Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 28d. 19:00

Psichologė Anna Vinkovskienė: „Nustokime elgtis su savimi kaip su daiktu, kurį reikia pataisyti“

Anna Vinkovskienė Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Anna Vinkovskienė

Nevaisingumas. Mūsų laikais šią diagnozę girdi vis daugiau porų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje nevaisingumo statistika tolydžio auga. O tai reiškia, kad plečiasi gretos žmonių, moterų ir vyrų, kurie jaučia didelį – kartais net milžinišką – dvasinį skausmą. Psichologė-psichoterapeutė Anna Vinkovskienė pažymi, kad medicininis nevaisingumo gydymas vis tobulėja ir tai teikia labai svarbios, bet kartais itin trapios vilties.

„Kol medicina ieško, nevaisingumo temos paliesto žmogaus siela neretai lieka nuošalyje: be dėmesio, rūpesčio, supratimo. Ji palikta vienatvėje dorotis su savo baimių šmėklomis, minčių chaotiškais sūkuriais bei emocijų kalneliais“, – sako A.Vinkovskienė.

– Sakote, kad, jei egzistuotų sielos ultragarsas, tikėtina, mes išvystume pavargusią, išsigandusią, vienišą, kartais piktą ir viltį praradusią sielą?

– Lietuvoje yra nemažai įvairių vaisingumo problemas sprendžiančių klinikų, tačiau vienas nevaisingumo aspektas dažnai lieka pamirštas, o gal nuvertintas – tai žmogaus, poros psichologinė būsena, kurioje jis ar jie gyvena.

Turime neužmiršti, kad nevaisingumas – labai sudėtinga, daugiasluoksnė, ne tik fiziologinė, bet ir psichologinė, turinti įvairių etapų, kuriuos nuspalvina visa gama jausmų, problema.

Pastarųjų metų mokslinėje literatūroje vis dažniau minimas terminas „nevaisingumo stresas“. Žmonės, kurie pirmą kartą išgirsta apie savo nevaisingumą, patiria tokias pat stiprias emocijas, kaip išgyvenantys netektį su visomis tam būdingomis fazėmis: 1. Šokas; 2. Neigimas; 3. Pyktis/Derybos; 4. Depresija/Liūdesys; 5. Susitaikymas/Priėmimas.

Nevaisingumo atveju netektis yra siejama su prarastu galėjimu gimdyti ir turėti savo biologinių vaikų, o juk tėvystė yra vienas iš svarbiausių suaugusio žmogaus biologinių, socialinių bei psichologinių tikslų.

Tėvystė yra vienas iš svarbiausių suaugusio žmogaus biologinių, socialinių bei psichologinių tikslų.

Tipinės pirminės reakcijos, išgirdus diagnozę – šokas, sielvartas, pyktis, sutrikimas, taip pat savivertės kritimas, pasitikėjimo savimi sumažėjimas, gyvenimo tikslo praradimas. Patiriamas emocinis skausmas toks didelis, kad žmogus gali pradėti abejoti savo gyvenimo tikslingumu ir būtinumu.

Todėl, mano įsitikinimu, labai svarbu, kad šalia gydytojo, kuris praneša porai nevaisingumo diagnozę, būtų ir psichologas. Būtent šis specialistas gali padėti priimti pirminę informaciją, normalizuoti užplūdusius jausmus. Tokia praktika jau veikia daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių.

– Nevaisingoms poroms su netekties fazėmis tenka dorotis ne vieną kartą, juk neretu atveju viltis užgimsta ir vėl miršta, tačiau reikia rasti jėgų judėti pirmyn.

– Nevaisingume netekties ratai gali suktis daug kartų, daug metų. Kaskart, kai nevaisingai porai gydytojai pasiūlo naują gydymo būdą ar atranda dar vieną galimą nevaisingumo priežastį, atgimsta tikėjimas ir viltis. Tokiu būdu pora vėl ir vėl atsiduoda naujiems tyrimams, ištyrimams, procedūroms, operacijoms ir t.t.

123rf.com nuotr./Moteris svajoja apie kūdikį
123rf.com nuotr./Moteris svajoja apie kūdikį

Tačiau kaskart susidūrus su nauja nesėkme, kartojasi vilčių, jėgų, norų, o kartais net savęs netektis. Nėra ir negali būti nustatyto termino, po kiek laiko viltis poroje vėl atgims. Nėra ir negali būti termino, po kurio būtų galima drąsiai priimti sprendimą nebeturėti vilties, nebedaryti, nebeieškoti, nesistengti, paleisti.

Todėl tai yra dar viena priežastis, kodėl psichologinė pagalba gydymosi procese yra tokia svarbi. Patyręs psichologas gali padėti porai, ir kiekvienam partneriui atskirai, sumažinti nevaisingumo streso padarinius.

– Kaip skiriasi vyrų ir moterų reakcija į nevaisingumą?

– Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad pusei moterų bei 15 proc. vyrų nevaisingumas – sunkiausias patyrimas jų gyvenime. Nesėkmingai bandančios pastoti moterys neretai turi tokio lygio klinikinę depresiją kaip tos, kurios serga vėžiu.

Skirtumas tarp vyrų ir moterų išgyvenimų yra, bet jis neapibrėžia to, kam yra sunkiau ar skaudžiau. Tiesiog nuo tada, kai nevaisingumą ėmė tyrinėti mokslininkai, didesnis dėmesys teko moterų patyrimų ir jausmų analizei. Neretai vyrų apklausos tebūdavo moterų apklausų papildinys.

Skauda abiem, tik tai skirtingai išreiškiama.

Pastebėta, kad moterys nevaisingumo temoje linkusios demonstruoti didesnį streso lygį nei vyrai. Pirma, moterys iš esmės yra jautresnės ir labiau rodančios savo emocijas. Antra, moterys dažniau identifikuoja save su motinos vaidmeniu nei vyrai su tėvo.

Vyrai šeimoje dažniau pasirenka emocinio stabilizatoriaus vaidmenį, bando tapti atrama savo partnerei.

Pastebėta, kad poroje esant nevaisingumui dėl vyro sveikatos sutrikimų, moterys, kalbant apie nevaisingumą su artimaisiais, dažniau linkusios prisiimti „kaltę“ sau. Tai vyksta dėl to, kad visuomenėje vyro nevaisingumas yra didesnė stigma ir tabu tema.

Tačiau iš tikrųjų tiek vyrus, tiek moteris veikia gėda, nepilnavertiškumo jausmas. Skauda abiem, tik tai skirtingai išreiškiama.

123RF.com nuotr./Vyras, liūdesys
123RF.com nuotr./Vyras, liūdesys

– Bandymas susilaukti vaikelio anksčiau ar vėliau tampa darbu. Kaip tai veikia poros tarpusavio santykius?

– Neretai partneriai, bandydami vienas kitą apsaugoti, nekalba tarpusavyje apie savo skausmą, neviltį ar liūdesį. Tokiu būdu jie užsidaro, izoliuojasi, tolsta.

Yra laikotarpių, kai vienas iš partnerių, kaltę dėl nevaisingumo prisiimantis sau, pradeda galvoti, kad pasukus skirtingais keliais būtų geriau. Tuomet šeimą aplanko pokalbiai apie išsiskyrimą, apie leidimą rasti kitą moterį/vyrą, su kuria/kuriuo būtų lengviau susilaukti vaikų. Tai – nemenkas santykių išbandymas. Tokie pokalbiai – skausminga, nors natūrali susitaikymo su situacija dalis.

Lytiniai santykiai yra taip apibrėžti, kad kelia neigiamas emocijas.

Dalį streso poros santykiuose sukelia ir pats gydymo procesas, kai tenka vartoti daug įvairių vaistų, atlikti tam tikras chirurgines procedūras, laikytis tam tikro režimo ir dietų.

Beje, kai kurie vaistai turi šalutinį poveikį, susijusį su emocijomis. Gali padidėti nerimo, susierzinimo, pykčio ar atvirkščiai – depresijos ir apatijos apraiškos. Kartais labai nelengva atskirti, kur yra tiesiog psichologinė būsena, o kur vaistų poveikis.

Be abejo, vienu iš streso šaltinių tampa ir intymumas, nes bandant pastoti labai svarbus lytinių santykių režimas. Mylimasi pagal gydytojo sudarytą grafiką, iš anksto numatytą planą. Spontaniškumo iš esmės nelieka. Mylimasi pagal „tinkamas“ dienas, tuomet, kai pasakė gydytojas ar kai parodo iš kraujo paimti hormonų tyrimai, ovuliacijos testai.

Skamba siaubingai, tačiau nevaisingumą patiriančios poros tame gyvena mėnesių mėnesiais, o kartais ir metai iš metų.

Aišku, spontaniškų lytinių santykių niekas nedraudžia, bet dažnai jiems nėra jėgų ir ypač noro. Dėl to poros santykyje kyla įtampa, nepasitenkinimas, o galiausiai atšalimas, susvetimėjimas.

Ir tuomet įvyksta paradoksas: norint turėti vaiką reikalingi lytiniai santykiai, o jie yra taip griežtai apibrėžti, kad tampa priverstiniu darbu ir kelia neigiamas emocijas.

Vida Press nuotr./
Vida Press nuotr./

– O čia kur buvus kur nebuvus giminės susitikime atsiranda išmintinga tetulė, siūlanti stebuklingus receptus...

– Kiekviena negalinti vaikelio susilaukti pora yra girdėjusi šimtus patarimų. Tiek artimi, tiek menkai pažįstami žmonės jaučiasi sveikatos bei gyvenimo būdo ekspertais ir neprašyti ima postringauti apie „gydančius“ ritualus, „gelbstinčius“ metodus ar „stebuklingas“ vietas, kurios kam nors padėjo pastoti. „Jums reikia išvažiuoti atostogauti ir užsimiršti“, „Atsipalaiduokite ir viskas pavyks“, „Reikia negalvoti, tuomet pasiseks“.

Aplinkiniai toli gražu ne visada pasižymi jautrumu ir diplomatiškumu, todėl komentaras, pasakytas moteriai, kad jai jau laikas gimdyti, o ne karjerą daryti, gali labai įskaudinti. Net artimiausi žmonės gali būti labai nejautrūs ar nenuovokūs.

Kartais savo išgyvenimais nesinori dalintis, nes, tarkime, geriausia draugė, sesuo ar bendradarbė yra nėščia ar jau turi vaikų, todėl atrodo, kad ji tavęs tikrai nesupras.

Net artimiausi žmonės gali būti labai nejautrūs ar nenuovokūs.

Todėl labai svarbu, kad pora išmoktų save apsaugoti, brėžti ribas: kiek atvirai ir su kuo kalbėti apie savo problemas, kaip atlaikyti spaudimus, manipuliacijas ir pan.

– Einant gydymosi keliu, kiekviena pora turėtų susimąstyti apie psichologinę pagalbą?

– Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti tiek porai kartu (porų konsultavimas), tiek partneriams atskirai (individualus konsultavimas). Be to, verta apsvarstyti savipagalbos grupių lankymo galimybę. Tokias grupes dažniausiai veda patyrę psichologai, kurie grupių dalyviams padeda atsiskleisti ir pamatyti savo gyvenimą šiek tiek kitu kampu.

Į grupes gali ateiti poros kartu ar pavieniai asmenys. Net jei vienas iš partnerių nemato prasmės kreiptis psichologinės pagalbos, tai neturėtų tapti kliūtimi kitam eiti ir ieškoti palaikymo sau.

Atviras kalbėjimas su tinkamu žmogumi saugioje aplinkoje išlaisvina ir atneša taip trokštamą ramybės būseną.

– Pasidalykite asmeniniais įspūdžiais iš savipagalbos grupių, kurias teko vesti.

– Žmonės, kurie užsidaro savo patirtyje, kurie būna vieni su savo išgyvenimais, neretai jaučia, kad jie yra kitokie. Pirmieji susitikimai ypatingi tuo, kad nuo pirmų minučių pradedi jausti bendrumą su kitais dalyviais, dar visai nepažįstamais žmonėmis. Girdi žmonių istorijas ir pradedi suprasti, kad tu su savąja nesi vienas (-a) – atsiranda „mes“ jausmas ir tolydžio ateina palengvėjimas.

Fotolia nuotr./Patarimas
Fotolia nuotr./Patarimas

„Mes“ – tai tie, kurie supranta, užjaučia, kurie nepatarinėja, nebijo kalbėti apie tai, kas skauda. Grupė gali tapti ta vieta, kur kalbėtis yra saugu, ramu ir paprasta.

Nemažą laiko dalį grupėje užima savęs vaizdo tema. Kai grupėje kalbi pats (-i) ir girdi kitus, kai girdi psichologo komentarus ar pastebėjimus, pradedi matyti savo mąstymo, nuostatų ar net vertybių klaidas, imi suvokti, kur esi užstrigęs (-usi). Juk nuo požiūrio į save priklauso mūsų savijauta, santykiai, priimami (ar ne) sprendimai, pagaliau – psichinė sveikata ir visas organizmo funkcionavimas.

Vieną dieną tau viskas gerai, o kitą užgriūva baimės ir nevilties jausmas.

Kita didelė grupės tema – jausmai nuo neapykantos iki visiškos nevilties, nuo skubėjimo daryti ir kontroliuoti viską, iki apatijos, pasipriešinimo gydymui, nuovargio.

Mūsų grupėse neretai buvo minimi „jausmų kalneliai“. Vieną dieną tau viskas gerai, net randi kuo džiaugtis, gali atsipalaiduoti, kuo nors užsiimti. Kitą dieną tave užgriūva baimės ir nevilties jausmas – gydymas nepadės, niekada neturėsi vaikų, niekada nebūsi laimingas (-a).

Grupėje ne tik išgirsti, kad tie emociniai kalneliai būdingi visiems, bet ir sužinai, kaip su jais tvarkosi kiti žmonės, kas padeda, kas ne. Pradedi suprasti savo atsakomybę už savo emocinę savijautą, už tai, kaip pats (-i) sukuri tuos kalnelius ir kaip gali juos amortizuoti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Vinkovskienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Vinkovskienė

– Susitaikymas – galinga jėga, atnešanti vidinę harmoniją? O gal tai – pasidavimas, kapituliacija?

– Susitaikymas – tai pripažinimas, kad tau tai įvyko, kad turi sunkumą, su kuriuo tenka gyventi ir ieškoti būdų sau padėti. Toks susitaikymas veda į ramesnį požiūrį, į gydymą, į leidimą sau džiaugtis paprastais gyvenimo dalykais, į drąsesnį žvilgsnį į klausimą: „O kas bus, jei niekada nepastosit?“

Tai – susitaikymas su savimi, kai nustoji kaltinti save, kai nustoji save kamuoti besaike kontrole, nustoji elgtis su savimi kaip su daiktu, kurį reikia pataisyti.

Susitaikymas – leidimas sau būti. Būti taip, kaip norisi dabar, girdint savo poreikius, nepametant savo kitų svajonių, neužsiskleidžiant vienoje temoje.

Tai – tik liga, gyvenimo išbandymas, su kuriuo yra laikas kovoti ir yra laikas paleisti.

Grupė duoda galimybę suprasti, kad tavo gyvenime yra kur kas daugiau nei tikslas pastoti. Grupė duoda galimybę pamatyti, kad nepastojimas, šalia kančios ir ašarų, gali atnešti dėkingumą, gilesnį savęs pajautimą, brandesnį požiūrį į santykius bei pripažinimą, kad kartais gyvenimo situacijos nuo mūsų nepriklauso.

Kiekvienam, susidūrusiam su vaisingumo sunkumais, svarbu suprasti, kad nevaisingumas nėra žmogaus tapatumo (identiteto) dalis. Ši diagnozė neapibrėžia to, kuo esi, neatspindi, kokia esi moteris ar koks vyras, nepasako, koks esi žmogus. Tai – tik liga, gyvenimo išbandymas, su kuriuo yra laikas kovoti ir yra laikas paleisti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką