Socialiniame tinkle „Facebook“ psichoterapeutė, knygos „LRezidentė“ autorė drąsiai išdėstė savo nuomonę apie Lietuvos demografinę situaciją bei nuolat pasigirstančias kalbas, jog moterims reikia daugiau gimdyti.
Pasak G.Aukselės, į moteris iki šiol žiūrima, tarsi jos būtų naudingos tik dauginimosi funkcijai. O kuomet ši funkcija nėra įvykdoma, jos gėdinamos ir verčiamos jaustis nepakankamomis.
Visgi, anot gydytojos neurologės, situacija yra daug labiau komplikuota. Tereikia pažvelgti į aplinką, kurioje nepriklausomybės pradžioje gimusioms moterims teko užaugti.
Plačiau apie tai – G.Aukselės įraše, kuriuo ji sutiko pasidalinti su portalo 15min skaitytojais.
„Atleisk, Lietuva, neatlieku tau savo funkcijos.
Gimiau 1994-aisiais. Nepaisant to, kad augau pasienio miestelyje, pirmokų 2001-aisiais buvo dvi pilnos klasės, kiekvienoje daugiau nei po dvidešimt vaikų. Klasiokų šeimos buvo labai įvairios – kelios daugiavaikės, keli augo tik su mama ar tik su močiute. Finansinė situacija buvo maždaug palei Gauso pasiskirstymą, bet daugiau nei pusė klasės valgė pietus už „talonus“.
Buvo laikas, kai pavydėjau klasiokams „talono“ – jie gaudavo ir sriubos, ir kotletą, ir bandelę, ir gėrimą. Man už du litus, išskirtus iš tėvų, dviejų mokytojų, piniginės, pavykdavo nusipirkti tik du iš paminėtų. Kažkada tėčio paklausiau, kodėl aš negaunu talono ir taip jį labai įskaudinau. Praėjo ne vieneri metai, kol supratau, kuo jį taip užgavau – ta situacija manęs nejaudino, nes aš dar buvau prie „tų bagotesnių“ vaikų, kurie namuose turėjo automatinę skalbimo mašiną.
Šeštoje klasėje atvažiavo moteris iš įklotų firmos ir kartu su socialine darbuotoja pasakojo, kad pastoti galima pasėdėjus berniukui ant kelių. Paklausiau jos, ar jų nuomone spermatozoidai gali skraidyti, nes mano, apsiskaičiusios šeštokės žiniomis – tikrai negali. Gal man reikėtų apsimauti guminius apatinius ir apsipurškti „diklofosu“, kad tik į mane nepataikytų koks paklydęs skraidantis spermatozoidas?
„Aukselyte, ar matei save? Tau negresia gyvenime kam nors sėdėti ant kelių“ – nutildė mane socialinė ir šią repliką papildė skardus mergaičių juokas. Taip, tik mergaičių, nes mėnesinių ir skraidančių spermatozoidų paslaptys buvo patikimos tik mums, kol berniukai žaidė su iš Ainės kuprinės nukniauktais tamponais juos merkdami į valytojos kibirą. „Čia į p...dą šituos kiša“. Egzotika.
Klasiokės pamažu pradėjo draugauti su vyresniais vaikinais. Tokios brandžios, solidžios septintokės atsirasdavo dešimtokų „plotuose“, atsirado alternatyvūs mokyklos pasiekimai – „ką vaikinas su manimi darė“. Tuo pačiu metu bendraamžiai vis bandė merginų ribas – „ką galima su jomis padaryti ir nepakliūti į bėdą“ – užkišti ranką už kelnaičių, grybštelti už krūties, ypač tai merginai, kuriai mama dar nenupirko liemenėlės.
Nubausti tos pačios socialinės darbuotojos rėkimu tik dar aršiau bandydavo prie tų mergaičių prisiliesti, pagriebti, atgnybti, atriekti – nes jie yra paauglėjantys vaikai ir šiuo metu visi, kas turi telefoną, jame rodo klipą „paslednij raz“. Jame rusiškai kalbančiame mieste negyvai užspardoma mergina, tariamai permiegojusi su tuzinu vyrų ir užkrėtusi juos lytiškai plintančia liga. Niekas nežino, ar tai tiesa, bet kiekvieną pertrauką fanatiškai žiūri į daužomą merginą. Komentuoja, kad taip jai ir reikia, iš naujo ir iš naujo.
Bet aišku, blogiausia, kas gali gyvenime nutikti – pastoti. Tokią žinutę išsinešėme iš mokyklos. Ne patirti fizinį, seksualinį ar psichologinį smurtą, o pastoti. Viskas, kas nutinka iki to neplanuoto nėštumo yra nereikšminga ir neįdomu, dėl visko kaltos tos merginos, kurios nežino, kad spermatozoidai skraido ir atsisėda berniukams ant kelių.
Tuo metu mano mokykloje atsisėsti kam nors ant kelių buvo neįmanoma, nes per pertrauką galėjai sėdėti nebent ant aukštos palangės, nuo kurios nugainiodavo budintis mokytojas. Mergaitė yra atsakinga už viską – už ją tampančius vaikinus ir jų neišauklėjimą, už tamsią bendruomenę, kuri nenori jos apsaugoti. Mergaitė pasidaro įdomi tik tada, kai ji tampa lytiniu objektu. Aš tikrai tikėjau, kad pasaulis gali sugriūti, jei prie manęs kas nors prisilies.
Mokykla netrunka amžinai. Dvi klasės nepriklausomoje Lietuvoje gimusių ir augusių merginų netrukus atėjo į profesines ir aukštąsias mokyklas, darbo rinką, pradėjo kurti savo namus ir šeimas. Dvi klasės nepriklausomybės vaikų pagimdė mažiau nei vieną klasę. Kas atsitiko? Kur tie skraidantys spermatozoidai?
Vieni pagimdė, gal ir ne vieną. Kiti ką tik baigė studijas, mokėsi ten visokių nesąmonių – teisės, medicinos ir kitų nereikalingų dalykų, tai va, nepagimdė, neturėjo laiko. Dar kiti neturėjo pinigų. Kažkas tiesiog nenorėjo ar negalėjo. Kažkas gal norėtų, bet nesurado antros pusės. Dar keli emigravo, gimdė arba negimdė svetur.
Na, ne keli emigravo, o koks trečdalis. Pasienio miestelyje liko gyventi saujelė iš tos dviejų klasių laidos – kiti išvyko jei ne į užsienį, tai į miestą, kur yra darbo arba liko ten, kur mokėsi. Ir stovi Lietuvos valdžia ant aukšto kalno į savo populiaciją veizėdama, negimusius vaikus skaičiuodama. Galvoja – ką čia geriausia būtų apkaltinti. Ar tik nebus tos 2007-ųjų septintokės dėl visko kaltos? Kaip jos nejaučia pareigos Lietuvai? Mes tuoj išnyksime!
Aš nekalbu už visas tų metų septintokes, bet turiu stiprią nuojautą, nors jos dar apie dešimtmetį bus vaisingo amžiaus – jau per vėlu priversti pagimdyti tą prapuolusią antrą klasę. Kas planavo gimdyt – gimdys, kas ne – viskas. Mes prapuolėm, nebeskaičiuokit mūsų į statistiką. Užaugom be lytinio švietimo, su prakeiksmu, kad už vaiką nieko blogiau nėra, mūsų seksualumas buvo asmeninis įžeidimas, sumaišomas su purvu iš karto padedamas į „nuodėminga ir gašlu“ stalčių.
Nepaisant to, mes galim veikti kitus dalykus – mokėmės, tapome lyderėmis, profesionalėmis ir jau pamažu imame mokyti kitus. Rašome savo istoriją ir maldaujame auginti tą klasę mergaičių ir berniukų su didžiausia meile ir atvirumu – nes be šito kitų vaikų nebus. Jiems dar ne per vėlu, į juos turi būti nukreiptas mūsų visų dėmesys ir jėgos. Mes esame tokios pačios valstybės kūrėjos kaip ir atžalų sulaukusios šeimos, nors ir kas dieną išleidžiami straipsniai kaip šito yra negana.
Moterys, išimtinai moterys yra kaltos dėl visų pasaulio bėdų, kaip septintoje klasėje mergaitė buvo kalta, kad Jonas užkišo ranką už kelnių, nes gi per sportines kelnes galima įžvelgti kelnaičių krašto kontūrą. Mes esame atsakingos už tai, kad jūs mus užauginote taip, kaip užauginote? Nes pagal senas naujojo pasaulio taisykles mes esame reikalingos tik dauginimosi funkcijai atlikti?
Žmogus yra niekam nieko neskolingas. Jei gyvybė būtų skola – tokios gi niekad negalėtum grąžinti, tai neįkainojama. Moteris (paskutinėmis žiniomis – irgi žmogus), nėra skolinga Lietuvai vaiko ar trijų. Ji yra pakankama tiesiog būdama. Tai neįvertinama pinigais ir lengvatomis, to nepakeis moralizavimas ir smerkimas. Kol neįsisąmoninsime, kad žmonės yra pakankami – pamirškite populiacijos augimą.
Beje, Jūs irgi esate pakankami. Gal kažkada pavyks bent tai suprasti?“
