Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 4d. 08:49

Jūsų vaikas sunkiai mokosi skaityti? Kas dešimtas vaikas turi šį sutrikimą, kurio neatpažįsta ir mokytojai

Vaikas skaito knygą
„Scanpix“ nuotr. / Vaikas skaito knygą

Pasak statistikos, maždaug kas dešimtas vaikas turi sutrikimą, dėl kurio jis nesugeba lengvai skaityti teksto ar net visai neišmoksta skaityti. Nors šis sutrikimas puikiai žinomas ir aprašytas, Lietuvoje jis vis dar nepakankamai gerai atpažįstamas, taip šiems vaikams užveriant ateities perspektyvas gauti išsilavinimą ir norimą darbą.

Vaikai tiesiog „nurašomi“

Pasak logopedės Linos Narkevičienės, disleksija yra skaitymo ir rašymo sutrikimas, tačiau dažnai vaikai, turintys šį sutrikimą, turi ir dėmesio sutrikimą. Disleksija gali paveikti klausymąsi, erdvės, laiko suvokimą, atmintį. Taigi tai gana sudėtingas sutrikimas, kuris tarsi apraizgo vaiką ir sukelia daug problemų.

Statistikos, kiek šis sutrikimas paplitęs Lietuvoje, nėra, tačiau manoma, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, disleksijos sutrikimą gali turėti iki 10 proc. vaikų, o tai gana daug.

„Tai reiškia, kad praktiškai kiekvienoje klasėje galima sutikti vaiką, turintį skaitymo ir rašymo sutrikimą. Šio sutrikimo lygis gali būti įvairus – vieni turi labai išreikštus požymius, kiti – visai nežymius. Sutrikimas pamatomas, kai vaikas pradeda mokytis skaityti ir rašyti. Jau pirmoje klasėje mokytojas gali pastebėti, kad čia kažkas ne taip: vaikas sunkiai įsimena raides, jas sunku jungti į skiemenį, skiemenį – į žodį, kitaip tariant, vaikui sunku atkoduoti parašytą tekstą.

Mokytojai ne visada laiku pastebi šį sutrikimą, dažnai viską „nurašo“ nesimokymui, tingumui arba gabumų stokai.

Kartu atsiranda ir rašymo sunkumų. Tai negebėjimas garso susieti su raide, jų painiojimas, neįsiminimas raidės grafinio vaizdo ir pan. Atsiranda didžiulis pasipriešinimas skaitymui, rašymui. Deja, mokytojai ne visada laiku pastebi šį sutrikimą, dažnai viską „nurašo“ nesimokymui, tingumui arba gabumų stokai.

Tačiau kompetentingi pedagogai gali pastebėti vaiko disleksiją dar ikimokykliniame amžiuje, pavyzdžiui, vaikas neskiria panašių garsų, painioja panašiai skambančius garsus, vėliau painioja grafiškai panašiai atrodančias raides. Jeigu vėluoja kalba, taip pat galima įtarti, kad vaikas gali turėti sunkumų su skaitymu ir rašymu. Taip pat vienas iš požymių – labai ilgai užsitęsęs šveplavimas“, – teigia specialistė.

30–50 proc. atvejų sutrikimas įveikiamas

Kuo anksčiau vaikas nukreipiamas pas specialistą, tuo labiau galima galima padėti, juolab kad daugelyje ugdymo įstaigų jau dirba logopedai.

Kaip dirbama su vaiku? Pirmiausiai įvertinamas sutrikimo pobūdis, nes vaikai gali turėti labai skirtingų problemų: vieni neįsimena raidžių, kiti nesugeba jų sujungti į skiemenį, treti skaityti moka, bet nesuvokia, ką skaito. Užduotys parenkamos atsižvelgiant į sutrikimo pobūdį.

L.Narkevičienė pabrėžia, jog labai svarbu, kad įsitrauktų ir tėvai, nes su vaiku reikia dirbti sistemingai ir tikslingai. Deja, vis dar tenka susidurti su atvejais, kai tėvai net nežino, ką jų vaikas veikia pas logopedą. Tai rodo tų specialistų nekompetenciją, jie akivaizdžiai neįtraukia tėvų. O jeigu nėra komandinio darbo, laukiamo rezultato nebus.

Vaiką reikia išmokyti su tuo gyventi, atrasti būdus, kurie leistų problemą kažkaip apeiti.

„Dirbti reikia daug, bet padėti tikrai galima. Mokslinėje literatūroje pateikiama, kad 30–50 proc. atvejų sutrikimas susitvarko arba lieka tik nežymūs požymiai, tarkime, skaitymas išlieka sunkus ir nemėgstamas darbas, bet vaikas skaito. Visgi didesnei daliai vaikų problemos išlieka. Ir tuomet vaiką reikia išmokyti su tuo gyventi, atrasti būdus, kurie leistų problemą kažkaip apeiti.

Jeigu tinkamos pagalbos nėra arba ji labai vėluojanti, disleksija atpažįstama ne pradinėse klasėse, o penktokams–šeštokams, o tokių vaikų tikrai tenka matyti, vaikai išsiugdo apsaugines gynybines reakcijas: atsiranda hiperaktyvumo požymių, emocijų ir elgesio sunkumų, jie užima tinginio, klasės juokdario poziciją, ima viską neigti, jiems viskas tampa neįdomu. Šios gynybinės reakcijos trukdo ir pačiam vaikui, ir visai jo aplinkai, vaikas negali realizuoti savo gebėjimų“, – aiškino pašnekovė.

Sauliaus Žiūros nuotr./Vaikas rašo
Sauliaus Žiūros nuotr./Vaikas rašo

Užsienyje su šiuo sutrikimu mokosi universitetuose

Pasak jos, jeigu vaikui pagalba suteikiama laiku ir tinkamai, jam prisitaikyti lengviau.

„Mano patirtis rodo, kad vis tiek viduje vaikai išgyvena dėl to, tačiau iš tiesų jų emocijos labai priklauso nuo aplinkos, nuo pačių artimiausių žmonių – tėvų ir mokytojų, kaip jie suvokia problemą, ją priima ir kaip ją pateikia vaikui. Atrodytų, šiais laikais jau taip paprasta rasti informacijos, užtenka įvesti internete raktažodį disleksija, bet tėvai dažnai nepripažįsta bėdos, nenori patikėti, kad tai gali nutikti jų vaikui, į kurį jie sudėję tiek daug lūkesčių. Jiems sunku susitaikyti, kad vaikas gali turėti tokių sunkumų.

Tačiau mes, specialistai, galime patikinti: taip, sutrikimas sukelia sunkumų, vaikui teks dėti labai daug pastangų, kad pasiektų, ko nori, tačiau viskas įmanoma. Tai rodo ir pavyzdžiai – yra begalė žmonių su tokiomis problemomis ir jie sugeba sėkmingai baigti universitetus. Jau ir mūsų aukštosios mokyklos susirūpino, kaip padėti disleksijos sutrikimą turintiems studentams. Tokių jaunuolių atvyksta pagal mainų programas ir iš kitų šalių.

Lietuvoje dar neseniai buvo taip: jeigu vaikas turėdavo šį sutrikimą, iš jo buvo tikimasi tik to, kad jis kažkaip baigs mokyklą ir pasirinks darbą, kuriam nereikia ypatingų skaitymo, rašymo įgūdžių. Bet tai jų turimo potencialo nuvertinimas. Juk vaikas gali būti gabus mokslams, tik jam reikia įdėti daugiau pastangų. Tėvai ir pedagogai turėtų tai suprasti ir skatinti juos, užuot „nurašę“ ir žlugdę jų savivertę“, – dėstė specialistė.

Iš praktikos: sėkmingi ir liūdni atvejai

Paklausta apie jos praktikoje pasitaikančius stebuklus, L.Narkevičienė prisiminė atvejį, kai vaikas, nenorėjęs net žiūrėti į knygas, po metų intensyvaus darbo pradėjo su malonumu skaityti ir rašyti, netgi pats pradėjo kurti ir užrašinėti istorijas. Tačiau pasitaiko ir labai sunkių atvejų.

Pasirodė, kad dėl disleksijos vaikas nemoka skaityti, o jį verčia tai daryti. Galima įsivaizduoti, kokį stresą jis patiria.

„Kartais mums atsiunčia vaikus psichiatrai, į kuriuos kreipiamasi dėl vaiko emocijų ir elgesio sutrikimo – jie plėšo knygas, sąsiuvinius, nenori eiti į mokyklą, slepia vadovėlius. Kartą pas mane buvo atsiųstas sunkaus elgesio penktokas. Pasirodė, kad dėl disleksijos vaikas nemoka skaityti, o jį verčia tai daryti.

Taigi galima įsivaizduoti, kokį stresą jis patiria. Kai paprašiau jo paskaityti, jis norėjo pabėgti iš kabineto. Tačiau per penkerius metus mokykloje šis sutrikimas jam nebuvo diagnozuotas, taigi jis išsiugdė mano minėtas gynybines reakcijas. Kai tik vaikas suvokė, kas su juo darosi, pasibaigė problemos“, – pasakojo specialistė.

Pasak jos, kartais emocijos būna tokios stiprios, kad vaikai visiškai atsisako eiti į mokyklą, grasina nusižudyti. Vaikas, būdamas protingas, nesuvokia, kas su juo darosi, kodėl jam sunku išmokti skaityti, nors su viskuo kitu jis susitvarko, todėl patiria didžiulę traumą.

„Ir nebijau pasakyti, kad šitie vaikai, turintys skaitymo ir rašymo sunkumų, dažnais atvejais patyčias patiria iš pedagogų. Mokytojas vaiko klausia: „Kiek kartų skaitei tekstą – du, tris? Tai skaityk 10, 20 kartų.“ O tai girdi visi vaikai. Jeigu tekstas trumpas, o vaikas protingas, jis sugeba jį išmokti atmintinai, bet vyresnėse klasėse jie jau nebegali pasislėpti.

Mokytojas pakelia sąsiuvinį: „Vaikai, pažiūrėkite, ir vėl pas jį kiek klaidų!“ Argi tai ne patyčios? Ir ką šiuo atveju pasieks mokytojas, sugėdindamas vaiką prieš visą klasę, kad jis esą pradėtų stengtis ir mokytis? Deja, tokie atvejai yra dažnesni negu sėkmingi atvejai, nes sėkmei reikalingas labai intensyvus darbas, labai svarbu užmegzti gerą kontaktą su vaiku“, - pastebi logopedė..

Disleksijos centro įkūrėja pati augina tokį vaiką

Neseniai Lietuvos Aklųjų bibliotekoje (LAB) duris atvėrė įstaiga, skirta žmonėms, turintiems disleksijos sutrikimą.

Pasak „Dyslexia centro“ įkūrėjos Jurgitos Pocienės, šiuo metu tėvai, susidūrę su vaikų mokymosi sutrikimu, siejamu su disleksija, atsiduria aklavietėje, kadangi Lietuvoje nėra tinkamos metodikos.

„Paprastai pirmaisiais–antraisiais mokykliniais metais vaikai, patiriantys skaitymo sunkumų, yra nukreipiami į Psichologinę pedagoginę tarnybą (PPT), kur ir būna nustatomas šis sutrikimas. Tačiau konsultacijos laukti tenka net iki pusės metų. Jau patekus ir gavus išvadą, deja, tuo viskas ir pasibaigia, tinkamos pagalbos nei vaikai, nei jų tėvai taip ir nesulaukia. Gavus išvadą pateikiamos rekomendacijos mokyklai, kuriose būna siūloma palengvinta programa. Ką reiškia palengvinta programa? Ogi tai, kad iš vaiko nebus reikalaujama jokių rezultatų ir jam užsidarys durys į tolimesnį aukštąjį mokslą.

Gretos Skaraitienės nuotr. /Jurgita Pocienė
Gretos Skaraitienės nuotr. /Jurgita Pocienė

Kitaip tariant, vaikas yra nurašomas. Nors realiai disleksijos sutrikimą turintys vaikai nėra nė kiek prastesni už tuos, kurie skaito be problemų, neretai jie turi net aukštesnį IQ nei jų klasės draugai... Tiesiog šiems vaikams yra reikalinga didesnė pagalba ten, kur reikia dirbti su tekstu. Lietuvoje nėra sistemos, kurioje tokie vaikai gautų adaptuotą mokymosi medžiagą. Mokytojai neturi kompetencijų, nemoka padėti šiems vaikams. Plikas rezultatų reikalavimas neveikia, reikalinga speciali metodika, kurios Lietuvoje nėra“, – įsitikinusi J.Pocienė.

Idėja įkurti vietą, kurioje būtų suteikta visokeriopa pagalba disleksijos sutrikimą turintiems vaikams bei jų tėvams gimė neatsitiktinai. Moters dukra turi disleksijos sutrikimą.

„Kai dukra buvo pirmokė, per daug nesureikšminome, kad jai nepavyksta išmokti sklandžiai skaityti, tačiau antroje klasėje prie pamokų sėdėdavome vakarais po 4–5 valandas. Tai vaikui sukeldavo galvos skausmus, išmušdavo raudonis. Dukra sakydavo, jog blogai mato, todėl negali perskaityti. Net kreipėmės į okulistą, kad patikrintų regėjimą. Išvada mus nustebino – ji matė tobulai. Tačiau žodžių perskaityti nesugebėdavo.

Kreipėmės į Psichologinę pedagoginę tarnybą, kur gavome patvirtinimą, jog dukrai disleksija. Tačiau blogiausia buvo vėliau – dukrai buvo pritaikyta palengvinta programa, kas iš tikro yra mažesnis dėmesys mokiniui. Todėl nutariau, kad jei jau savo dukrai nespėjau padėti laiku, bent sukursiu sistemą, kuri padės kitiems“, – pasakojo J.Pocienė.

Centre tėvai gaus žinių, kaip padėti savo vaikui, kad jis lavėtų ir neprarastų pasitikėjimo savimi. Čia bus galima išsiaiškinti, ar vaikas iš tiesų turi šį sutrikimą, gauti rekomendacijas bei reguliarią specialistų (logopedo, psichologo) pagalbą, vyks menoterapijos bei teatroterapijos užsiėmimai.

Komentarai
Temos: 2 Mokymasis Skaitymas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką