Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 15d. 19:07

10 metų su mamos dovanotu inkstu gyvenanti Ingrida: „Man atrodė, kad mane kasa į šaltą žemę, kad tai tikrai „paskutinioji“

Ingrida Ivancė su mama
Asmeninio albumo nuotr. / Ingrida Ivancė su mama

„Visada galvoji, kad tau tai neatsitiks, kad miršta tik kiti“, – sako Ingrida Ivancė, prieš 10 metų tapusi pirmąja paciente Lietuvoje, kuriai buvo persodintas giminaičio inkstas, esant nesuderinamoms kraujo grupėms. Moteris prisipažįsta, kad buvo pasiruošusi viskam. Vienu metu netgi manė, kad mirtis jai jau alsuoja į veidą, tačiau išsikapstė. Dabar savo pavyzdžiu ji įkvepia neprarasti vilties ir kitus.

Kai paaiškėjo diagnozė, buvo jau per vėlu

Moteris prisimena, kad gydytojams įtarimų dėl jos inkstų veiklos kilo dar ankstyvoje jaunystėje, kai jai buvo 17 metų. Šlapime buvo rasta apie 1 g baltymo, kurio ten praktiškai visai neturėtų būti. Merginą paguldė į ligoninę, atliko tyrimus, bet nieko nerado – inkstai buvo absoliučiai sveiki.

„Gal man aiškiai nepasakė, o gal aš pati nesupratau, kad šią problemą reikia rimtai sekti. Kadangi tuo metu jaučiausi gerai, apie ją pamiršau. Gyvenau aktyvų gyvenimo būdą, daug skraidžiau į Ameriką, kur mokiausi estetinės odontologijos. Po skrydžio būdavo labai patinusios kojos, tačiau manydavau, kad kaltas ilgas skrydis. Skaudėdavo galvą, tačiau šį skausmą „nurašydavau“ persitempimui bei laiko juostų kaitoms. Galiausiai pradėjau jaustis taip blogai, kad nuėjau pas gydytoją. Mano viršutinis kraujospūdis buvo apie 200, o man buvo tik 36–37 metai. Iki tol net mintis nekilo, kad galvos skausmą gali sukelti aukštas kraujospūdis.

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad toks aukštas kraujospūdis – inkstų nepakankamumo pasekmė. Man buvo nustatyta autoimuninė liga, dėl kurios inkstų veikla silpo, todėl didėjo kraujospūdis. Tačiau aukštas kraujospūdis savo ruožtu kenkė inkstams ir dar labiau juos pažeidė. Taigi susidarė uždaras žalingas ratas ir neaišku, kiek laiko aš jame gyvenau“, – pasakojo pašnekovė.

Ingrida nepasidavė – pakeitė mitybą, taikė įvairius natūralius metodus, valančius kraują, kadangi dėl inkstų veiklos sutrikimo organizmas užteršiamas toksinais, vartojo daug įvairių žolelių, per tris mėnesius 25 dienas badavo, tačiau niekas nepadėjo – nepagerėjo nei tyrimai, nei bendra savijauta. Priešingai, toliau trinkant inkstų veiklai, atsirado ir daugiau sveikatos negalavimų – pykinimas, bendras silpnumas, odos niežulys.

Asmeninio albumo nuotr./Ingrida Ivancė
Asmeninio albumo nuotr./Ingrida Ivancė

„Man buvo pasiūlyta hemodializė, kuriai tris kartus per savaitę reikia vykti į gydymo įstaigą ir ten praleisti kelias valandas. Kol dar galėjau, visaip jos vengiau, kol viena gydytoja pasiūlė peritoninę dializės, kai į pilvą įsodinama fistulė, per kurią švirkščiamas specialus tirpalas, ir per pilvaplėvę vyksta filtravimas. Tą skystį reikia pačiam 2–3 kartus per dieną keisti, tačiau tuomet nesi pririštas prie dializės centro, gali dirbti – peritoninę dializę pasidarydavau pertraukos metu ir labai gerai jaučiausi“, – prisiminė moteris.

Antrą gyvenimą padovanojo mama

Kai paaiškėjo, kad Ingridą į normalų gyvenimą gali sugrąžinti tik transplantacija, abu jos tėvai pasiryžo jai dovanoti savo inkstą. Tačiau buvo viena problema – jos ir abiejų tėvų kraujo grupės buvo nesuderinamos, o Lietuvoje tuo metu dar nebuvo atliekamas inkstų persodinimas esant nesuderinamoms kraujo grupėms. Tačiau Ingridai pasisekė – Lietuvos medikai jau buvo pasiruošę tokiai operacijai ir pasiūlė jai tapti pirmąja jų paciente.

„Esu už pažangą visose srityse ir pakankamai drąsi, todėl sutikau. Pagalvojau – o kodėl gi ne aš? Mano abu tėvai buvo pasiryžę man dovanoti savo inkstą, o kai gauni artimo giminaičio organą, daug didesnė tikimybė, kad organizmas jo neatmes. Ir psichologiškai ši situacija daug jaukesnė nei laukti žuvusio žmogaus inksto.

Taip pat gali tikėtis geresnio organo funkcionavimo, jeigu jis yra iš gyvo donoro, nes tuomet persodinamas iš karto, jo nereikia transportuoti. Taigi kol dializavausi, man ir mano tėvams buvo atlikti tyrimai dėl organų suderinamumo. Paaiškėjo, kad jis geresnis su mama – sutapo daugiau nei 90 proc.“, – toliau dėstė pašnekovė.

Paklausta, su kokiomis emocijomis ji priėmė šią dovaną, Ingrida tikino pasitikėjusi mamos nuojauta. Dar gerokai prieš transplantaciją mama kartą vidury nakties pabudo su labai aiškiu suvokimu, kad būtent ji turi dovanoti dukrai savo inkstą, o ne kas kitas.

„Esu be galo dėkinga mamai už savo antrąjį gyvenimą, bet intuityviai jutau, kad taip ir turėjo būti. Nors aplinkinių nuomonių buvo visokių. Jai tuo metu buvo 65 metai. Ir kai ji savo gydytojai pasakė, kad dovanos man inkstą, gydytoja pakomentavo: „Iš vieno invalido bus du invalidai.“ Nežinau, iš kur toks požiūris – užuot palaikę kitą žmogų, padėję jam, bando jį „nusodinti“, – apgailestavo pašnekovė ir pridūrė, kad ne mažiau ji dėkinga ir ją gydžiusiems bei palaikiusiems medikams.

Asmeninio albumo nuotr./Ingrida Ivancė su mama
Asmeninio albumo nuotr./Ingrida Ivancė su mama

Stebuklas įvyko, kai nustojo kovoti

O kaip ji pati sutiko žinią apie tai, kad neteko inkstų, be kurių, deja, neišgyvensi?

„Daugybę metų medituoju, ir tai mane gelbsti. Meditacija padeda išlaikyti ramybę stresinėje situacijoje ir neišsigąsti. Aš manau, kad labiausiai reikia bijoti pačios baimės, kuri tave sukausto ir verčia priimti neprotingus sprendimus. Todėl stengiausi nesikabinti į neigiamas emocijas ir mintis, kas dabar bus, o žiūrėti į situaciją plačiau. Nors, prisipažinsiu, lengva nebuvo.

Kai pirmą kartą pamačiau transplantuotą moterį, stebėjau ją kaip muziejaus eksponatą. Visko jos klausinėjau, o ji man sako: „Tu visą gyvenimą būsi neįgali, niekada nebegalėsi dirbti ir neišeisi iš ligonių.“

Tai, aišku, neįkvėpė, bet galiausiai supratau, kad toks buvo jos vidinis pasirinkimas – jeigu nori sirgti, nenori dirbti, nori, kad tave išlaikytų kiti, visada gali prisidengti liga. Aš nusprendžiau daryti viską, kad taip nebūtų. Ir jau 10 metų esu absoliučiai darbinga“, – tikino moteris.

Tiesa, pooperacinis laikotarpis po transplantacijos neatrodė toks viltingas. Apie persodintą inkstą kraujavo, todėl medikams teko atlikti dar dvi operacijas, kad pašalintų krešulius.

„Prieš trečią operaciją jau maniau, kad mirsiu. Mane buvo apleidusios visos jėgos, nebeturėjau jėgų kovoti. Kai mane nuvežė į operacinę ir paguldė ant šalto operacinio stalo, iki šiol atsimenu, kaip ten buvo šalta. Ir man atrodė, kad mane kasa į šaltą žemę, kad tai tikrai „paskutinioji“. Todėl, kai po operacijos atmerkiau akis, mano pirmas klausimas buvo, kur aš, nes tikrai nebuvau tikra, kad vis dar čia. Dabar tai skamba juokingai, bet tuomet juokinga tikrai nebuvo“, – šypsojosi pašnekovė.

Pasak jos, būtent tuomet, kai ji visiškai atsipalaidavo ir atsidavė tam, kas bus, įvyko stebuklas – ji pradėjo sveikti. Po dviejų mėnesių Ingrida jau slidinėjo kalnuose. Iš pradžių buvo baugu, bet tai jai suteikė galimybę „neįkristi“ į ligonio vaidmenį, o vėl pradėti gyventi normalų gyvenimą.

Dabar visą tą sunkų laikotarpį moteris įvardija kaip augimo galimybę – per tą laiką, kaip pati sako, ji labai ūgtelėjo dvasiškai: „Visą laiką stengiausi eiti į priekį be baimės. Tai darau ir dabar. Mane gąsdino, jog visą gyvenimą bijosiu, kad organizmas atmes inkstą, todėl reikės gerti vaistus. Bet aš jaučiuosi visiškai sveika. Taip, vaistus reikia gerti, bet tai smulkmena, palyginti su tuo, ką gavau.“

Būtent tuomet, kai ji visiškai atsipalaidavo ir atsidavė tam, kas bus, įvyko stebuklas – ji pradėjo sveikti.

Kas sukelia inkstų nepakankamumą

Santaros klinikų gydytoja nefrologė Loreta Vareikienė pasakojo, kad pirmoji inksto transplantacija Lietuvoje atlikta 1970 m., pirmoji transplantacija iš gyvo donoro – 1974 m., o pirmoji transplantacija iš gyvo donoro esant nesuderinamoms kraujo grupėms – 2010 m. Santaros klinikose per metus vidutiniškai atliekama 50 inkstų transplantacijų, iš jų apie 6 – iš gyvo donoro. Nuo 2010 metų iki dabar Santaros klinikose atlikta 14 inkstų transplantacijų, esant nesuderinamoms kraujo grupėms.

„Anksčiau tokia inksto transplantacija nebuvo įmanoma. Taigi, jeigu tėtis ar mama turėdavo nesuderinamą kraujo grupę, net labai norėdami negalėdavo savo vaikui padovanoti inksto. Dabar tokia galimybė yra, tik ilgiau užtrunka pacientą paruošti transplantacijai: sulašinamas vaistas, kuris užblokuoja antikūnų gamybą; tada atliekama procedūra, panaši į dializę, – žmogus jungiamas prie aparato, kurio pagalba išplaunami kraujyje cirkuliuojantys antikūnai, ir į tokį švarų organizmą persodinamas inkstas“, – aiškino pašnekovė.

Priežastys, dėl kurių sutrinka inkstų veikla, gali būti labai įvairios. Dažniausios iš jų – aukšto arterinio kraujospūdžio liga, cukrinis diabetas, dažnai pasikartojančios ir neišgydytos šlapimo organų ligos, dėl inkstų akmenligės ar prostatos išvešėjimo sutrikęs šlapimo nutekėjimas iš inkstų, lėtinės imuninės inkstų ligos arba sisteminės imuninės ligos, pavyzdžiui, raudonoji vilkligė, paveldimos inkstų ligos. Taip pat pažeisti inkstus gali nesaikingai vartojami vaistai nuo skausmo.

Vienų ligų atvejais inkstų pažeidimas vystosi dešimtmečius, kitais atvejais gali išvystyti žaibiškai. Pagrindiniai simptomai, signalizuojantys apie inkstų pažeidimą, – didelis bendras blogumas: silpnumas, dusulys, pykinimas, pasikartojantis vėmimas, galvos skausmas arba svaigimas, kojų skausmai, kūno tinimas, oda įgauna blyškiai pilkšvą arba gelsvą atspalvį, visiškai dingsta apetitas, atsiranda įvairūs širdies ritmo sutrikimai, fiksuojamas aukštas kraujo spaudimas.

Šie simptomai byloja apie tai, kad jau yra taip blogai, kad vos ne šiandien ar rytoj žmogų reikia jungti prie dializės aparato. Jeigu liga vystosi ilgai, žmogus palaipsniui prisitaiko prie blogėjančios būsenos, ir minėti simptomai pasireiškia švelniau, laipsniškiau“, – teigė L.Vareikienė.

Asmeninio albumo nuotr./Loreta Vareikienė
Asmeninio albumo nuotr./Loreta Vareikienė

Kiek tarnauja donoro inkstas

Deja, lėtinių ligų pažeisti inkstai neatsistato, todėl pradėjus dializę ją teks darytis iki gyvenimo pabaigos arba ryžtis inksto transplantacijai. Šiuo metu Lietuvoje dializuojama per tūkstantį žmonių, 75 žmonės yra aktyviame donoro inksto laukimo lape. Kodėl tiek mažai? Pasak medikės, dalis žmonių nesiryžta transplantacijai dėl savo senyvo amžiaus, kitiems transplantacija nerekomenduojama dėl gretutinių ūminių ar lėtinių ligų. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 1,5 tūkstančio žmonių su persodintais inkstais.

Donorinio organo išgyvenamumas pirmaisiais metais po transplantacijos siekia 85 proc., po 10 metų – 54 proc.

„Aišku, organo atmetimo reakcija gali pasireikšti bet kuriame etape. Todėl būtina visą transplantato gyvavimo laiką gerti imunitetą mažinančius vaistus. Nors vidutiniškai transplantuotas inkstas tarnauja 15 metų, turime pacientų, kurie gyvena ilgiau nei 20 metų. Ilgiausiai Lietuvoje inkstas funkcionavo 42 metus.

Vis dėlto reikia suprasti, kad šis organas nėra amžinas. Net ir šiuolaikiniais imunitetą slopinančiais vaistais mes negalime visiškai neutralizuoti organo atmetimo, todėl iš lėto donorinio inksto funkcija blogėja, ir ateina riba, kai vėl reikia dializės arba pakartotinės transplantacijos.

Kita vertus, keli dešimtmečiai – ilgas laiko tarpas, kurio metu žmogus būna laisvas: nepririštas prie aparato, gali keliauti, tereikia nepamiršti išgerti vaistų, o juk tai, manau, nepalyginamai geriau, nei tris kartus per savaitę po 4 valandas dializuotis.

Aišku, reikia saugotis įvairių peršalimo ligų, reikia žinoti, kad susirgus liga truks ilgiau ir galbūt bus sunkesnės formos, tačiau viską atsveria pagerėjusi gyvenimo kokybė. Pagaliau mokslas juda į priekį ir mes nežinome, kas bus po 10 metų. Galbūt turėsime išaugintą inkstą, po kurio implantacijos net nereikės imunosupresantų“, – šypsodamasi svarstė gydytoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką