Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 21d. 18:55

Net šeši gydytojai nepamatė negimdinio nėštumo – Vaidai plyšo gimda: vaisius neišgyveno, o moters gyvybę išgelbėjo operacija

Nėščia moteris.
Fotolia nuotr. / Nėščia moteris.

Vaida (36 m.) su vyru Giedriumi augina trejų metų sūnų. Pora labai norėjo susilaukti antro vaiko. Deja, antrasis nėštumas nutrūko labai anksti, o trečiasis 13 savaitę baigėsi gimdos plyšimu, sukėlusiu pavojų moters gyvybei, ir vaisiaus netekimu. Pašnekovė sakė, kad jos atvejis – ypač retas, ir ją operavusiems medikams nėra tekę realiai su tuo susidurti. Vis dėlto moteris neslėpė liūdesio ir apmaudo, kad per tą laikotarpį ją apžiūrėjo net šeši gydytojai ir nė vienas nematė, jog nėštumas yra negimdinis.

Lankėsi pas keletą gydytojų

Susilaukę pirmojo vaiko, Vaida su vyru labai norėjo susilaukti ir antrojo. Tad po antro nėštumo, kuris nutrūko labai anksti, fiziškai išgijusi Vaida planavo vėl kuo greičiau pastoti.

„Žinoma, buvo skaudu, net nesitikėjau, kad gali taip nutikti, bet tas nėštumas nutrūko taip anksti, kad dar net nebuvau prie to prisirišusi. Kai išgijau fiziškai, viskas susitvarkė, norėjosi vėl kuo greičiau pradėti planuoti nėštumą, nes abu su vyru turėjome stiprų norą susilaukti antro vaikelio“, – pasakojimą pradėjo pašnekovė.

Prabėgus aštuoniems mėnesiams – 2020-ųjų birželio pradžioje, moteris vėl pastojo. Tačiau trečiasis nėštumas, kaip vėliau papasakos Vaida, atnešė kur kas daugiau iššūkių ir net sukėlė pavojų jos pačios gyvybei.

Atėjo gydytojas, apžiūrėjo echoskopu, pasakė, kad visur pilna kraujo, ir greit išvežė į operacinę.

„Paprastai moterys – dėl prietarų ar šiaip – nėštumą slepia iki 12 savaičių, nes tai yra rizikingiausias periodas. Ir man tuo laikotarpiu buvo visokių nutikimų – buvau pradėjusi šiek tiek kraujuoti. Per tą laikotarpį mane apžiūrėjo penki ar šeši gydytojai, ėjau ir privačiai, nes labai bijojau, kad tas nėštumas vėl nebūtų nesivystantis.

Viena gydytoja pasakė, kad vaikelis gyvas, bet jo forma keista, tad gali būti kokių nors apsigimimų. Po savaitės nuėjau pas kitą gydytoją privačiai, nes viduje buvo neramu. Pasakė, kad vystosi gerai, bet gimdoje mato hematomą, gali įvykti persileidimas.

Paskui atrodė, kad viskas pradėjo tvarkytis, pasidarėme su vyru genetinius tyrimus. Buvome nutarę, kad, jei bus genetinių apsigimimų, vis dėlto negimdyčiau. Atėjo atsakymai, kad viskas yra gerai, laukiamės mergaitės“, – dalijosi pašnekovė.

123RF.com nuotr./Gydytojas apžiūri besilaukiančią moterį
123RF.com nuotr./Gydytojas apžiūri besilaukiančią moterį

13-ą savaitę surietė skausmas

12 savaičių, kaip jau užsiminė Vaida, – labai trapios, tad ir juodu su vyru apie nėštumą artimiesiems pasakė tik tada, kai tas terminas suėjo:

„Keletą dienų po vyro gimtadienio jo atvyko pasveikinti mama su seserimi, paskui ir su artimų draugų kompanija susitikome, kadangi tada buvo lygiai 12 savaičių, pranešėme jiems tą naujieną. Tą patį savaitgalį nuvažiavome ir pas mano tėvus, pasakėme ir jiems. Žodžiu, pasidžiaugėme su visais artimaisiais.“

Einant 13 nėštumo savaitei Vaida pajuto stiprų skausmą. Išgėrusi vaistų nuo spazmų, pagulėjusi, pasijuto geriau. Tačiau savaitės gale skausmas pasikartojo:

„Buvo sekmadienio vakaras, vaikštinėjant po kiemą mane suėmė stiprus skausmas. Vėl išgėriau vaistų ir priguliau, bet skausmas nesilpnėjo. Vyras apie septintą valandą vakaro nuvežė mane į ligoninę.

Tikrai negalėčiau pasakyti, kad gydytojai apžiūrėjo atsainiai. Tikrino keletą kartų, tarėsi tarpusavyje. Pasakė, kad viskas gerai, persileidimo požymių nėra, vaikelis gyvas, parodė man, kad juda kojytės, rankytės.

Gydytojai nutarė, kad tikriausiai spazmuoja gimda, davė vaistų nuo spazmų ir išleido namo. Dar sakė, kad galėtų siųsti mane į bendrąjį priėmimą, tačiau ten tektų laukti kelias valandas. O man, kadangi prieš tai jau buvau išgėrusi vaistų, atrodė, kad tas skausmas lyg ir silpnėja. Gydytojas pasakė, kad būtinai sugrįžtume, jei pasijusiu blogiau. Taigi išvykome namo.“

Po operacijos išgirdo, kad nėštumo nebėra

Grįžus namo, kaip pasakojo Vaida, skausmas vėl ėmė stiprėti. Moteris išgėrė ligoninėje gautų vaistų, atsigulė į lovą.

„Tada man pradėjo suktis galva – tas svaigulys buvo toks keistas, ėmė pilti šaltas prakaitas, atėjo vyras, pasakiau, kas vyksta, sako, gal vėl važiuojame į ligoninę, atsakiau, kad dar šiek tiek palaukime, gal vaistai suveiks.

Tačiau prabėgus dar pusvalandžiui, priepuolis vėl pasikartojo, vyras pasakė, kad viskas, važiuojame į ligoninę, o aš tada supratau, kad važiuoti į ligoninę nebeišeis, reikia, kad iškviestų greitąją.

Jie labai greitai atvažiavo, apžiūrėjo, nieko nepakomentavo, tik pasakė, kad veža į ligoninę. Pastatė lašinę, išnešė į greitosios automobilį. Visą laiką greitosios medikė su manimi bendravo, lyg ir truputį geriau pasijaučiau automobilyje, nes namuose jau buvau ėmusi praradinėti sąmonę, ji man vis tapšnojo per veidą ir kalbino.

Kai matavo ligoninėje, pati pamačiau, spaudimas buvo 60 ir 40.

Atvežė mane ten pat, kur jau tą vakarą lankėmės, – į Santariškes. Nuvežė į pirminės apžiūros kabinetą, pamatavo spaudimą. Nors matavo jį ir namie, bet tada man nieko nepasakė. Vėliau sužinojau, kad nenorėjo gąsdinti. Kai matavo ligoninėje, pati pamačiau, spaudimas buvo 60 ir 40. Matėsi, kad visi labai išsigandę. Darbuotoja dar pasakė, kad ruoštų operacinę, paklausiau, kam to reikia, pasakė, kad dėl visa ko.

Atėjo gydytojas, apžiūrėjo echoskopu, pasakė, kad visur pilna kraujo, dar pasiteiravo manęs, ar nepatyriau smurto, traumų, ir greit išvežė į operacinę, kažkur pakeliui koridoriuje perrengė. Visa tai vyko apie vienuoliktą valandą vakaro. Po pirmo vizito iš ligoninės grįžome apie pusę aštuonių, o maždaug po dviejų valandų jau greitoji atvyko į namus.

Mane užmigdė. Atsibudau intubuota – su vamzdeliu gerklėje, operavusio gydytojo nebuvo, pasiteiravau kito, kaip mano nėštumas? Pasakė, kad nebėra“, – dalijosi Vaida.

Ypač retas atvejis

Po operacijos Vaida pusantros paros praleido reanimacijoje. Kitą dieną jos apžiūrėti atėjo ją operavęs gydytojas, jis paaiškino, kas čia nutiko.

„Tas nėštumas teoriškai buvo kaip ir negimdinis, nors realiai jis buvo gimdoje. Tik negalėjau suvokti, kaip tiek mane anksčiau apžiūrėjusių gydytojų galėjo nematyti, kad tas nėštumas yra negimdinis.

Paskui pati pradėjau domėtis, daug apie tai skaičiau, tiesa, lietuvių kalba beveik nieko neradau, tik užsienio literatūroje. Tai vadinama intersticiniu nėštumu – reiškia, kad nėštumas yra gimdinėje kiaušintakio dalyje. Vaikutis augo gimdoje, bet placenta – kiaušintakyje, ji viską pradrėskė ir gimda plyšo.

Vėliau, kiek skaičiau ir tuo domėjausi, sužinojau, kad tokį dalyką galima nustatyti darant magnetinio rezonanso tyrimą. O tokio tyrimo niekas nedaro, jei neįtaria nieko blogo. Tas mano atvejis yra ypač retas. Jei negimdiniai nėštumai sutaro, tarkime, apie 2 proc. visų nėštumų, šito tipo negimdinis nėštumas sudaro tik apie 1 proc. tų negimdinių.

Mane operavę gydytojai realiai dar nebuvo su tuo susidūrę. Medikai sakė, kad Santariškėse jau metus nėra buvę tokio rimto atvejo, nes tai buvo gyvybę gelbstinti operacija, – pasakojo moteris ir pridūrė: – Jų tikrai niekuo nekaltinu, priešingai – esu jiems dėkinga už išgelbėtą mano pačios gyvybę. Personalas buvo išties labai malonus ir užjaučiantis.“

Įtakos galbūt galėjo turėti ranka atidalyta placenta

Paklausta, ar medikai paaiškino, kas galėjo turėti įtakos gimdai plyšti, Vaida sakė, kad jokių konkrečių priežasčių niekas nenustatė:

„Negimdinis nėštumas reiškia pažeidimus gimdoje ar kiaušintakyje, šiuo atveju įtakos galbūt galėjo turėti tai, kad, kai pagimdžiau sūnelį, placenta neatsidalijo, todėl buvo atidalyta ranka. Tai vis tiek jau buvo žmogiškas įsikišimas, šiek tiek galėjo pažeisti gleivinę, palikti nelygumus, ir todėl tas vaikelis ten užstrigo. Bet nebūtinai.

Po nėštumo buvo ištirti visi audiniai, kurie liko, nebuvo aptikta jokių infekcijų, apsigimimų, buvo visiškai sveikas vaikelis, tik ne vietoj.

Nėra aiškių priežasčių, kodėl taip nutiko. Po nėštumo buvo ištirti visi audiniai, kurie liko, nebuvo aptikta jokių infekcijų, apsigimimų, buvo visiškai sveikas vaikelis, tik ne vietoj.“

Moteris ligoninėje iš viso praleido šešias dienas. Pirmą savaitę namuose ji jautėsi dar labai silpna. „Buvo stipri mažakraujystė, nes per operaciją netekau 3,5 litro kraujo. Pirmą savaitę namie nelabai vaikščiojau, buvo daugiau gulimas režimas.“

Kad sustiprėtų fiziškai, Vaidai prireikė maždaug mėnesio. Po dviejų ji jau po truputį pradėjo sportuoti, bėgioti. „Fiziškai atsigavau gana lengvai ir greitai“, – sakė pašnekovė, tačiau psichologinis, emocinis kelias toks lengvas nebuvo.

123RF.com nuotr./Apmąstymuose paskendusi moteris
123RF.com nuotr./Apmąstymuose paskendusi moteris

Išgirdo, kad to nereikėtų vadinti vaiko netektimi

Vaida pasakojo, kad dar gulėdama ligoninėje suprato, jog psichologiniu atžvilgiu pati iš šios situacijos neišbris.

„Pradėjau ieškoti, kur galėčiau kreiptis. Radau informaciją apie Krizinio nėštumo centrą, bet nelabai įsivaizdavau, kas tai yra. Man atrodė, kad ši mano istorija jiems bus per menka, todėl iš karto pagalbos nesikreipiau. Bet kreipiausi į poliklinikos psichologę.

Pasikalbėjome, tačiau man tas vizitas netiko. Buvo išsakyta mintis, kad aš išvis neturėčiau liūdėti, nes tai net nebuvo vaikas, o tik vaisius, ir kad viso to neturėčiau vadinti vaiko netektimi. Nesu kvaila, naivi, suprantu, kad techniškai mediciniškai ji yra teisi, bet jei aš ateinu pas psichologę ir tai įvardiju kaip vaiko netektį, vadinasi, man tai yra tas lygmuo.

Buvo išsakyta mintis, kad aš išvis neturėčiau liūdėti, nes tai net nebuvo vaikas, o tik vaisius.

Žinau, kad yra moterų, kurios to nelaiko vaiko praradimu, aš jų tikrai nesmerkiu, čia yra kiekvienos individualus prisirišimas ir jausmas. Bet, jei aš atėjau ir taip pavadinau, vadinasi, aš taip jaučiu.

Buvo skaudu išgirsti tokius žodžius, gal net truputį įžeidė. Galbūt tai buvo tos psichoterapijos metodas, nežinau. Bet supratau, kad man tai netinka, man tai nepadės ir aš ten daugiau negrįšiu“, – nesmagią patirtį prisiminė pašnekovė.

Palaikymą rado Krizinio nėštumo centre

Tačiau po to, kai apsilankė pas šeimos gydytoją ir ginekologę, ir iš abiejų išgirdo rekomendaciją kreiptis į Krizinio nėštumo centrą, Vaida vis dėlto jiems parašė. Nuo to lemtingo vakaro buvo praėję apie pusantro mėnesio.

„Jie greit suorganizavo pirmą vizitą pas jų psichologę. Viskas buvo gerai, pasikalbėjome, ji man papasakojo apie moterų savitarpio grupes. Suvokiau, kad būtent to man ir reikia. Atrodė, kad mažiau reikalinga asmeninė terapija su psichologu, nes labiausiai reikėjo kalbėtis apie tai, kas nutiko. Man tai suteikdavo palengvėjimo.

Tik su grupėmis viskas taip greit nesiklostė. Žinių sulaukiau gal prabėgus trims savaitėms, nuvykau pas juos, atvyko dar viena moteris, bet psichologė pasakė, kad kitos moterys atsisakė, grupė nesusidarė. Tai buvo prieš pat antrojo karantino pradžią. Teko laukti. Prasidėjo karantinas, atsirado norinčių moterų, buvo nuspręsta daryti nuotolinius grupinius susitikimus.

Iš pradžių man tai atrodė keista, bet tie susitikimai išties vyko gana sklandžiai. Visos labai susidraugavome, pajutome bendrumą, viena kitą labai palaikėme. Man tai buvo labai į naudą. Tuo pačiu norėčiau pasakyti ir kitoms moterims, kurios galbūt nežino, kur galėtų kreiptis, kad nesvarbu, ar tai ankstyvas persileidimas, ar vėlyvas, ar jau gimusio vaikelio netektis, ar sąmoningas nėštumo nutraukimas, visos moterys čia tikrai sulaukia palaikymo ir pagalbos“, – sakė pašnekovė.

Galimybė susilaukti vaiko yra, bet rizika – padidinta

Paklausta, kaip visą šią situaciją išgyveno vyras, Vaida pasakojo, kad vyrui kūdikio netekties jausmą nustelbė tai, kad ji pati liko gyva.

„Jam irgi buvo labai liūdna, jis taip pat tikėjosi, kad susilauksime dukrytės. Tačiau jis iš arti matė mano mirties galimybę. Man skaudėjo, mane išvežė, užmigdė, išoperavo ir atsikėliau. O jis matė, kaip medikai dar namuose mane, gulinčią lovoje ir netenkančią sąmonės, tapšnojo, buvau pabalusi, pageltusi.

Jis visą naktį nieko nežinojo, gal tik apie aštuntą valandą ryto su juo susisiekė ir pasakė, kad aš gyva. Tad jam tai, kad aš likau gyva, nustelbė tą netekties jausmą. Jis sako: „Man liūdna, kad praradome, bet, jei būčiau praradęs tave ir sūnelis būtų netekęs mamos, būtų buvę kur kas blogiau.“

Jam tai, kad aš likau gyva, nustelbė tą netekties jausmą.

Paklausta, ką išgirdo iš medikų dėl galimybės ateityje susilaukti vaikų, Vaida sakė, kad galimybė yra, gimda liko, tačiau tai jau yra padidinta rizika, kad ji vėl gali plyšti.

„Tris nuomones jau girdėjau, ruošiuosi eiti išgirsti ketvirtą. Mes labai norime antro vaikelio, bet tai yra labai rimtas apsisprendimas. Kadangi dar tebėra randas, gydytojai sako, kad reikėtų palaukti bent metus. Jei nutartume susilaukti vaikelio ir pastočiau, nėštumą tikriausiai prižiūrėtų gydytoja iš Perinatologijos centro, pas kurią jau lankiausi.

Kaip man sakė, jei normalus nėštumas trunka 40 savaičių, ilgiausiai leistų nešioti 37 savaites ir darytų planinę Cezario pjūvio operaciją. Taigi tas nėštumas yra įmanomas, bet išlieka padidėjusi rizika, kad gimda gali plyšti pakartotinai. Kiek tai yra procentų, niekas negali atsakyti, nes tai yra tokia reta situacija, kad net statistikos negalima išvesti.

Praėjo septyni mėnesiai, dar penkis reikia palaukti. Eisiu išgirsti dar vienos nuomonės, o paskui, kaip jau patys sugalvosime. Dar neapsisprendėme. Labai norisi, bet ir labai baisu“, – baigdama pokalbį sakė Vaida.


VšĮ Krizinio nėštumo centrasteikia pagalbą moterims, išgyvenančioms neplanuotą, krizinį nėštumą, kūdikio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar aborto. Taip pat moterims, išgyvenančioms pogimdyminę depresiją.

Pagalbos galite kreiptis: tel. 8 603 57 912 arba el. paštu pagalba@neplanuotasnestumas.lt, daugiau informacijos rasite www.neplanuotasnestumas.lt.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką