Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 6d. 10:51

Specialistės įvardijo klaidas, kurias tėvai daro skyrybų metu: ko nedaryti?

Vaikas nedarnioje šeimoje
„Scanpix“ nuotr. / Vaikas nedarnioje šeimoje

Nors šiuolaikiniame pasaulyje skyrybos nėra naujiena, visada tai yra įvykis, sukeliantis didžiulį stresą šeimai. Deja, tėvai, užsisukę savo skausme ir nuoskaudose, dažnai pamiršta, kad kenčia ne tik jie, bet ir jų vaikai. Ir niekas kitas, tik tėvai, gali užtikrinti, kad vaikas per visą šį procesą patirtų kuo mažiau skausmo. Taigi į kokius vaiko poreikius šiuo periodu būtina atsižvelgti ir kokių klaidų vengti?

Vaikui svarbūs abu tėvai

Pasak Paramos vaikams centro programos „Pozityvi tėvystė“ vadovės, psichologės psichoterapeutės Ernos Petkutės, skyrybos – vienas iš didžiųjų krizinių įvykių, kuris paveikia visus šeimos narius, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Todėl labai svarbu vaikus į šią temą įvesti teisingai.

„Pirmiausiai patys tėvai turi apsispręsti, kaip jie toliau gyvens ir elgsis. Po ilgų konfliktų sutuoktiniai priima įvairius sprendimus. Kartais susitaiko, kartais pagyvena kurį laiką atskirai, kartais priima galutinį sprendimą skirtis. Kai tėvai apsisprendžia, toliau jų komunikacija su vaiku labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Kuo mažesnis vaikas, tuo jis labiau tiesiogiai supranta tą įvykį: jis tik mato, jaučia, girdi, kad vieno iš tėvų namuose nebėra, o jeigu ir yra, visada tvyro didelė įtampa.

Kai vaikas jau daugiau supranta, tėvams priėmus tam tikrą bendrą sprendimą, reikėtų jį pasakyti vaikui. Labai svarbu, kad tėvai tai padarytų užgniaužę tarpusavio nuoskaudas ir nepasitenkinimą, nepriklausomai nuo to, kuris labiau atsakingas už skyrybas, ir kartu vaikui paaiškintų, kad ruošiasi gyventi atskirai, kuris iš tėvų išsikrausto ir gyvens kitur ir pan.

Pagrindinis dalykas, kurį būtina pabrėžti, kad tai jų pačių, suaugusiųjų, sprendimas, nes jie neberanda bendros kalbos ir nori, kad būtų ramiau ir geriau visiems, o vaikas dėl to nekaltas. Mat vaikai paprastai dar sunkiai atskiria savo gyvenimą nuo tėvų gyvenimo. Ir jeigu skyrybos sutampa su įvykiu, kai vaikas neklausė, sudaužė kokį nors brangų daiktą, susikūrė problemų mokykloje ir pan., jis gali skyrybų priežastis prisiskirti sau“, – teigė pašnekovė.

V.Juozaičio nuotr./ Erna Petkutė
V.Juozaičio nuotr./ Erna Petkutė

Taigi tėvams skiriantis tam tikras vaiko amžiui priimtinas aiškumas, psichologės teigimu, yra svarbus. Pavyzdžiui, mama laikinai išsikels pagyventi pas močiutę, nes nori pagalvoti, kaip mes čia toliau gyvensime, mama ten ruošiasi pagyventi, pavyzdžiui, dvi savaites, bet ji tau dažnai skambins, jūs susitiksite trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais.

„Turi skambėti tiesa, kuri būtų pritaikyta vaiko amžiui ir supratimui. Kartais tėvai mano, kad vaikus reikia labai apsaugoti, ir jiems gerokai pagražina, o kartais ir pameluoja tikrąsias priežastis, bet vaikai tai pajunta arba galiausiai tiesa išaiškėja, kodėl vieno iš tėvų nėra namuose. Tuomet šalia šeimos sudėties pasikeitimo traumos atsiranda dar ir nepasitikėjimas tėvais, vaikai jaučiasi dar labiau nesaugūs, nes atsiranda suvokimas, kad tėvais negalima pasitikėti, nes jie meluoja“, – įspėjo E.Petkutė.

Dar viena problema, kad ūmiu skyrybų ar santykių aiškinimosi periodu abu partneriai lieja savo nuoskaudas ir pyktį prie vaiko. Net jeigu tose nuoskaudose yra tiesos, vaikui girdėti kažką bloga apie vieną iš tėvų yra labai skausminga.

Materialinių gėrybių ir vaiko dalybos

„Viena iš pačių sudėtingiausių problemų – kai tėvai skirdamiesi turi pasidalinti visą eilę dalykų, pradedant materialinėmis vertybėmis, baigiant vaikais. Kartais šiame procese, patys to nejausdami, tėvai pradeda naudoti vaikus kovai dėl savo dalies. Vaikui tai labai blogas jausmas, nes jis nesupranta, kurią pusę turi palaikyti, su kuo būdamas gali išlieti savo jausmus. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų labai sustiprina menamą, trumpalaikį norą kuo dažniau su vaiku susitikti, kuo daugiau su juo bendrauti, siekia, kad vaikas gyventų su juo, nors galbūt tam nėra objektyvių priežasčių. Vaikams tikrai baisu nuo tokio psichologinio karo.

Taip pat vaikas gali būti įpareigojamas paprašyti ar išgauti, pavyzdžiui, didesnius pinigus jo išlaikymui, išprašyti ar išreikalauti jam reikalingų daiktų: esą čia tavo darbas, tu turi pasakyti tėčiui, kad nupirktų, nes jis pats nesusipranta. Pagaliau, tėvai, patys jausdamiesi nesaugūs šiuo periodu ir norėdami atstatyti savo emocinę pusiausvyrą ir savivertę, reikalauja iš vaiko, vėlgi dažnai neįsisąmonindami, pasirinkti, kuris iš tėvų yra geresnis.

Tėvai, patys jausdamiesi nesaugūs, reikalauja iš vaiko pasirinkti, kuris iš tėvų yra geresnis.

Jie reikalauja, kad vaikas kitą iš tėvų mylėtų mažiau ar pripažintų, kad kitas iš tėvų jam yra nesvarbus ir nereikalingas. Tai daroma labai subtiliais dalykais – skatinant vaiko nenorą susitikti su kitu tėvu, kalbėjimu apie tai, kad jam nepatiko ten būti, t. y. taip ir laukia, kad vaikas pasakytų ką nors neigiama apie kitą tėvą“, – vardijo psichologė.

Paklausta apie tai, kuris iš tėvų gali geriausiai užtikrinti vaiko poreikius po skyrybų, pašnekovė teigė linkusi manyti, kad kuo mažesnis vaikas, tikimybė, kad mama labiau patenkins jo poreikius, visgi yra didesnė. Tai susiję su maitinimu, emociniu kontaktu, kasdieniu rūpinimusi. Kita vertus, tikrai tai nėra taisyklė, gali būti situacijų, kai būtent tėtis gali patenkinti vaiko poreikius po skyrybų.

Kaip reaguoti į vaiko nuomonę

„Labai svarbu, kad vaikas patirtų kuo mažiau pokyčių. Jeigu yra galimybė, būtų geriau, kad jis liktų tuose pačiuose namuose, tame pačiame darželyje ar mokykloje, nes tai garantuoja jam tam tikrą stabilumą besikeičiančioje šeimos struktūroje. Būtina apsvarstyti, kiek laiko kiekvienas iš tėvų galėtų skirti vaikui. Jeigu vienas iš tėvų, pavyzdžiui, mažai būna namuose ar dažnai vyksta į komandiruotes, jam iškils sunkumų globojant vaiką. Tas iš tėvų, kurio gyvenimas stabilesnis, tokį gyvenimą gali užtikrinti ir vaikui, tačiau vėlgi tai nėra absoliutu.

Svarbiausia, kad tėvai tarpusavyje sutartų ir tas iš tėvų, kuris lieka su vaiku, galėtų geriausiai vaiko poreikius patenkinti, o ne tik savo paties poreikį krizinėje situacijoje gauti emocinį palaikymą, nes jis lieka ne vienas. Nors vaiko nuomonės paprastai klausiama paprastai klausiama įvairiame amžiuje, dažniau – nuo 11–13 metų, tačiau vaiko nuomonė – tik vienas iš aspektų, kuris turi įtakos galutiniam sprendimui.

Pirma, vaikui primesti tokio sprendimo negalima, nes jam iškils lojalumo konfliktas: pasirinkdamas vieną jis tarsi pasako, kad su kitu nenori gyventi. Be to, vaikai turi tendenciją rinktis tą iš tėvų, kuris tuo metu labiau kenčia arba labiau ištransliuoja savo kentėjimą, kadangi nori jam padėti, nors gal emociškai kaip tik kitas, tėtis ar mama, geriau pasirūpintų vaiku šiuo periodu. Todėl labai vienareikšmiškai remtis tuo, ko vaikas nori“, – teigė E.Petkutė.

Vaikas paverčiamas savotišku bankomatu

Mediatore dirbančiai viešosios įstaigos „Biuras Pactum“ direktorei Odetai Intei taip pat teko matyti ne vieną atvejį, kai skyrybų procese tėvai pamiršta tikruosius vaiko poreikius. Jos darbas – rasti padėti ginčo šalims, šiuo atveju – tėvams, rasti geriausią sprendimą. Pasak pašnekovės, blogiausia, kas gali pabūti, – tai paversti vaiką manipuliacijų objektu.

Vaiko nuomonė – tik vienas iš aspektų, kuris turi įtakos galutiniam sprendimui.

„Pavyzdžiui, tėvai tarpusavyje nesikalba, o norėdami vienas kitam perduoti žinutę naudoja vaiką, kuris turi mamai ar tėčiui kažką pasakyti. Jeigu vaikas leidžia laiką su vienu iš tėvų, kitas, jį išleisdamas, prisiima aukos vaidmenį – esą tu dabar linksmai leisi laiką, o aš būsiu vienas ar viena. Ir vaikas dėl to dažnai jaučiasi kaltas ir išduodantis vieną iš tėvų.

Taip pat dažnai vaikas paverčiamas savotišku bankomatu tėvų santykiuose: „Nori būti su vaiku, mokėk tiek ir tiek“. Arba: „Aš tau duodu pinigų, leisk man tiek ir tiek būti su vaiku“. Girdint tokius pareiškimus kyla klausimas, ar tėvams rūpi vaiko interesai. Tačiau mediacijos metu mes ir padedame tėvams atsitraukti nuo užimtos pykčio pozicijos ar noro atkeršyti už nuoskaudas per vaiką ir suprasti, kaip šioje situacijoje jaučiasi pats vaikas, ko jis norėtų.

Esu turėjosi ir tam tikra prasme linksmą atvejį, kai tėvai sutarė visas sąlygas ir taisykles, pagal kurias gyvens po skyrybų, tačiau kai jas pristatė 13 metų sūnui, jis pareiškė: „Patys ir gyvenkite pagal tokią tvarką“. Jie pamiršo, kad jis jau turi susikūręs savo gyvenimą, savo draugų, su kuriais nori leisti laiką. Tėvams buvo pakankamas šokas išgirdus vaiko nuomonę, teko viską dėliotis iš naujo. Taigi labai svarbu, kad ir vaiko interesai nebūtų deklaratyvūs“, – pasakojo O.Intė.

Su kuo vaikui likti geriausia?

Bene aršiausios kovos skyrybų byloje, žinia, vyksta dėl vaiko gyvenamosios vietos, jeigu norą likti su vaiku pareiškia abu tėvai. Pasak mediatorės, pastaruoju metu tokių atvejų daugėja – jai pačiai pasitaiko 1 iš 3. Į ką atsižvelgiama teisme nustatant gyvenamąją vietą?

„Kalbant apie formalias sąlygas, siekiama, kad po skyrybų vaiko aplinka kuo mažiau keistųsi – mokykla, draugai ir t.t. Kitas labai svarbus dalykas, kaip kiekvienas iš tėvų realiai dalyvauja vaiko gyvenime. Ar iki skyrybų jis pakankamai bendravo su vaiku, lankydavosi tėvų susirinkimuose, kuris gali skirti daugiau laiko vaikui, ir pan.

Pagal teisės aktus, kai tėvai patys nesitaria, nuo 10 metų amžiaus jau privaloma išklausyti ir vaiko nuomonę. Be abejo, visais atvejais, esant ginčui, vaiko teisių apsaugos specialistai susitinka su vaiku, išklauso vaiko nuomonę ir pateikia išvadą teismui. Taip pat ir mediatorius, esant poreikiui tinkamai užtikrinti vaiko interesus, turi išklausyti vaiką. Man paprastai tenka kviestis vaikus nuo 8–9 metų. Labai svarbu, kad vaikas jaustųsi saugiai ir jam nebūtų suformuotas pojūtis, kad būtent tik nuo jo nuomonės ir sprendimo priklauso, kaip bus ateityje. Suaugę žmonės neturi primesti vaikui pasirinkimo.

123RF.com nuotr./Vaikai tėvų skyrybas išgyvena ypač jautriai.
123RF.com nuotr./Vaikai tėvų skyrybas išgyvena ypač jautriai.

Todėl jokiu būdu negalima užduoti vaikui klausimo, su kuo jis nori gyventi. Su vaiku, priklausomai nuo jo amžiaus, mes kalbamės apie paprastus buitinius dalykus – kaip jis iki tol gyveno, ką veikė, kaip su kiekvienu iš tėvų leido laiką, kaip matytų ateitį, jeigu tėvai gyventų atskirai. Kartais susiduriame ir su tuo, kad iki mediacijos tėvai net nėra kalbėję su vaiku apie tai, kas vyksta šeimoje, nes įsivaizduoja, kad vaikas nieko negirdi ir nemato“, – teigė pašnekovė.

Skyrybų procese, pasak O.Intės, taip pat būna svarbus vaiko išlaikymo klausimas, nes kartais tėvų įsivaizdavimas apie vaiko poreikius skiriasi: skaičiuojama, kokios išlaidos buvo iki tol, kaip jos bus dengiamos po santuokos, kiek prisidės kiekvienas iš tėvų, kad būtų patenkinami vaiko poreikiai. Variantai gali būti labai įvairūs, pavyzdžiui, kaip dalijasi tėvai didesnius ar sezoninius pirkinius, apmokėjimą už būrelius ir pan.

Svarbiausias patarimas tėvams

Pasak jos, visuomenėje vis dar gajus stereotipas, ypač kalbant apie vyresnio amžiaus vaiką, ypač jeigu jis pareiškia norą likti su tėčiu, kad vaikai negyvena tik su tomis mamomis, kurios yra „blogos“. Tai įvardija pačios mamos sakydamos: „Aš matau, kad vaiko ir tėčio ryšys yra geras ir kad kaip tėvas jis yra geras, bet negaliu pasirašyti taikos sutarties, nes ką apie mane žmonės pasakys, kad aš išsižadu savo vaiko“. Kita vertus, smagu, kad net jeigu vaikas lieka su mama, tėčiai maksimaliai dalyvauja – nuveždamas jį į mokyklą, į būrelius ir pan., t. y. tėvai pasiskirsto pareigomis, kad užtikrintų ankstesnę vaiko rutiną.

Taip pat vis daugiau tėvų skyrybų proceso metu kreipiasi į psichologus, kurie jiems padėtų vaikui paaiškinti situaciją ir susidėlioti į lentynėles, kaip atrodys gyvenimas po skyrybų, pataria tėvams, kokius parinkti tinkamus žodžius, kaip elgtis su vaiku.

„Iš tiesų, niekas geriau už tėvus negali žinoti, kas geriausia jų vaikui, todėl kalbėjimasis, nesvarbu, ar mediacijos metu, ar pas atvejo vadybininką, ar psichologą, gali padėti rasti teisingiausią sprendimą savo vaikui. Jokie specialistai, kokie profesionalūs jie bebūtų, nežinos taip gerai vaiko kasdienybės, kasdienių vaiko poreikių. Todėl šiame etape, kai griūna, vaiko manymu, saugiausias ir stabiliausias dalykas, šeima, svarbu, kad tėvai tartųsi ir pasistengtų, kad žala, kurią vaikas patiria, būtų maksimaliai sumažinta“, – tėvams patarė mediatorė.

„Tėvų LiNIJA“

  • Tai psichologų konsultacijos telefonu tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams.
  • Darbo dienomis nuo 11 iki 13 val. ir nuo 17 iki 21 val. galima paskambinti nemokamu anoniminiu numeriu 8 800 900 12 ir su profesionaliu psichologu pasikonsultuoti rūpimais vaikų auklėjimo klausimais.
  • Daugiau informacijos - https://www.tevulinija.lt/
Inicijuotas turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką