Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 5d. 13:00

Ieva su šeima iš Norvegijos grįžo į kaimą Lietuvoje: dėsto norvegų kalbą ir semiasi įkvėpimo iš mandalos formos daržo

Ievos šeima Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Ievos šeima

Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė savyje talpina itin daug veiklų ir pomėgių – dėsto norvegų kalbą, moko pradinukus anglų kalbos subtilybių, dievina daržo darbus, užsiima rankdarbiais ir augina keturis vaikus. Kitaip tariant – negali nusėdėti vietoje! Be to, dar ir rašo: viena knyga jau išleista, o kita ką tik išvydo pasaulį.

Su Ieva kalbėjomės apie tai, kaip jų šeima miestą iškeitė į kaimą, kaip sekėsi emigrantų gyvenimas Norvegijoje ir kaip daržas tapo tikru malonumu, kuriuo, juokauja, nesinori dalytis su kitais. Šiandien Ieva gyvena Prienų rajone, nedideliame kaimelyje, kuriame, sako, suskaičiuojanti vos 15 namų, ir turi begalę idėjų.

Paklausėme jos, kaip viską suspėja ir ar užtenka 24 valandų per parą visoms svajonėms pildyti?

– Ieva, kaip atsidūrėte kaime? Gyvenote Vilniuje, vėliau Norvegijoje, o dabar jau šešeri metai mėgaujatės kur kas lėtesniu tempu, tačiau ne ką mažiau intensyvesniu savo gyvenimu.

– Esu vilnietė – gimusi ir užaugusi ant asfalto, tačiau jaunystėje iš miesto išsikrausčiau labai greitai, vos tik pasitaikė proga. Tačiau prieš tai, kol atsidūrėme kaime, teko pabūti ir emigrantais Norvegijoje – 2009-aisiais metais praradau abu darbus, tad priėmėme su šeima sprendimą išvykti. Ten gyvenome penkerius metus.

– Iš Norvegijos parsivežėte ir meilę norvegų kalbai? Kaip ten klostėsi jūsų gyvenimas?

– Nors buvau baigusi psichologijos bakalauro studijas, iki galo nebuvau apsisprendusi, ką norėčiau daryti. Galėjau dirbti psichologijos mokytoja, tačiau tos patirties neįgijau, o studijos dar ir atskleidė tai, kad psichologe aš nenorėčiau būti. Tad kurį laiką aš daugiausiai dirbau administracinį darbą, tačiau kai gyvenimas susidėliojo taip, jog teko išvažiuoti, emigravome į Norvegiją.

Asmeninio archyvo nuotr. /Daržo gėrybės
Asmeninio archyvo nuotr. /Daržo gėrybės

Lietuvoje baigiau norvegų kalbos kursus, ir nors Norvegijoje pradėjau dirbti valytoja mokykloje, neilgai trukus jau dirbau mokytojos padėjėja. Aš niekada nebijojau kalbėti kita kalba. Dar blokados laikais su choru apvažiavome visą Europą, mums reikėjo anglų kalbos, todėl drąsos šnekėti netrūko.

Per kelis mėnesius aš pradėjau kalbėti norvegiškai, ieškojausi ir papildomų darbų, kuriuose reikėtų bendrauti, kad galėčiau tobulinti kalbą. Labai greitai įsitvirtinau – įsteigiau savo įmonę ir sukūriau mažą verslą – mokiau norvegus rankdarbių: nuo nėrimo vąšeliu iki tapybos ant vandens. Aš integravau savo meilę rankdarbiams, nes mezgu, neriu, siuvu labai daug metų, į verslą. Labai pravertė ir įgytos psichologijos, pedagogikos žinios, be to, dirbau ir su kompleksinę negalią turinčiais žmonėmis.

Darbams atsiduodavau visa širdimi, todėl iš kolegų sulaukdavau šilto palaikymo.

Kai grįžtu atgal į tuos laikus, aš matau, kad per tuos penkerius metus Bergene, aš labai stipriai atsivėriau profesinėje srityje. Man Norvegija labai patiko, nepatyriau jokių kliūčių. Darbams atsiduodavau visa širdimi, todėl iš kolegų sulaukdavau šilto palaikymo.

– O kaip tuomet atsidūrėte kaime?

– Buvo daug priežasčių, aplinkybių, kurias lėmė ir asmeniniai dalykai. Turėjome nuspręsti, ko labiausiai reikia mūsų šeimai. Mes su vyru Almantu sutarėme tuo klausimu, kad abudu turėjome seną svajonę gyventi tikrame kaime. Aš iškart pasakiau, kad į Vilnių mes tikrai negrįšime – norėjau namo, daržo ir sodybos. Kirbėjo ir nerimas, o ką gi aš veiksiu grįžusi?

Vyras man pasiūlė idėją – mokytis. Keletą mėnesių „pakramčiau“ tą idėją ir nusprendžiau ją įgyvendinti – įstojau į Vilniaus universitetą, skandinavistiką. Studijų programa mane labai sudomino, o ir buvau dėsčiusi lietuviams norvegų kalbą Norvegijoje, tad turėjau gerus pagrindus. Įstojau į dienines studijas ir tada supratau, į kokią balą įlipau (juokiasi).

Aš iškart pasakiau, kad į Vilnių mes tikrai negrįšime – norėjau namo, daržo ir sodybos.

Studijos buvo tiesiog puikios, labai įdomios, dėstytojai tikri profesionalai. Studentų grupė labai maža, todėl kiekvienas dirbome individualiai su dėstytojais, kurie dalinosi labai išsamiomis ir giliomis žiniomis. Važinėdavau iš savo kaimo į Vilnių ir dabar kai prisimenu, mokiausi tiek daug, kad neįsivaizduoju, kaip viską suderinau – studijų krūvį, šeimą ir kitas veiklas. Tuo metu gimė dar ir jauniausias sūnus. Aš toks žmogus, kad jeigu jau pradedu, turiu eiti iki galo, tad tikrai labai džiaugiuosi baigusi studijas. Šiuo metu nuotoliniu būdu mokau lietuvius norvegų kalbos, todėl galiu suderinti įvairias veiklas.

– Kaip jums sekasi gyventi kaime? Turite keturis vaikus – ar jiems užtenka veiklos?

– Mūsų kaimas yra tikrai mažas – jaunų šeimų suskaičiuoju dvi, iš jų viena – mūsų. Tai nykstantis kaimas, tačiau čia buvome sutikti labai svetingai ir šiltai. Vyresnioji dukra Smiltė jau suaugusi – jai 24, o sūnums Gabrieliui Jovarui– 18, Vincentui – 9, Jonui – 4. Atsikraustėme prieš šešerius metus, beje, tik dabar įsikraustėme į pastatytą mūsų namą. Mano močiutė visada sakydavo – geram žmogui visur gerai. Manau, kad tai yra tokia šventa tiesa! Mes greitai „įsipaišėme“, susipažinome su visais kaimynais.

Asmeninio archyvo nuotr. /Ieva Anelauskaitė Motiejauskė
Asmeninio archyvo nuotr. /Ieva Anelauskaitė Motiejauskė

Seniems žmonėms šeima su vaikais yra tikras džiaugsmas – juokauju, kad du kartus per metus būna „ubagavimas“ – Helovinas ir Užgavėnės. Tai mūsų vaikų per šias progas taip laukia! Juk daugelio senjorų vaikai ir anūkai jau užaugę, gyvena kituose miestuose.

Dalinamės daržo ir sodo gėrybėmis vienas su kitais, kepiniais ir kitais gardėsiais. Kaimynai tikrai reikalingi – jie visada pirmi padėti. Gali nesutapti išsilavinimas ar požiūris, bet žmoniškumas juk sutampa. Sutariame puikiai ir džiaugiamės vieni kitais.

Kalbant apie vaikus, jiems pritrūksta galimybės susitikti su draugais ar įvairesnių būrelių, tačiau tokios situacijos moko savarankiškumo ir ieškojimo, kaip išspręsti vieną kitą problemą. Štai vyresnysis sūnus ir motorolerį vairavo, o dabar viską lengvai pasiekia automobiliu.

Kitas dalykas – gyvenant kaime ir neturint galimybės susitikti su draugais, daugiau praleidžiama virtualiame pasaulyje, nes paaugliui to reikia. Blogybė ir tame, kad mažesniuose miesteliuose nėra jokių jaunimo centrų, kuriuose vaikai jaukiai ir saugiai galėtų leisti laiką, kad jų kažkas lauktų. Kartais pagalvojame su vyru, kad tai būtų puiki socialinio verslo idėja ir galimybė vaikams daugiau bendrauti.

– Negaliu nepaklausti apie labai svarbią jūsų gyvenimo dalį – daržą. Ar mokėtės daržo auginimo subtilybių?

– Kai sukūriau šeimą, iškart įsigijome sodo namelį tuometiniame Vilniaus rajone ir ten atsirado mano pirmasis dažas. Žinote, kaip būna – gimė pirmagimė ir iškart iškilo klausimas kaip ir daugeliui mamų – kuo maitinti? Su siaubu pamatai, kad tai, kas yra parduotuvėje, nėra pats geriausias maistas kūdikiui. Taip viskas ir prasidėjo – pradėjau daržininkauti, auginti gėles, kurios man lygiai taip pat buvo svarbios kaip ir daržas.

Tuo metu internetas dar nebuvo labai populiarus, todėl informacijos apie daržo ir sodo priežiūrą ieškodavau knygose. Tačiau daugiausiai mokiausi iš patirties, bendravimo su žmonėmis, kurie užsiėmė tokia pat veikla. Kaimynės soduose dalindavosi pačiais įvairiausiais patarimais, sulaukiau ir labai daug patyrusios draugės pagalbos. Pirmasis mano gėlynas buvo alpinariumas, kuris tuo metu buvo labai madingas. Tais laikais nebuvo ir mulčiavimo ir gamtinio daržo, tad darže šiandien gyvenimas visai kitoks.

Asmeninio archyvo nuotr. /Daržas – mandalos formos
Asmeninio archyvo nuotr. /Daržas – mandalos formos

Be to, ką išmoksti per patirtį, to tau nereikia mokytis, nereikia kalti. Gali užmiršti vieną ar kitą pavadinimą, tačiau tu žinai, kaip elgtis su tuo augalu. Man visad daržas teikė džiaugsmą – nesu patyrusi, kad žemės darbai būtų kančia, niekas niekada nevertė to daryti. Ir nors vaikystėje, kai mama sakydavo, kad ravėti tikras kaifas žiūrėjau su nuostaba, šiandien pati tą jausmą jaučiu visu stiprumu.

Žinote, net Norvegijoje, kur klimatas tikrai nėra pats palankiausias, aš turėjau šiltnamį, netgi dviejų aukštų. Kaimynams turbūt atrodžiau išprotėjusi, nes auginti maistą sau buvo tikras iššūkis (juokiasi).

Mane gamta žavi tuo, kad kiekvienais metais, nepaisant oro sąlygų – visada kas nors užauga – iš daržo valgome pilna burna. Apie savo šiandieninį gamtinį daržą rašau tinklaraštyje Gyvenimas kaime ir Instagram paskyroje, taip kuriu tekstus vienam žurnalui.

– Dar viena jūsų veikla – rankdarbiai ir rašymas.

– Kaip sakiau, tik šiemet įsikraustėme – penkerius metus statėme namą, naują rūsį, restauravome ūkinius sodybos pastatus, tad rankdarbiai šiemet yra makrame (macrame) virvės – tai, kam nereikia dėžučių, siūlų ir daugybės rūšių medžiagėlių, nes kol kas neturiu vietos kūrybai laikyti (juokiasi). Tikiu, kad ateity rankdarbiams skirsiu daugiau dėmesio.

Asmeninio archyvo nuotr. /Ievos kuriami rankdarbiai
Asmeninio archyvo nuotr. /Ievos kuriami rankdarbiai

Na o kalbant apie rašymą, esu išleidusi vieną eilėraščių knygą 2009-aisiais metais, taip pat surinkusi ir antrą, kurią norėčiau išleisti, kuri kaip sakau, sirpsta manyje. Tačiau šiuo metu ką tik pasirodė mano ir Jorės Jurgitos Treinytės knyga „Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas“, kuriai rašiau tekstus. Knyga apie tai, kai kurti šiaudinius sodus, žaisliukus, advento vainikus, karpyti karpinius, marginti margučius ir kt.

Tiesa, turiu svajonę parašyti knygą apie daržą. Sukūriau visą serijų nertų lėlyčių-gėlyčių, taip pat svajoju ir pasiūti lėles-daržoves.

Tos lėlės ateina pas mane su eilėraščiais, gražiais tekstais... Belieka tik užrašyti visas istorijas. Mano daržas, kuris, beje, yra mandalos formos, yra nuostabi meditacijų vieta, man ten labai gera. Tai lyg gyvybės versmė, kuri net žiemos metu, apmirusi, pulsuoja gyvenimu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką