Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 15d. 15:45

Per alkoholį ir narkotikus Tomas su žmona vos neprarado savo keturių vaikų: „Tik pasiekę dugną, galėjome pakilti ir vėl tapti šeima“

Vyras
123RF.com nuotr. / Vyras

Tomo ir Inesos istorija – tikrai neeilinė, primenanti stebuklą. Kone dešimtmetį besitęsusi abiejų tėvų priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų vartojimas vos nepražudė visos šeimos, kurioje auga keturi nepilnamečiai vaikai. Dėl atvejo vadybininkių įdirbio ir priklausomybių gydymo reabilitacijos porai pavyko atsistoti ant kojų. Jau ilgiau nei vienerius metus abu sutuoktiniai dirba, vaikus pagaliau augina sveikoje aplinkoje ir kuria naujas šeimos tradicijas. Apie buvusius tamsius metus Tomui kalbėti graudu, bet jis sutiko pasidalinti savo istorija su 15min skaitytojais, vildamasis, kad savo pavyzdžiu įkvėps kitus.

„SOS vaikų kaimai“ – viena iš 24 gerumo iniciatyvų, kurias visus 2021 metus globoja portalo 15min projektas „Šiemet buvau geras“.

„SOS vaikų kaimai” yra paramos fondas, jau 30 metų Lietuvoje, padedantis vaikams gyventi saugesnį ir laimingesnį gyvenimą. Šiuo metu tai yra didžiausia šeima Lietuvoje, padedanti 1000 vaikų. Pagrindinis tikslas – kad visi vaikai augtų mylimi, saugūs ir aprūpinti savo šeimose.


Alkoholio problemos prasidėjo, kai pirmagimis buvo dar kūdikis

Kaip pasakoja Tomas, socialiniai darbuotojai su jo krizėje atsidūrusia šeima darbą pradėjo dar 2013 m., o „SOS vaikų kaimų“ organizacijoje dirbančios atvejo vadybininkės – 2016 m.

Didžiausia šeimos problema buvo žalingas alkoholio vartojimas, kuris prasidėjo dar tuomet, kai vyresnėlis Justas (kuriam dabar jau beveik 15 metų) buvo vos kūdikis. Tomas prisimena, kad jų šeima tada gyveno sunkiai – dėl užsitęsusių šventimų nesugebėdavo išlaikyti darbo ilgesnį laiką, nuolat turėjo įsiskolinimų. O ir pats Tomas kelis kartus buvo atsidūręs kalėjime, iš kurio išėjęs – ir vėl pradėdavo gerti kartu su savo žmona.

Apie šį laikotarpį vyras kalba skausmingai: „Antstoliai, teismai, policija... Baisu net prisiminti. Iki 34 metų buvau policijos akiratyje – pamenu, net prie lango sėdėdavau iki išnaktų, klausydavausi, ar šunys loja – gal policija atvažiuoja.“

Pašnekovas neslepia – blaivių akimirkų pasitaikydavo retai, nes svaigindavosi arba vienas, arba kitas sutuoktinis, o dažniausiai – abu kartu. Pora dėl alkoholio vartojimo buvo apleidę vienas kitą ir savo vaikus, kuriems trūko ne tik visaverčio maitinimo, bet ir švarių drabužių, priemonių mokyklai.

Pora dėl alkoholio vartojimo buvo apleidę vienas kitą ir savo vaikus.

Kalbėdamas apie priklausomybės galimas priežastis, Tomas atsimena, kad namuose vaikystėje jam trūko tėvų dėmesio ir rūpesčio nuo paauglystės, tad ieškodavo įvertinimo kompanijoje.

Pirmąkart prisigėrė būdamas 13-os ir nors tąkart stipriai apsinuodijo, ši nemaloni patirtis nuo alkoholio neatgrasė. Kartu su bendraamžiais iš panašių šeimų išbandė ne tik svaiginamuosius gėrimus, bet ir narkotikus.

Visgi, kaip pats teigia, jau anapilin išėjusių tėvų nekaltina ir mano, kad gal taip ir turėjo būti. Tiesa, pašnekovui apmaudu, kad tada nebuvo autoritetingo žmogaus, kuris parodytų, kad yra ir kitas kelias.

Liovėsi neigti savo priklausomybę nuo alkoholio tik tada, kai neteko vaikų

Tomo šeimos atvejį koordinavusi vadybininkė, „SOS vaikų kaimų“ darbuotoja Gintarė teigia, kad nors šeimai buvo teikiamos įvairios paslaugos, nuolat siūloma pagalba, niekas nepadėdavo ilgesnį laiką išlikti blaiviems ir pradėti keisti savo gyvenimą:

„Vos trumpą laiką pavykus gyventi blaiviai, vienas iš tėvų vėl grįždavo prie senų įpročių, o tada prisidėdavo ir antrasis. Nors šeima ir turėjo artimųjų, niekas negalėjo padėti Tomui ir Inesai atsikratyti priklausomybės, visų pirma, jie patys neigė turintys šią problemą.“

Kaip prisimena kita su šeima artimai dirbusi socialinė atvejo vadybininkė Raimonda, problemų liūnas tęsėsi, kol galiausiai vaikai buvo paimti iš šeimos dėl tėvų girtavimo bei nesaugios aplinkos vaikams ir nuvežti į bendruomeninius šeimos namus.

Kad tai buvo didžiausias sukrėtimas, privertęs imtis veiksmų, pritaria ir Tomas: „Esu tikras, kad kiekvienas priklausomas žmogus turi kažką gauti – vienokį ar kitokį sukrėtimą, kad atsipeikėtų. Mes su žmona jį gavome – tai buvo vaikų atėmimas. Mus šis įvykis labai stipriai supurtė ir parodė, kad privalome kažką daryti čia ir dabar.“

Būtent tada, padrąsinami „SOS vaikų kaimų“ abiejų darbuotojų, Tomas ryžosi ilgalaikei reabilitacijai, o Inesa – „Minesotos“ programai. „Reabilitacijoje nebuvo lengva – jau po trijų mėnesių norėjau grįžti. Bet pabaigiau. O kai pradėjau stengtis, į gydymą teigiamai žiūrėti, man akimirksniu pradėjo gerai sektis – net pats vedžiau grupes bendruomenei, dukart tapau jos lyderiu ir pavaduotoju“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.

123RF.com nuotr./Alkoholizmas
123RF.com nuotr./Alkoholizmas

Reabilitacija padėjo vyrui, bet žmona po pirmosios „atkrito“

Pirmoji iš reabilitacijos pas savo keturis vaikus grįžo mama Inesa. Deja, moteriai buvo per sunku juos vienai auginti ir išlikti psichologiškai atspariai. Šeimos atvejį koordinavusi Gintarė pasakoja, kad Inesa po kelių mėnesių palūžo ir vėl pradėjo vartoti alkoholį, o galiausiai atsidūrė ligoninėje dėl suicidinių minčių.

Tomas sužinojęs, kas atsitiko žmonai, grįžo iš reabilitacijos klinikos anksčiau, įsikėlė gyventi į krizių centrą (kuriame gyvena tik moterys, bet sužinoję situaciją sutiko priimti ir vyrą su vaikais) ir padedamas socialinių darbuotojų bei kitų specialistų mokėsi savarankiškai rūpintis vaikais.

Jeigu ne krizių centras – nebūčiau atlaikęs to iššūkio, nes reikėjo susitvarkyti ne tik su savimi, bet ir su keturiais vaikais.

„Krizių centre dirbančios darbuotojos padėjo man apsišlifuoti ir praktiškai išmokti auklėti ir auginti vaikus. Tai man buvo naujos ir labai naudingos žinios. Jeigu ne krizių centras – nebūčiau atlaikęs to iššūkio, nes reikėjo susitvarkyti ne tik su savimi, bet ir su keturiais vaikais“, – prisimena pašnekovas.

Tomas pasakoja, kad sugrįžęs į namus pamažu stojosi ant kojų, netrukus susirado darbą, o jo žmona, atsidūrusi pačiame dugne, suvokė, kad turi gydytis arba neteks savo šeimos. Netrukus Inesa išvyko į tą pačią reabilitaciją, kuri padėjo ir vyrui. Moteris ten praleido 4 mėnesius, grįžusi susitaikė su vyru ir sėkmingai įsidarbino.

Ilgai lauktas pokytis ir prioritetas šeimos saugumui

Pašnekovas teigia, kad galiausiai reabilitacija išgelbėjo tiek jį, tiek žmoną. „Iš pradžių į reabilitaciją žiūrėjau skeptiškai, nes buvau girdėjęs neigiamų dalykų. Visgi, kai išbandžiau savo kailiu, kardinaliai pakeičiau nuomonę – „Vilties švyturys“ Kėdainių rajone man padėjo atgimti kitu žmogumi. Turėjome visą reikiamą pagalbą, bet kuriuo metu prieinamas psichologų konsultacijas.

Mirus mano tėvui, važiavau į laidotuves ir pamenu, kaip darbuotojai bijojo tada mane išleisti – galvojo, kad iškart atkrisiu. Bet aš, matydamas reabilitacijos prasmę ir žinodamas, kad pas savo vaikus kaip visavertis tėtis galiu grįžti tik ją pabaigęs, „laisvėje“ tas kelias dienas nė lašelio neišgėriau. Sudalyvavęs laidotuvėse ir trumpai pasimatęs su žmona, po dviejų dienų grįžau į reabilitaciją su tikslu pasveikti.“

Abu sutuoktiniai jau dvejus metus gyvena visiškai be alkoholio, turi nuolatinius darbus, išmokėjo skolas antstoliams.

Nuo Tomo grįžimo namo iš reabilitacijos praėjo jau daugiau nei metai. Abu sutuoktiniai jau dvejus metus gyvena visiškai be alkoholio, turi nuolatinius darbus, išmokėjo skolas antstoliams, įsigijo net du automobilius ir kitaip gerina savo šeimos buitį:

„Šiuo metu labai daug dirbu. Taip pat remontuoju namus, kad visai šeimai būtų švaru, patogu ir gera juose gyventi. Palaikome vienas kitą, kartu stojamės ant kojų ir stengiamės išlikti stiprūs. Nors per šį laiką susidūrėme su keletu sunkumų, juos įveikėme. Esu tikras, kad būtent visi kritimai mus užgrūdino. Tik pasiekę dugną, galėjome pakilti ir vėl tapti šeima.“

123RF.com nuotr./Alkoholizmas
123RF.com nuotr./Alkoholizmas

Didžiausias džiaugsmas – vaikų geros emocijos, atstojančios alkoholio norą

Vyras teigia, kad nors įprastai šeimai švęsti vaikų gimtadienius yra normalu, jų praeityje tai būdavo dar viena proga išgertuvėms: „Tai, kad dabar švenčiame kiekvieno vaiko gimtadienius be alkoholio, su dovanomis ir gražia švente, skirta būtent jiems, mums yra naujas ir itin didelis pasiekimas.

Labai gėda prisiminti praeitį – tada tiesiog nupirkdavom kokį torčiuką „iš reikalo“, o patys su žmona prisigerdavome... Vaikams tikrai turėjo būti gėda už mus, baisu net pagalvoti“, – su liūdesiu prisimena pašnekovas.

Prie naujų šeimos tradicijų prisidėjo ne tik bendros gimtadienių šventės, bet ir atostogos, o bet kokių svaigalų norą, kaip teigia Tomas, atstoja nuoširdus ir beribis vaikų džiaugsmas. „Stengiamės kurti vaikams smagią vaikystę kaip kompensaciją to košmaro, kuris buvo iki tol. Nors to periodo neištrinsi, dabar svarbiausias mūsų prioritetas – vaikai ir dėmesio bei meilės parodymas jiems.

Štai neseniai įsigijome batutus prie namų, kad mažieji galėtų šokinėti. Taip pat kiekvieną vasarą važiuojame prie jūros atostogauti – anksčiau jokių atostogų neturėdavome, visa energija ir pinigai buvo svaigalams... Man didžiausias džiaugsmas kaip tėčiui matyti savo vaikų džiaugsmą – tada net gerti nebereikia, nes tiek gerų emocijų, vidinės pilnatvės dėl vaikų laimės“, – pasakoja dvasinį ir fizinį atgimimą išgyvenęs vyras.

Akivaizdų vyro pokytį pagiria net policininkai

Vyras šypsosi, kad su juo daugybę metų vargę policininkai dabar jį sutikę gatvėje negali atsistebėti kardinaliais Tomo pokyčiais: „Tada, kai buvau priklausomas nuo svaigalų, svėriau vos 65 kilogramus. Atrodžiau tikrai klaikiai. Tačiau dabar, susigražinęs sveiką svorį ir išvaizdą, nuoširdžiai džiaugiuosi savimi. Net policijos pareigūnai, sutikę mane, sunkiai atpažįsta ir pagiria, kad atrodau visai kaip kitas žmogus. Tai irgi padrąsina nepasiduoti, eiti pirmyn, parodo, kad buvo verta dėti tiek pastangų.“

Keturių vaikų tėtis tvirtina, kad išsigydžius priklausomybę gyvenimas atsivėrė visai kitomis spalvomis visai šeimai: „Esu laimingas tiek aš, tiek žmona, o ir vaikai negali atsistebėti pasveikusiais tėvais – pagaliau džiaugiasi laiminga, normalia vaikyste.

Ačiū visiems, kas prisidėjo prie šio kelio. Nors daug kas man sako, kad jei ne aš, nieko ir nebūtų – žinau, kad be socialinių darbuotojų ir reabilitacijos, nieko nebūtų įvykę. Jie mane stūmė, skatino iš visų pusių keistis, už tai esu dėkingas visos šeimos vardu.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką