Versti vaiką bučiuoti giminaitį – pavojinga: paaiškino, kodėl tai gali žaloti

„Na, ateik, duok tetai bučkį“, – ištiesė rankas viena giminaitė, išvydusi septynmetį Matą su tėvais. Vaikas sustojo, prisiglaudė prie mamos kojos ir tyliai papurtė galvą.

„Labas“, – sumurmėjo, bet nei apkabinti, nei bučiuoti nenorėjo. „Koks nemandagus! Šitaip vaikus dabar auklėja?“ – atsiduso viena teta.

„Bent jau papasakok apie save. Į kurią klasę eisi? Ką mėgsti veikti? Kokie pažymiai?“ – nenusileido dėdė.

Matas tik gūžtelėjo pečiais ir nusisuko. „Na ir charakteris... Žodžio neištrauksi. Net pasisveikinti normaliai nemoka“, – mestelėjo dar kažkas iš giminaičių.

Po šio komentaro kieme trumpam stojo nejauki tyla. Mato tėvai susižvalgė. Abu jautėsi tarsi įsprausti į kampą. Jie nenorėjo nuvilti giminių, kurie buvo įpratę prie kitokių šeimos tradicijų, tačiau dar labiau nenorėjo versti sūnaus daryti tai, kas jam akivaizdžiai kėlė diskomfortą.

Kuo ilgiau tęsėsi replikos, tuo stipriau augo noras tiesiog paprašyti Mato „dėl ramybės“ apkabinti tetą ir viską kuo greičiau užbaigti. Tačiau abu suprato, kad tuomet išduotų tai, ko patys stengėsi jį mokyti – jog jis turi teisę spręsti, kas gali peržengti jo asmenines ribas.

Mama prisiminė, kad dar prieš išvyką jie buvo susitarę: jei Matas nenorės apsikabinimų, užteks pasakyti „labas“ ir pamojuoti.

Ji giliai įkvėpė ir ryžosi: „Matas šiandien nenori apsikabinimų. Jis jau pasisveikino. Jam taip jaukiau.“

„Oi, kokie dabar jautrūs tie vaikai. Mūsų laikais niekas neklausė, nori ar nenori. Vyresnius reikia gerbti“, – palingavo galvą vyresnioji giminaitė.

Tėtis trumpam suabejojo, ar nereikėtų nusileisti, bet vis dėlto pridūrė:

„Suprantame, kad anksčiau buvo kitaip. Mes tiesiog mokome Matą, kad jis gali pats nuspręsti, kaip sveikintis, ir kartu išlikti mandagus.“

Tema dar kurį laiką ruseno tarp suaugusiųjų, tačiau netrukus ją nustelbė šašlykų kvapas ir pokalbiai apie sodą.

Po pusvalandžio Matas jau žaidė futbolą su pusbroliais. Vėliau pats priėjo prie vieno dėdės parodyti, kaip išmoko spardyti kamuolį, o vakare, atsisveikindamas, kai kuriems giminaičiams pats ištiesė ranką. O vyriškį, su kuriuo spardė kamuolį, netikėtai apkabino: ne todėl, kad buvo paragintas, bet todėl, kad pats taip norėjo.

Tokios istorijos daugelyje giminės susibūrimų vis dar gana dažnos. Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) docentės, psichoterapeutės Gitos Argustaitės-Zailskienės, kai susitinkame giminių rate, dažniausiai toną ir tradicijas padiktuoja vyresnieji.

„Taip jau priimta, taip mūsų kultūroje įprastai reiškiama pagarba. Būna šeimų, kuriose bet koks nukrypimas nuo to, kas derama, suprantamas kaip nemandagumas, net įžūlumas. Bučkis ir apkabinimas tuomet gali būti savaime suprantamas dalykas, kurio atsisakyti tolygu paniekinti vyresnįjį ar pasirodyti pernelyg susireikšminusiam“, – kalbėjo docentė.

Jos teigimu, daugelis suaugusiųjų tikriausiai sveikinasi su tetomis, dėdėmis ir kitais giminės vyresniaisiais nė nesusimąstydami, o štai vaikams, ypač mažesniems, susitikimo momentas gali būti netikėtai nemalonus.

„Vaikui gali būti nedrąsu šalia giminių – jie galbūt rečiau matomi, o kai kurie ir visai nepažįstami. Kai giminaičiai sveikindamiesi pradeda reikalauti vaiko apsikabinti ar pasibučiuoti, tai gali būti ypač nemalonu, net baisu.

Galima tik įsivaizduoti vaiko savijautą, kai didelis vyresnis dėdė ar menkai pažįstama teta įsibrauna į asmeninę erdvę ir smarkiai prisiglausdami bučiuoja“, – kalbėjo pašnekovė.

Shutterstock nuotr./Šeimos susibūrimas

Kaip elgtis tėvams?

Pasak doc. G.Argustaitės-Zailskienės, nereikėtų versti nenorinčio vaiko paklusti reikalavimui apsikabinti ar pabučiuoti giminaičius – tai nėra privaloma mandagumo išraiška.

Tėvų užduotis tokiu atveju yra pakreipti vyksmą taip, kad vaikas jaustųsi saugus ir neverčiamas ignoruoti savo nejaukumo.

„Reaguoti verta ramiai, neatsiprašinėjant: „Ji šiandien nenori apsikabinti“, „Jis šiandien pasisveikins kitaip“. Galima iš anksto su vaiku pasitarti, kaip būtų malonu pasisveikinti, susitikus giminaičius: gal nusišypsoti ir pamojuoti? O gal pasakyti „labas“ ar paspausti ranką? Nereikia vaiko versti kitiems girdint teisintis ar pasiaiškinti. Jei norite, geriau tai padaryti patiems, likus vienumoje su giminaičiu, o ir paaiškinimo užteks paprasto: „vaikui nedrąsu, nes menkai jus pažįsta“ ar panašiai. Tėvams bus lengviau apginti vaiko interesus, iš anksto apgalvojus ir pasitarus, ką pasakyti ir kaip elgtis“, – sakė ji ir pridūrė:

„Nieko keista, kad tėvams gali būti nelengva paprieštarauti vyresniems giminėms ar juos nuvilti. Dažnas, susitikęs šeimos narius, tarsi regresuoja į vaiko vaidmenį ir staiga ima jaustis ar elgtis ne kaip suaugęs žmogus, o taip, tarsi vėl būtų mažas. Be to, sukirba baimė, kad vaikas bus laikomas neišauklėtu. Kartais tėvai nori kuo greičiau pasišalinti iš nepatogios situacijos, ir lengviau tai padaryti spaudžiant vaiką paklusti negu atlaikyti giminių nepasitenkinimą.“

Pasak specialistės, svarbu sau priminti, kad suaugęs žmogus gali nesunkiai susidoroti su tuo, kad vaikas jo neapkabino ar nepabučiavo, o štai vaikui nemalonus jausmas gali likti ilgam.

Kai tokios situacijos kartojasi dažnai ir vaikai verčiami sveikintis taip, kaip jiems atgrasu, jiems tarsi kartojama, kad savas kūnas yra nesvarbus, reikia jo pojūčius ir savo norus ignoruoti vardan kito žmogaus komforto.

„Tai nereiškia, kad vaiką reikia mokyti nepaisyti kitų žmonių ar visada elgtis tik taip, kaip tuo metu norisi. Mandagumo galima mokyti neaukojant kūno ribų: pasisveikinti žodžiu, pažvelgti į žmogų, pamoti, padėkoti už dovaną ar parodyti dėmesį kitu priimtinu būdu. Svarbi žinutė vaikui yra „gali rinktis, kaip leisti kitam prie tavęs prisiliesti, ir kartu mokytis pagarbiai bendrauti“.

Giminaičio nepasitenkinimas išblės, o vaikas, iš kurio nebuvo reikalaujama prievartinio artumo, mokysis, kad galima pasitikėti savo pojūčiais ir pasakyti „ne“ kitiems, kurie nori peržengti ribas“, – paaiškino LSMU docentė.