Sekite 15min Google14 metų dukrą ir 11 metų sūnų auginantis Timūras atvirai kalba apie kasdienius tėvystės iššūkius, savo paties vidinio vaiko pažinimą, gebėjimą pripažinti klaidas ir svarbiausią tėčio užduotį – būti šalia, kai vaikui tavęs reikia.
Vaikai nėra tam, kad viskas vyktų pagal planą
Timūras prisipažįsta nesuprantantis, kai tėvai sako, jog auginti vaikus yra lengva. Jo požiūriu, vaikai natūraliai keičia nusistovėjusią tvarką, išbando ribas ir priverčia suaugusiuosius iš naujo pažvelgti į save, todėl kasdieniai nesusipratimai neturėtų stebinti. „Vaikas yra tam, kad jis keistų, griautų, judintų“, – sako jis.
Anot Timūro, tėvams svarbu išmokti priimti tai, kad ne kiekviena diena bus sklandi. Rytinis skubėjimas, nenoras rengtis, užsitęsę pasiruošimo darbai ar nesutarimai dėl kasdienių dalykų – visa tai šeimos gyvenimo dalis. Užuot kiekvieną kartą piktinusis, kad situacija vėl nesusiklostė taip, kaip tikėtasi, verta prisiminti, jog nei vaikai, nei tėvai negimsta mokėdami viską išspręsti.
„Nė prie vieno vaiko nėra pridėta instrukcija, kaip jį auginti“, – pastebi laidos svečias.
Jo manymu, tėvystė reikalauja ne tik kantrybės vaikui, bet ir gebėjimo būti atlaidesniam sau. Juk ir suaugusieji mokosi, klysta, kartais praranda savitvardą, o kitą dieną bando elgtis geriau.
Užuot ieškojus blogo elgesio priežasčių – pastebėti, kas pavyksta
Vieną svarbią įžvalgą laidos vedėjas prisimena iš pokalbio su šeimos psichologe. Kalbėdama apie vieno iš vaikų elgesį, specialistė pasiūlė pakeisti patį klausimą: užuot nuolat galvojus, kodėl vaikas elgiasi netinkamai, vertėtų klausti, kas padeda jam elgtis gerai.
Ši mintis atskleidžia platesnę problemą – suaugusieji neretai daug greičiau pastebi vaikų klaidas nei pastangas. Vaikams primenama nesusipurvinti, gražiai elgtis, nevėluoti, susitvarkyti, tačiau ne visada skiriama pakankamai dėmesio tam, ką jie padaro gerai.
Timūras mano, kad toks požiūris iš dalies susijęs ir su pačių tėvų vaikystės patirtimis. Daugelis užaugo aplinkoje, kurioje klaida reiškė gėdą, priekaištus ar pašaipą, todėl net ir norėdami savo vaikus auginti kitaip, suaugusieji kartais nesąmoningai atkartoja tai, ką patys patyrė.
„Mes labai mėgstame priekaištauti, nes tada atsiranda kažkoks galios momentas“, – svarsto jis, tačiau klaida nebūtinai yra blogis. Ji gali tapti galimybe mokytis, o tėvų reakcija – parodyti, ar vaikui saugu bandyti dar kartą. Timūras ragina nepamiršti, kad vaiko elgesys keičiasi palaipsniui: jeigu šiandien nepavyko, tai dar nereiškia, kad pastangos buvo bevaisės.
Augindami vaikus, auginame ir save
Timūras pabrėžia, kad santykis su vaikais dažnai priverčia susitikti su savo paties vaikyste. Net jei sąmoningai nusprendžiame auginti vaikus kitaip nei buvome auginti patys, sudėtingose situacijose gali iškilti seni įpročiai ir reakcijos. Būtent todėl, jo manymu, svarbu mokytis geriau suprasti save. Kuo mažiau žmogus nuolat kritikuoja save, tuo lengviau jam išvengti tokio paties negatyvumo bendraujant su vaiku.
Tai nereiškia, kad tėvai turi atsisakyti taisyklių ar niekada nepasakyti „ne“. Timūras pripažįsta, kad kasdienybėje kyla ir įtampa, ir pyktis. Kai visi skuba, o vaikas vis dar neranda kojinių, suaugusiajam gali atrodyti, kad paprasčiausias sprendimas būtų tiesiog paliepti viską padaryti greičiau.
Vis dėlto jis ragina neskubėti kiekvieno sunkumo paversti konfliktu. Vaikas gali dar nemokėti to, ko iš jo tikimasi, arba jam gali reikėti daugiau laiko. Užuot iš karto priekaištavus, verta pagalvoti, ar pakankamai aiškiai paaiškinome, ko norime, ir ar suteikėme galimybę išmokti. „Tu gali turėti daugiau kantrybės ir parodyti, suteikti tokią saugią augimo ir nemokėjimo erdvę“, – sako Timūras.
Jis taip pat primena, kad vaikai mokosi ne vien iš tėvų žodžių, bet ir iš jų elgesio. Jeigu norime, kad jie laikytųsi susitarimų, pripažintų klaidas ir atsakytų už savo veiksmus, patys turime rodyti tokį pavyzdį.
Vaikams reikia ne tobulų, o gebančių pripažinti klaidas tėvų
Kalbėdamas apie sudėtingas situacijas šeimoje, Timūras pabrėžia, kad svarbu ne apsimesti visada teisiam, o gebėti grįžti prie pokalbio, kai emocijos nuslūgsta. Jeigu tėvai supyksta, pakelia balsą ar pasielgia taip, kaip vėliau patys nenorėtų, tai nebūtinai turi tapti neįveikiama santykių problema. Kur kas svarbiau, kas vyksta po konflikto: ar suaugusysis pasirengęs paaiškinti savo elgesį, išklausyti vaiką ir padėti jam suprasti, kas nutiko.
Pašnekovas mano, kad apie jautrius dalykus geriau kalbėtis nurimus, o ne pačiame konflikto įkarštyje – tada atsiranda daugiau galimybių išgirsti vienam kitą, o ne tik ginti savo poziciją.
Kartu jis pabrėžia, kad atidus ir švelnus auklėjimas nereiškia, jog vaikams negalima nustatyti ribų. Jei kyla grėsmė saugumui, tėvai turi veikti – pavyzdžiui, sustabdyti vaiką, kuris elgiasi pavojingai, tačiau vėliau situaciją galima aptarti ir paaiškinti, kodėl buvo pasielgta būtent taip. Svarbiausia, kad vaikas suprastų: net jei jo elgesys nepriimtinas, jis pats nėra atstumiamas. Santykiuose turi likti vietos ir taisyklėms, ir pokalbiui.
Vertybės, kuriomis tikime patys
Laidoje Timūras taip pat kalba apie tai, kokias vertybes norėtų perduoti sūnui. Jam svarbu, kad berniukas užaugtų žmogumi, kurio stiprybė kyla ne iš noro dominuoti ar atrodyti pranašesniam už kitus, bet iš vidinio tvirtumo. „Man norėtųsi, kad mano sūnus, būdamas vyru, jaustųsi stiprus iš vidaus į išorę, o ne iš išorės į vidų“, – sako jis.
Šią stiprybę Timūras pirmiausia sieja su sąžiningumu ir atsakomybe už savo žodžius. Jeigu žmogus negali ko nors padaryti, jis turėtų turėti drąsos tai pasakyti. Jeigu kažko nori, svarbu gebėti savo norą įvardyti ir apie jį kalbėtis su kitais.
Ne mažiau svarbi ir disciplina – gebėjimas laikytis susitarimų, kurti rutiną ir atsakomybę pradėti nuo mažų kasdienių dalykų. Timūras įsitikinęs, kad pasitikėjimas savimi auga ne vien iš didelių laimėjimų, bet ir iš santykio su pačiu savimi, kai žmogus gali pasitikėti tuo, ką sau pažadėjo.
Šias vertybes jis stengiasi puoselėti tiek bendraudamas su sūnumi, tiek su dukra. Nors vaikai kartais mano, kad tėtis konflikto metu vieną iš jų gina labiau, Timūras stengiasi parodyti, jog situacijos nebūtinai yra tik juodos arba baltos. Išklausyti kito žmogaus pusę, jo manymu, dar nereiškia automatiškai stoti į jo pusę.
Laikas su vaikais vertingesnis už dar vieną atliktą darbą
Paklaustas, kas sunkiau – pažadinti vaikus ryte ar pasirūpinti, kad jie laiku nueitų miegoti, Timūras nedvejodamas atsako, kad sunkiausi būna rytai. Paauglystėje keičiasi vaikų miego ritmas, o suaugusiųjų dienotvarkė ir atsakomybės niekur nedingsta.
Kalbėdamas apie savaitgalius jis pabrėžia, kad prasmingai praleistas laikas su vaikais gali suteikti daugiau džiaugsmo nei dar viena sėkmingai atliktų darbų diena. „Kokybiškas savaitgalis duoda žymiai daugiau vertės ir gero jausmo, negu gerai padaryta daug darbų“, – sako jis.
Timūras supranta, kad vaikams augant keičiasi ir tėvų vaidmuo. Paaugliai vis labiau nori patys tyrinėti pasaulį, priimti sprendimus ir turėti savos erdvės. Tėvams tenka mokytis paleisti, nors tai ne visada lengva, todėl jis ragina nepraleisti galimybių būti kartu, kol vaikai dar nori leistis į bendras keliones, dalytis įspūdžiais ir priimti tėvų draugiją. Poilsio ir ramybės akimirkų dar bus, o laikas, kai vaikai noriai renkasi būti šalia, nuolat keičiasi.
„Būk šalia“ – paprastas, bet svarbus palinkėjimas tėčiams
Laidos pabaigoje Timūras pakviečiamas pasidalyti vienu konkrečiu palinkėjimu kitiems tėčiams. Jo atsakymas telpa į kelis paprastus žodžius – būti šalia.
Jis ragina neapsaugoti vaikų nuo kiekvienos galimos nesėkmės ir nebandyti už juos išspręsti visų problemų. Vaikams reikia savų patirčių, galimybės bandyti, klysti ir mokytis. Pernelyg stengdamiesi viską padaryti už juos, tėvai gali netyčia atimti galimybę augti savarankiškiems.
„Kuo tu labiau už jį kažką darai, tuo labiau tu atimi iš vaiko. Būk šalia. Viskas, ką tau reikia daryti. Būk šalia, o kai reikės, tavęs paprašys“, – sako Timūras. Ši mintis apibendrina jo požiūrį į tėvystę: būti šalia nereiškia nuolat kontroliuoti ar viską nuspręsti už vaiką. Kartais svarbiausia – leisti jam pačiam patirti pasaulį, žinant, kad prireikus šalia bus žmogus, kuris išklausys, padės ir nepasmerks už klaidas.
Galbūt būtent toks ir yra geresnio tėčio vaidmuo – ne užauginti vaiką be sunkumų, o padėti jam augti taip, kad jis išmoktų pasitikėti savimi ir žinotų, jog namuose visada turi saugią vietą sugrįžti.
Visą pokalbį su Timūru kviečiame žiūrėti čia:
