Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 11d. 20:09

Penkių vaikų mama papasakojo apie skaudžias gyvenimo patirtis: „Esu dėkinga žmonėms, kurie ištraukė mane iš sudėtingų situacijų“

Moteris
123RF.com nuotr. / Moteris

„Aš vis dar ieškau atsakymo, už ką man teko tokie išbandymai. Žmonės, kurie žino mano gyvenimo istoriją sako, kad esu labai stipri, bet tai ne mano, tai kitų žmonių nuopelnas! Tai jie mane ištraukė iš situacijų, kuriose nebežinojau nei kaip elgtis, nei kuo pasitikėti. Tai jie padėjo man pažvelgti į savo gyvenimą kitomis akimis. Dabar aš laiminga, laimingi ir mano vaikai“, – sako 37-erių Emilija (redakcijai vardas žinomas).

Nevaikiška vaikystė

„Kai gimiau, mano tėvai jau buvo išsiskyrę. Gal vaikystėje ir buvo kažkokių gražių dalykų, bet juos aptemdė nevaldoma mamos agresija. Ji mane lupdavo tol, kol neapsikentę kaimynai ateidavo manęs gelbėti.

Mamos žiaurumui prasiveržti nereikėdavo ypatingos priežasties. Pamenu, man gal buvo kokie penkeri metukai, name, kuriame gyvenome, mirė kūdikis.

Kaimynai, nenorėdami palikti manęs vienos tuščiuose namuose, išsivežė kartu į laidotuves. Mama neradusi manęs namuose įsiuto, kai grįžau, ji mano galvą į duris daužė tol, kol iš jų pažiro stiklas. Tąkart, mane gelbėjo ne tik kaimynai, bet ir vyriškis, kurį į namus buvo parsivedusi mama“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi Emilija.

„Man sunku ją vadinti mama, nes ji labai prisidėjo prie mano nelaimingo gyvenimo“, – prisipažįsta moteris.

Globos namų pamokos

Vengdama motinos agresijos, Emilija pradėjo bėgti iš namų, todėl atsidūrė vaikų globos namuose.

„Į globos namus pakliuvau dešimties metų. Nepaisant mano skaudžios patirties tėvų namuose, pradžioje mamos trūko. Bet globos namuose greitai supratau, kad žmonių gali būti visokių, gerų – taip pat. Į namus net atostogų grįžti nenorėdavau. Vaikų globos namai man tapo išsigelbėjimu nuo smurto“, – atvirauja moteris.

Vėlų rudenį mamos namus palikau taip kaip stovėjau – plona striukele ir vasariniais bateliais.

Kai Emilijai suėjo aštuoniolika, globos namus ji turėjo palikti. Neturėdama kur eiti, buvo priversta grįžti į mamos namus. „Vieno užgėrimo metu ji mane išvarė iš namų. Tuo metu man buvo gal apie 20 metų. Konfliktas kilo po to, kai ji manęs paprašė lauke išdulkinti kilimą, o jis buvo labai didelis ir sunkus. Man nepavyko jo pakelti, ir aš pasakiau, kad negaliu to padaryti viena, ji įsiuto, puolė mane mušti, rėkdama, kad dingčiau iš jos namų. Vėlų rudenį mamos namus palikau taip kaip stovėjau – plona striukele ir vasariniais bateliais“, – prityla moteris.

Emiliją savo vieno kambario bute priglaudė bendradarbė, bet pas ją gyveno neilgai, nes prasidėjo trintis, ir Emilijai teko išeiti. „Neturėjau nei pinigų, nei kur eiti. Buvau tokioje krizėje, kad galvojau net apie savižudybę. Neturėdama kitos išeities, paprašiau savo tetos pagalbos. Šiandien aš jai labai dėkinga, kad ji tada mane priglaudė – sušalusią ir nusivylusią“, – sako Emilija.

Vingiuotas kelias į laimę

Pas tetą moteris pagyveno taip pat neilgai, sutiko vyriškį ir persikėlė gyventi pas jį. Netrukus pasijuto nėščia. Emilija apsidžiaugė būsimu vaikeliu, bet jos draugo ši žinia visai nedžiugino.

„Pirmas jo klausimas buvo: ką darysi? Atsakiau, kad gimdysiu. Po šių mano žodžių mūsų santykiai pasikeitė, prasidėjo barniai. Kai mergytei buvo 2,5 metų, mes išsiskyrėme. Kadangi gyvenau jo namuose, išeiti su vaiku ant rankų teko man“, – savo pasakojimą tęsė Emilija.

„Gimus dukrai, pranešiau savo tetai, o ji pasakė mano mamai. Pirmos dukrelės gimimas mane sutaikė su mama. Su mažyle vėl atsikrausčiau į mamos namus. Vyliausi, kad gal moteris pasikeitė, bet gana greitai pamačiau, kad mano viltys buvo tuščios; nors fiziškai smurtauti ji nebedrįso, bet psichologinio smurto nevengė.“

Šiandien Emilija labiausiai gailisi todėl, kad pasidavė mamos spaudimui ir apsigyveno kartu su vyru, kuris atkakliai siekė jųdviejų bendro gyvenimo. Kad pasiektų savo tikslą, jis nuvyko pas jos mamą ir prašė, kad įkalbėtų Emiliją persikelti pas jį. Pasak moters, vyriškis buvo kiek vyresnis ir žadėjo sotų bei patogų gyvenimą.

123RF.com nuotr./Į alkoholizmo liūną patekusių žmonių artimieji rizikuoja patys
123RF.com nuotr./Į alkoholizmo liūną patekusių žmonių artimieji rizikuoja patys

„Mama labai spaudė persikelti į jo namus. Neatsilaikiau. Metus buvo gerai. Turėjau namus, darbą, mažylė lankė darželį. Netrukus pajutau, kad laukiuosi antro vaikelio. Vėliau į gyvenimą pasibeldė ir trečiasis... Buvo nelengva.

Trys vaikai, nuolatinis nuovargis, bemiegės naktys ir kasdienybės rutina mane gniuždė. Gyvenau su vyriškiu, kurio nemylėjau. Jis pradėjo išgėrinėti, pradžioje nekreipiau dėmesio, kol pradėjo gerti nuolat. Kai paklausdavau, kodėl geria, atsakydavo, kad jam reikia poilsio, taip jis atsipalaiduoja“, – pasakojo moteris.

„Kartu lankėmės net pas psichologą. Niekada nepamiršiu, kai psichologė jo paklausė, ar tu įsivaizduoji su ja savo senatvę? Jis atsakė, kad ne. Tai išgirdusi, supratau, kad su juo nebegyvensiu. Bet manęs niekada nebuvo apleidusi viltis, kad kažkur gyvena žmogus, kuris būtų geras vyras man ir tėvas mano vaikams“, – prisiminimais dalinosi Emilija.

Netikėta pagalba

„Jau buvau apsisprendusi palikti šį žmogų, kai vieną dieną pajutau, kad po širdimi nešioju dar vieną vaikelį. Atsiradus „netyčiukui“ pasimečiau. Nežinojau, ką daryti toliau. Pirma mintis buvo pasidaryti abortą“, – nuleidžia akis moteris.

Emilija pradėjo naršyti internete ir viename iš internetinių portalų rado straipsnį apie Krizinio nėštumo centrą (toliau – KNC). Suradusi centro adresą, parašė elektroninį laišką, kuriame papasakojo, kad laukiasi kūdikio, bet nori skirtis su jo tėvu, todėl galvoja apie abortą.

„Manau, kad jie suprato, kad situacija tikrai rimta, nes netrukus gavau atsakymą, kad parašyčiau savo telefono numerį, kad galėtų man paskambinti. Netrukus sulaukiau KNC savanorės skambučio, taip prasidėjo mūsų bendravimas.

Mes kalbėdavomės dažnai ir ne po vieną valandą. Nuo centro savanorės neslėpdavau nieko, mūsų bendravimas buvo sąžiningas. Iš KNC gavau ne tik psichologinę pagalbą, įvairių patarimų, bet man pagelbėjo ir materialiai. Šiandien labiausiai džiaugiuosi, kad nepadariau klaidos ir nepasidariau aborto“, – sunkiai tvardydama jaudulį pasakoja Emilija.

Moteris pasakoja, kad bendravimas su Krizinio nėštumo centro savanoriais buvo draugiškas ir neformalus, ji jautė jų nuoširdų rūpestį, sulaukdavusi ir tiesių klausimų, ar dar ateina mintys apie nėštumo nutraukimą.

Mažylis slėpėsi, jautėsi nelaukiamas. Tada supratau, kad vaikelis nekaltas, kad joks žmogus nėra vertas, kad atsisakyčiau šitos gyvybės.

„Kai nėštumas persirito į antrą pusę, kartą savanorė manęs paklausė, gal jau žinau, kokia vaikelio lytis. Pasakiau, kad gydytoja neįžiūri, nes vaikelis slepiasi. Tai va, sako, vaikelis jaučia, kad nelaukiamas, todėl ir slepiasi. Man taip įstrigo šie jos žodžiai. Mažylis slėpėsi, jautėsi nelaukiamas. Tada supratau, kad vaikelis nekaltas, kad joks žmogus nėra vertas, kad atsisakyčiau šitos gyvybės. Šiandien mano mažylis jau ūgtelėjęs, jis linksmas ir labai protingas, kai žiūriu į jį, man visada sugelia širdį, kad norėjau jo atsikratyti. Kad jūs žinotumėte, koks fainas mano berniukas“, – džiaugiasi moteris.

Pasak Emilijos, su Krizinio nėštumo centro savanoriais ji bendrauja iki šiol, nors nuo krizinės situacijos prabėgo šešeri metai. „Aš vis dar sulaukiu pagalbos siūlymų. Savanoriai centre keičiasi, bet jų rūpestis nenutrūksta. Labai myliu šio centro darbuotojus ir savanorius, nes tik jų dėka išsaugojau vaikelį. Esu labai jiems dėkinga už nenutrūkstančią pagalbą ir meilę”, – šypsosi Emilija.

Krizinis nėštumas
Jei patiriate krizinį nėštumą
Gyvybės langeliai
Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namai-pagalbos centras „Šeimos slėnis“
Žolyno g. 47 ,Vilnius
Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinika
Architektų g. 77, Šiauliai
Kauno Prano Mažylio gimdymo namai
V. Putvinskio g. 3, Kaunas
Respublikinės Kauno ligoninės akušerijos ginekologijos klinika Krikščioniškieji gimdymo namai
Miško g. 27, Kaunas
Algimanto Bandzos socialinių paslaugų namai
Staniūnų g. 41, Panevėžys
Marijampolės miesto ligoninė
Palangos g. 1, Marijampolė
Tauragės ligoninė
V. Kudirkos g. 2, Tauragė
Jonavos ligoninė
Žeimių g. 19, Jonava
Klaipėdos universitetinė ligoninė
Liepojos g. 41, Klaipėda

Kai žmogus žmogui – žmogus

Moters gyvenimas įgavo kitų spalvų, kai ji su visais savo vaikais, pirmą kartą gyvenime, išvyko atostogauti. Šių atostogų metu ji sutiko žmogų, kuris yra ne tik geras vyras, bet ir rūpestingas tėvas. Jie jau treji metai susituokę, gimė dar viena mergytė.

„Man buvo labai sunku juo patikėti ir jį priimti, bet dabartinis mano vyras deda daug pastangų, kad mane įtikintų, kad žmonės gali būti geri ir nesavanaudžiai, kad jie gali būti švelnūs ir nevartojantys alkoholio. Kai pastojau šį kartą, net minčių nebuvo, kad vaikelis galėtų negimti, mergytė gimė labai laukiama“, – pasakoja Emilija.

Aš džiaugiuosi savo šeima, vyru ir vaikais, o ypač džiaugiuosi, kad tada nepadariau klaidos ir nenutraukiau nėštumo.

„Mano santykiai su gimdytoja visiškai nutrūko. Dabar mano gyvenimas šviesus. Nėra psichologinio smurto, užgauliojimų, aš džiaugiuosi savo šeima, vyru ir vaikais, o ypač džiaugiuosi, kad tada nepadariau klaidos ir nenutraukiau nėštumo.

Toms moterims, kurios išgyvena sudėtingas situacijas savo gyvenime, noriu paraginti, nebijokite kreiptis pagalbos. Laiku suteikta pagalba, gali pakeisti jūsų gyvenimą. Jeigu pasijutote nėščia ir nežinote ką daryti – pirmas žingsnis – kreiptis į Krizinio nėštumo centrą. Sulauksite ne tik psichologinės, bet ir materialinės paramos“, – patikina Emilija ir priduria, kad krizinėje situacijoje moteriai labiausiai reikia palaikymo, nes atsidūrusi beviltiškoje padėtyje, ji gali padaryti tokių klaidų, dėl kurių vėliau negalės sau atleisti visą likusį gyvenimą.

Krizinio nėštumo centro konsultantės Rūtos Trumpickienės komentaras:

„Abortas ne tik nutraukia vaiko gyvybę, jis žaloja ir pačią moterį. Krizinio nėštumo centras nemokamai padeda moterims, kurios išgyvena neplanuotą, krizinį nėštumą, vaikelio netektį dėl persileidimo, nėštumo nutraukimą ar pogimdyvinę depresiją. Centro bendradarbiai ir savanoriai daro viską, kad padėtų moteriai“, – sakė Krizinio nėštumo centro konsultantė.

Įveikusios krizinę situaciją, moterys sugrįžta padėkoti. „Moterys dėkoja už tai, kad toks centras apskritai egzistuoja, kad kritinėje jų gyvenimo situacijoje neliko vienos. Moterys išgyvena dėkingumą ir sau, kad išdrįso kreiptis pagalbos ir nepadarė to, dėl ko vėliau būtų reikėję gailėtis“, – pastebi R.Trumpickienė.

– Kokie yra drąsiausi žodžiai, kuriuos esi ištaręs, – paklausė Paršelis.

– Man reikia pagalbos, – atsakė Mikė Pūkuotukas.

Šią organizaciją globoja naujienų portalas 15min projekte "Šiemet buvau geras".

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką