, ir aš jai padėjau jį suformuoti.

Miglė: Niekada nebuvau mačiusi gyvačių, jų lietusi, tad nejaučiau nei baimės, nei meilės. Tiesa, iš pradžių mes visiškai apie jas nešnekėjome. Tiesiog žinojau, kad Gerardas augina roplius, o kai pasikvietė į svečius juokavo, kad patirsiu roplių terapiją. Ji tada susidėjo iš trijų keturių gyvūnų, o dabar jų turime jau gerokai daugiau. Sėdėjau, klausiau, ką pasakoja, bendravau ir visiškai nebijojau paimti gyvačių, jų palaikyti.

– Ar galite pasakyti, kad gyvūnai jus suvedė?

Miglė: Aš niekada nebuvau abejinga gyvūnams. Mano senelis gyveno kaime ir turėjo ne vieną gyvūną. Rūpindavomės šuniukais, juos glostydavome, maitindavome. Manau, kad diedukas tikrai išugdė meilę gyvūnams. Tad man egzotiniai gyvūnai tikrai sukuria jaukumo jausmą, nors gal keista taip sakyti – kitiems nuo gyvačių šiurpuliukai bėgioja.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Miglė Jankauskaitė ir Gerardas Paškevičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Miglė Jankauskaitė ir Gerardas Paškevičius

Eidami į lauką, gamtą, mišką pasiimdavome roplius – tai matydami kaimynai jau net nereaguoja. Mes nesijaučiame keistuoliais, bet kai žmonės pasižiūri, atrodo supranti, ką jie galvoja. O man gal kur kas keisčiau atrodo miniatiūriniai šuniukai, kuriuos savininkai rengia rožiniais drabužėliais (juokiasi). Visi turime savo keistumų.

– Gerardai, ar šalia jūsų galėjo būti tik ta moteris, kuriai gyvūnai būtų tokie pat brangūs, kaip ir jums?

– Kad tiek pat brangūs, tai klausimas, bet man reikėjo, kad mylimas žmogus suprastų mano požiūrį. Man nereikia, kad gyvūnus mylėtų, –norėjosi palaikymo.

Labai vertinu tai, kad Miglės požiūris yra toks realus. Ji mane pristabdo, kai reikia, pavyzdžiui, klausia: „Tai kurgi dėsi tą terariumą, gi netilps.“ Apskritai, gyvūnams reikia sąlygų, o kol jų neturiu, tol svarbiausia aprūpinti dabartinius. Miglė mane palaiko ir kai reikia, paspaudžia stabdį.

– Migle, galima pasakyti, kad Gerardas jus išmokė meilės egzotiniams gyvūnams? Į juos pažvelgti kitomis akimis?

– Tikrai taip – nemaniau, kad galima glostyti gyvatę kaip kokį kačiuką, o gyvatė dar ir galvą pakreips lyg katinas (juokiasi). Daugiausiai aišku viskuo rūpinasi Gerardas, aš intensyviai mokausi, todėl laiko neturiu, nebent tik pasidžiaugti.

– Papasakokite, kas jums vienas kitame patinka ir žavi?

Miglė: Man atrodo, kad labiausiai mes vieną kitą papildome. Aš Gerardui stabdžius paspaudžiu, o jis mane motyvuoja ir stumia į priekį. Esu gal kiek savikritiška, todėl jis mane labai palaiko, paguodžia ir apskritai – labai rūpinasi, suteikia laisvės ir erdvės mano mokslams.

Daug keliavome šią vasarą po Dzūkijos miškus, o Gerardas dar ir tris mėnesius praleido Čepkelių raiste, kadangi rašė baigiamąjį darbą. Mažuose miesteliuose nuo miesto šurmulio pasijauti kaip atsidūrusi kitoje realybėje. Atrodo, kad ten žmonės nežino, ką reiškia skubėti. Tas mūsų laikas kartu praleistas gamtoje labai svarbus ir svarbu tai, kad mums tai abiem patinka.

Mes apskritai turbūt visą laisvą laiką leidžiame miškuose, kad ir koks oras bebūtų. Žinoma, kaip ir visi kiti normalūs žmonės pažiūrime mėgstamus serialus ar tiesiog ilgiau pamiegame (šypsosi).

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Gerardas Paškevičius ir Miglė Jankauskaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Gerardas Paškevičius ir Miglė Jankauskaitė

Gerardas: O Miglė mane labai žavi ne tik savo grožiu, bet ir savo erudicija ir išmintimi. Ji labai protinga! Yra apsiskaičiusi, net mane pataiso, kai suklystu – ji klausosi labai įdėmiai ir viską puikiai atsimena, papildo žiniomis. Aš tikiu mokslu ir tuo, ką daro Miglė.

Beje, iki Miglės tik sumuštinį mokėjau pasidaryti, o ji mane lepino keksiukais, pyragais kokius dvejus metus, o dabar jau viskas – pačiam reikia viską ruošti (juokiasi).

Miglė: Viskas dėl to, kad pradėjau mokytis medicinos. Esu maksimalistė ir noriu iš savęs išspausti kuo daugiau.

– O kokios buvo jūsų sužadėtuvės?

Miglė: Buvo rugpjūčio 7 d. Gerardas man pasakė, kad nusiveš į Kuršių neriją. Pasiūlė pasipuošti, nes eisime į labai gražią vietą, pasidarysime gražių nuotraukų.

Vakare pasukome link Vecekrugo kopos. Einame takeliu, kalbamės ir tada Gerardas mane sustabdė ir paklausė, ar prisimenu, kaip prieš penkerius metus pasiūlė būti jo princese. Tada priklaupė ant kelio ir... Nuo tos akimirkos jau nebeprisimenu, ką sakė, nieko nebegirdėjau (juokiasi).

Gerardas: Juokauju, kad šią datą pasirinkau dėl to, kad viskas būtų vieną dieną – draugystės pradžia, sužadėtuvės ir vestuvės. Praktiška (šypsosi). O kalbant apie sužadėtuvės, pasakiau Miglei, kad prieš penkerius metus pasiūliau būti mano princese, o šiandien klausiau, ar ji sutiktų būti mano karaliene ir kad medžiai būtų mūsų liudininkai.

Planas buvo kiek kitoks, norėjau iš pradžių lipti ant kopos, bet tada pagalvojau, kad Miglė nemėgsta didelio dėmesio, todėl jaukiau ir priimtiniau buvo pasipiršti nuošalesnėje vietoje. Į kopą užlipome jau kaip sužadėtiniai.

Miglė: Gerardas sakė, kad tai buvo juokingiausias mano pasakytas TAIP. Tikrai buvau labai sujaudinta. Dabar ruošiamės vestuvėms, o tai tikrai nelengvas iššūkis.

– O kokių turite svajonių, ateities planų, vizijų?

Miglė: Pasikalbame apie ateitį ir tikimės, kad pavyks įgyvendinti profesines svajones. Norisi, kad abudu atrastume mėgstamus darbus, veiklas. Sunkiai įsivaizduojame, kad galėtume gyventi didmiestyje – labai norėtųsi ramesnės vietos, gamtos šalia.

Gerardas: Automobilių spūstys tikrai ne mums, todėl ateityje tikrai norėtųsi atrasti tą patogią vietą, kur norėtume gyventi. Aišku, svajoju daugiau dėmesio skirti augintiniams, atrasti jiems daugiau vietos, komforto. Ateityje galvojame ir apie homo sapiens jauniklius (šypsosi). Bet nežinau, kokio dydžio terariumo jiems reikia, kokio stiprumo lempas naudoti. Tad viskas prieš akis, bet pirma – mokslai, darbas ir mylima veikla.

Komentarai: 18

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

15:15
01:01:04
06:27

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką