Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gegužės 3d. 11:00

Vaikų globėja Jurgita Grinkevičienė: „Vaikui reikia turėti žmogų, kurį jis galėtų vadinti mama“

Jurgita ir Kazimieras Grinkevičiai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Jurgita ir Kazimieras Grinkevičiai

Motinos diena – ypatinga šventė, kai brangiausiajai mamai norisi įteikti visą glėbį gėlių, prisiglausti ir apkabinti. Tačiau ne visi turi į ką ištiesti savo rankeles ir sulaukti artimiausio žmogaus šypsenos. Jurgitos ir Kazimiero Grinkevičių šeima, įsikūrusi Kačerginėje, jau šešerius metus globoja mažylius, kuriuos tėvai pamiršo ar neskyrė jiems nei laiko, nei dėmesio, nei meilės.

Su Jurgita (32 m.) susitinkame Liepų parke. Dieną, kai saulė išlenda visu gražumu, o pavasarinis žalumas pasiekia tikrą piką. Dažniausiai Grinkevičių šeimą galima išvysti visus kartu – ar vėžinantis dviračiais, ar vaikščiojant tobulais Kačerginės takeliais.

Štai ir tądien vieni vaikai su tėčiu Kazimieru (35 m.) nukeliavo darbuotis į Nemuno krantinę, o kiti liko su mumis palaikyti pokalbio. 

Iš viso šeimoje  šiuo metu auga net šeši vaikai, keturi iš jų globojami. „Ką reiškia ta globa? – pakartoja Jurgita mano klausimą.  – Visų pirma, pas mus vaikai praleidžia ribotą laiką, tai yra kol tėvai „susitvarko“ ir vėl užsinori mažylius pasiimti namo. O tai gali užtrukti ir iki kelerių metų.“

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Jurgitos ir Kazimiero Grinkevičių vaikai
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Jurgitos ir Kazimiero Grinkevičių vaikai

– Tačiau kaip viskas prasidėjo? Kaip kilo mintis padėti mažyliams? Juk ne kiekvienam duota mokėti apsieiti su vaikais, juolab globoti ne savo mažylius nėra taip paprasta.

– Galvojom, kad pabandysime, pažiūrėsime, kas iš to išeis, įvertinsime save. O štai laikas ėmė ir prabėgo akimirksniu ir per tuos metus mūsų šeimoje pabuvojo ne vienas vaikiukas. Pirmasis atsirado tada, kai dukrai Rusnei buvo vos dveji (dabar septyneri, o sūnui Titui bus ketveri, – red.), paskui atkeliavo dar vienas, vėliau antras, trečias...  Vaikų teisių apsaugos darbuotojai pamatė, kad galime globoti, tad vis sulaukiame jų prašymo padėti. Juoba kad ir vaikų namuose vis trūksta vietų, o šeimoje mažyliams augti tikrai geriau.

Globojami vaikai – tarsi niekieno vaikai, gyvenantys taip, lyg niekam nerūpėtų. O juk kiekvienas nori jaustis svarbus, mylimas, globojamas, saugus...

Dažnai pamąstydavau apie tai, ar kiekvienam duota globoti vaikus, ar tai susiję su vidinėmis savybėmis. Pagaliau – kas laiko mane pririštą prie mūsų globotinių? Sunku apsakyti, nes emocijų yra išties daug.

Kai pagalvoji, kitam žmogui būtų galima kad ir milijoną sumokėti, ir tai jis nenorėtų ar nepasiryžtų užsiimti globa. O aš jaučiu, kad turiu tą motinišką instinktą, noriu padėti, pagelbėti, taip pat ir savo vaikams parodyti gerą pavyzdį. Globojami vaikai – tarsi niekieno vaikai, gyvenantys taip, lyg niekam nerūpėtų. O juk kiekvienas nori jaustis svarbus, mylimas, globojamas, saugus... Tai turi didžiulę reikšmę, kai formuojasi asmenybė.

Dauguma istorijų apie tai, kaip pas mus patenka vaikai, yra skaudžios. Juk suaugusiajam netekti savo tėvų – didelė tragedija, o čia mažyliai, kurie dar nemoka tvarkytis su savo emocijomis. Todėl mūsų noras ir tikslas toks, kad vaikai jaustųsi kuo geriau. 

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Jurgita ir Kazimieras Grinkevičiai
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Jurgita ir Kazimieras Grinkevičiai

– Ką pasakytumėte tiems, kuriems globa atrodo tarsi pinigų maišas? Neva tuo žmonės užsiima tik dėl finansinių sumetimų.

– Mūsų visuomenė tikrai labai egoistiška. Sakyčiau, tegu kiekvienas pabando pagloboti vaikus „dėl pinigų“, kad suprastų, kokie yra neteisūs. Yra šimtai darbų, kuriuos tu gali susirasti, realizuoti svajones, dirbti ir uždirbti gerokai daugiau, džiaugtis ramiais vakarais su savo vaikais, šeima ir nesukti galvos dėl nieko kito. Tie pinigai, kuriuos visuomenė moka, yra tokie menkaverčiai, kad jų vargiai užtenka išlaikyti tą globojamą vaiką.

Pavyzdžiui, į mūsų šeimą patenka vaikai su labai rimtomis sveikatos ir psichologinėmis problemomis, sutrikusia fizine, psichologine raida, neprižiūrėti, apleisti, jiems reikia ne tik to elementaraus rūpesčio, bet ir dėmesio, padėti adaptuotis, medikų pagalbos, reabilitacijos... Štai vienas berniukas atkeliavo sverdamas vos 7 kg, o jam jau pusantrų metukų.  

Taip pat pagalvokite apie tai, kad globotiniams reikia lankytis ir pas gydytojus, įvairius specialistus, vadinasi, kai vežu vieną, kitus reikia kažkam palikti, ieškoti auklės ir panašiai. Viso to chaoso šviesoje tie 152 eurai tikrai skamba nykiai ir apgailėtinai. Galiu drąsiai pasakyti, kad tai yra atsidavimo ir meilės reikalaujantis darbas, o ne pasipelnymo šaltinis. Negaliu suvokti, kad kažkas tai gali susieti su finansais.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Jurgita ir Kazimieras Grinkevičiai
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Jurgita ir Kazimieras Grinkevičiai

Taip pat skaitykite: Šeimos pedagogas Albinas Pugevičius: „Vyrų išgyvenimo sąlyga – šeima ir laiminga moteris“

Be to, žmogus, kuris nenori globoti vaikų, neprisivers savęs to daryti ir už didžiausius pinigus, nes paprasčiausiai neras bendros kalbos su globotiniais. O tie, kurie yra pasirengę ir norėtų, kartais nė negali, kadangi suvokia, kad jeigu jų šeimos biudžetas nespindi, jis gali dar labiau susitraukti, o tie mokami pinigai toli gražu nepatenkins vaiko poreikių.

– Ar prisimenate pirmąjį globotinį? Kokio amžiaus vaikučiai dažniausiai pas jus apsigyvena?

– Taip, visad apie ją pagalvoju – tai buvo kiek vyresnė nei metukų mergaitė, tačiau ji ilgai neužsibuvo. Mūsų globa yra laikina, tai reiškia, kad pas mus vaikai gyvena tol, kol juos vėl susigrąžina tėvai, pakeitę savo gyvenimo būdą, arba vaikučiai įvaikinami įtėvių. Taip pat mažyliai gali likti globėjų šeimoje.

Vyriausia mūsų šeimoje gyvenanti mergaitė buvo trečiokė, o mažiausią parsivežėme ką tik išimtą inkubatoriaus, iš Santariškių. Tądien jai suėjo mėnuo. Ją mama pagimdė ir pabėgo iš ligoninės – mergaičiukė buvo jau penktas tos moteris paliktas vaikas. Ji gyveno su mumis kelerius metus, kadangi tam tikrų sveikatos bėdų turinčių vaikų įsivaikinti daugelis nesiryžta.

Vyriausia mūsų šeimoje gyvenanti mergaitė buvo trečiokė, o mažiausią parsivežėme ką tik išimtą inkubatoriaus, iš Santariškių. Tądien jai suėjo mėnuo.

Dažniausiai mūsų šeimoje atsiranda nedideli vaikai, t. y. turėdami savo vaikus, kurių vienas eina į darželį, o kitas į mokyklą, norime, jog visi atrastų bendrą kalbą, būtų panašaus amžiaus. Apskritai mūsų rajone (Kauno raj.  – aut. past.) yra mažai šeimų, galinčių priimti mažus vaikus, o jiems šeima labai reikalinga.  Vaikų tikrai nesirenkame – tai ne turgus. Jiems visiems reikia pagalbos ir globos, taigi būtų netgi neetiška kelti kokius nors reikalavimus.

Taip pat skaitykite: Idealių santykių menas: auksiniai patarimai, kurie padės vėl įžiebti meilę

Manau, kad valstybė turėtų apibrėžti tam tikras nuostatas tokiems, kurie renkasi. Pagalvokite, kai moteris laukiasi, ji nežino, ar jos vaikutis gims visiškai sveikas, kokia jo plaukų ar akių spalva ir apskritai, koks jis bus. Ir kai žmonės, negalintys susilaukti vaikų, tačiau norintys įsivaikinti, pradeda rinktis it kokie dievai, kelti keisčiausius reikalavimus, tarkime, kad netinka plaukų spalva, aš nuoširdžiai nesuprantu.

– Kaip tarp jūsų ir vaikų užsimezga ryšys, draugystė? Kaip susidorojate su emocijomis, kai prisirišate (o tai yra neišvengiama),  o vėliau tenka išsiskirti?

– Pastebėjome, kad kuo vaikas mažesnis, tuo jis greičiau apsipranta, adaptuojasi, tuo greičiau užsimezga ryšys. O štai ūgtelėję dažniausiai kitaip reaguoja į aplinkos pokyčius, gal net, sakyčiau, skaudžiau, o ir charakteris būna susiformavęs, tad tą ryšį užmegzti yra sunkiau visiems – tiek vaikui, tiek mums. Tačiau į tai žvelgiu labai natūraliai ir neskubinu įvykių.

Jiems reikia ne tik to elementaraus rūpesčio, bet ir dėmesio, padėti adaptuotis, medikų pagalbos, reabilitacijos... Štai vienas berniukas atkeliavo sverdamas vos 7 kg, o jam jau pusantrų metukų.

Psichologiškai adaptuotis vaikams dažniausiai padeda ir mūsų pačių vaikai – jie juos priima kaip savus brolius ir seseris, bando paguosti, paglostyti, pamyluoti, neša žaislus, įtraukia į savo veiklą, ir taip greitai užsimiršta slogūs prisiminimai. Nei mes patys, nei jie globotinių kažkaip neišskiriame, nes norime, kad visi jaustųsi saugiai, ramiai ir laimingai.

Išsiskirti visada labai sudėtinga, ypač kai mažylis praleidžia su mumis ne vienerius metus. Tačiau kadangi žinome, kad tai kažkada įvyks, o ir išsiskyrimas nebūna kaip perkūnas iš giedro dangaus, tam ruošiamės ne tik mes, bet ir visa šeima – pamažu. Kad ir kaip būtų sunku tuo metu, vėliau labai džiaugiamės, kad mūsų globotiniai gyvena laimingi, aprūpinti, šeimoje, turi savo tėvus ar įtėvius. Ir visada stengiamės palaikyti ryšį, kad žinotume, kaip klostosi jų reikalai.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Jurgitos ir Kazimiero Grinkevičių vaikai
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Jurgitos ir Kazimiero Grinkevičių vaikai

– Ar tėvai, netekę vaikų, stengiasi, kad jie sugrįžtų pas juos atgalios į šeimą?

– Kaip kada. Kai kurie – taip, pradeda dėliotis savo gyvenimą, tačiau dauguma tėvų yra nepataisomi, turintys bėdų dėl alkoholio vartojimo (tai dažniausiai pasitaikančios priežastys, kodėl vaikai atimami), asocialūs, šeimos, patenkančios į socialinės rizikos grupę, ir panašiai.

Būna ir taip, kad vaikai iškeliauja į šeimą, pas pasitaisiusius tėvus, tačiau po kokių metų vėl sulaukiame pagalbos prašymo. Tada tikrai būna negera, nes žinai, ką tas vaikas išgyveno, būdamas ten. Sunku suprasti, koks yra tas noras gerti, kai žinai, kad jau buvai netekęs vaikų, kad juos gali vėl atimti... O taip atsitinka išties dažnai.

Kitas dalykas, šeimoje dažniausiai būna tik mamos, kurios kartais nežino, kas yra vaiko tėvas, arba net nesirūpina nustatyti tėvystės.

– Ar vaikai, pabuvę pas jus ir pajutę rūpestį, šilumą, gaudami šilto maisto, miegodami švarioje lovoje, vėliau noriai išvažiuoja? Visai maži gal ir nesupranta skirtumo, kur jie yra, tačiau didesniems iš meilės ir globos aplinkos vėl grįžti ten, kur girtaujama, gali būti didelis šokas.

– Sunku pasakyti, kadangi kai vaikas grįžta į oficialią šeimą, mes retai kada gauname kokios nors informacijos apie tuos mažylius. Iš esmės vaikams nėra labai svarbu, kokioje aplinkoje jie gyvena, ar juos supa nauji baldai, o gal senos grindys... Labiausiai reikia paprasčiausio ir sunkiausiai gaunamo dalyko – meilės ir rūpesčio. Žinoma, švari lova ir šiltas maistas taip pat labai reikalingi dalykai.

Būna ir taip, kad vaikai iškeliauja į šeimą, pas pasitaisiusius tėvus, tačiau po kokių metų vėl sulaukiame pagalbos prašymo. Tada tikrai būna negera, nes žinai, ką tas vaikas išgyveno, būdamas ten.

Psichologiškai tie vaikai, kurie patenka pas mus, tikrai nebūna sveiki – juk jie netenka, kad ir laikinai, mamos, tėčio. Mes pasiimame juos iš sanatorijos, ligoninės, patyrusius ir fizinę, ir psichologinę prievartą, kupinus skaudžių išgyvenimų. Jie nepasakoja to, ką patyrė. Jie rėkia ir šaukia.

Vienas vaikiukas kokią savaitę prasėdėjo prie durų. Kiekvieną rytą apsirengdavo, atsisėsdavo ant kėdutės ir laukdavo, kada pasirodys ta mama. Sunku net pagalvoti, kas dėdavosi to berniuko širdelėje. Ir nesvarbu, kad vaikas neturėdavo ką valgyti, būdavo pusalkanis, paromis likdavo vienas, nes mama jį užrakindavo ir išeidavo... O juk jam tuomet buvo vos treji metai.

Taip pat skaitykite: Norite pažinti vaiką – pieškite drauge

Buvo tokia situacija, kuri mane išmušė iš vėžių ir maloniai nustebino.  Kai vaikai atvažiuoja, jie pratinasi prie mūsų, vadina vardais ar taip, kaip jie patys nori, kadangi mes nesistengiame atstoti jiems tėvų, tai nėra mūsų tikslas, neverčiame jų nieko daryti. Tačiau būna  savaime, kad mane ir mano vyrą Kazimierą globotiniai šaukia mama ar tėčiu, ir tai išeina visiškai natūraliai.

Ir taip nutinka dėl paprasčiausio dėmesio, rūpesčio ir meilės – trijų dalykų, kurių labiausiai reikia visiems vaikams.

Vienas mūsų globotinis „mama“ mane vadino prie kitų vaikų, tačiau tiesiai kreipdavosi vardu. Ir vieną dieną išgirdau tą kreipinį „mama“, tokį šviesų, tokį pakylėtą, skirtą būtent man. Iš tikrųjų tuomet širdį užlieja šiluma. Klausiau, juk supranti, kad iš tikrųjų turi savo mamytę? Ketverių metų vaikas tą puikiai supranta, tačiau man sako: „Tu dabar būsi mūsų visų mama“. Tai man paglostė širdį ir dar kartą atskleidė, jog vaikui tam, kad jis būtų laimingas, reikia turėti mamą. Bent jau žmogų, kurį jis galėtų vadinti mama.

Nuostabu matyti, kai atvažiavęs piktas, liūdnas vaikas, vėliau pamažu keičiasi. Atsiranda šypsena, šiluma, noras bendrauti, dingsta elgesio problemos. Ir taip nutinka dėl paprasčiausio dėmesio, rūpesčio ir meilės – trijų dalykų, kurių labiausiai reikia visiems vaikams.

– Sakoma, kad mama svarbiausia vaiko gyvenime, tačiau šeimoje didelį vaidmenį atlieka ir jūsų vyras Kazimieras. Papasakokite, kaip jums abiem sekasi eiti koja kojon?

– Asocialiose šeimoje dažniausiai būna tik mamos, kurios kartais nežino, kas yra vaiko tėtis, nesirūpina nustatyti tėvystės arba patys tėčiai nesiveržia dalyvauti vaiko auklėjime. Todėl labai greitai tėtis, kad ir globėjas, tampa autoritetu, kuriam žymiai lengviau susitvarkyti su mažylių norais, kaprizais ir kitais dalykais.

Mama kažkodėl tampa savaime suvokiamu dalyku, o štai mano vyras greitai randa bendrą kalbą, moka vaikus nuraminti, pralinksminti, užimti. Trumpai tariant, Kazimieras ne padeda, o augina vaikus kartu  su manimi. Dalinamės viskuo – ir pareigomis, ir džiaugsmais, ir vargais.

Taip pat skaitykite: Eksperimentas užrištomis akimis: vaikai turėjo atpažinti savo mamą

– Tačiau ar įmanoma globotinius mylėti taip pat, kaip ir savo vaikus?

– Taip gamta surentė, kad ta meilė biologiniams vaikams ir globojamiems yra kiek kitokia, skirtinga. Juk su savo vaikais ryšys užsimezga tik gimus.

Nemanau, kad reikia save prievartauti elgtis su globotiniais perdėtai saldžiai. Viskas susidėlioja natūraliai, kadangi mes su vyru labai mylime visus vaikus, ir jie mums yra tobuli. Juk tėvams ir negali būti kitaip, ar ne?

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Jurgitos ir Kazimiero Grinkevičių vaikai
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Jurgitos ir Kazimiero Grinkevičių vaikai

– Būnate su vaikais 24 valandas per parą. Ar nepritrūksta laiko sau? Juk mamos su vienu vaiku kartais skundžiasi, kad nė minutei neatsisėda, o štai čia – net 6!

– Diena būna sustyguota „nuo – iki“. Reikia tiesiog gero plano, o ir vyras puikiai susitvarko, padeda, pakeičia mane. Taigi, jeigu grįščiau į laiką prieš šešerius metus, kai tik apsisprendėme globoti vaikučius, nieko nekeisčiau. Norisi dalintis savo meile ir padėti kitiems tuo, kuo galiu.

Kai matai, koks vaikas pas tave atvyksta – išalkęs, socialiai apleistas, nešvarus, o po kiek laiko akys blizga, veidas švyti, sveikata pasitaiso, jis trokšta to dėmesio, rūpesčio, tampa laimingas, pasidaro išties gera. Toks pokytis iš širdies džiugina – visa tai atperka nerimo dienas, rūpesčius ir nuovargį.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką