– Ar vaikas buvo lauktas?
– Tai buvo planuotas ir tikrai labai ilgai lauktas vaikas. Pastoti stengiausi ne vienerius metus ir džiaugiausi, kad tai pavyko natūraliai. Pats nėštumas praėjo be komplikacijų, tik kūdikis pradėjo belstis šiek tiek per anksti.
Pagimdžiau lengvai ir greitai – per keturias valandas. Problemos prasidėjo, kai paaiškėjo, kad kūdikis neima krūties, o dar gimdymo namuose prasideda spaudimas, kad tu gera mama tik tada, jei turi pieno ir pati maitini.
Siaubinga: tavo vaikas visą parą klykia, nes nori valgyti, ir tik paryčiais tau pasiūlo mišinuką, nes tu turi suprasti, kaip svarbu kūdikį žindyti pačiai. Namo grįžti jau suluošintomis smegenimis – tu privalai norėti žindyti kūdikį. Ir aš iš tiesų norėjau. Kūdikis neima krūties, o aš bandau jį žindyti. Vis kaišioju jam krūtį, lašinu pieną.
Beje, dažnai pienas moterims neatsiranda iš karto, o tik po 2-3 parų, tačiau ligoninės personalo akimis tokia moteris – tinginė, nesistengianti dėl vaiko. Kas kita, jei iškart po gimdymo pradeda lašėti krūtys.
Aš buvau gera mama, nes pieno turėjau, bet vaikas buvo per silpnas paimti krūtį. Todėl atsivežiau pieno melžimo aparatą. Tos, kurios jį bandė, žino, kaip skausminga kas tris valandas nusimelžti pieną. Tu melžiesi, o vaikas tuo metu klykia. Po savaitės nusprendžiau šį košmarą nutraukti, nekamuoti nei savęs, nei kūdikio.
– Kas atsitiko, kai grįžote namo?
– Po gimdymo nemiegojau 9 paras, tiesiog negalėjau giliai užmigti, nors turėjau ir vyro, ir kitų šeimos artimųjų pagalbą. Ko gero, ne pagalbos buvimas ar nebuvimas lėmė būseną, į kurią panirau. Mano manymu, kalti cheminiai procesai mūsų smegenyse. Kai po 9 parų pirmą kartą viena išėjau į parduotuvę, visiškai praradau orientaciją. Nesupratau, nei kur esu, nei ką darau, šiaip ne taip grįžau verkdama namo.
Ašaros tekėdavo dėl visko. Teoriškai gali būti pasikausčiusi, bet stresas ir nuovargis viską apverčia aukštyn kojomis. Baisu, kai išeini į balkoną ir nori nušokti žemyn. Mintys apie savižudybę ateidavo po 3-4 kartus per dieną, o ypač naktį. Bijojau, kad vieną kartą nesusivaldysiu.
– Kodėl kilo mintys apie savižudybę?
– Tai uždaras ratas, absoliuti neviltis. Niekas tavęs nesupranta. Tu žinai, ką turi daryti fiziškai – prižiūrėti kūdikį, pati pavalgyti, nors noras valgyti absoliučiai dingo, savaitę per dieną į save sukišdavau tik vieną bananą, gyva buvau vandeniu ir kava.
Gyvenau apspangimo būsenoje, kai nelabai ką suvoki – tą patį veiksmą darai du kartus arba eini ir kartoji, ką turi padaryti, kad neužmirštum. Ir ašaros – atsisėdi ir žliumbi. Matai, kad aplinkiniai jau pradeda žiūrėti keistai, nes 10 dienų melancholija lyg ir turėtų būti pasibaigusi.
Dabar, kai žvelgiu atgal, net juokas ima iš to, dėl ko verkdavau, kas mane erzino, o mane erzino viskas. Bet koks pajuokavimas vaiko atžvilgiu man sukeldavo ašaras, nes neturėjau nė menkiausio humoro jausmo. Bet koks patarimas iš šalies viduje sukeldavo tikrą audrą. Rėkdavau savyje, bet suprasdama, kad turiu valdytis, stengdavausi šypsotis.
Vidinis konfliktas, bandymas jį suvaldyti ir negebėjimas tai padaryti vakare išsiliedavo konfliktais, rėkimu ir ašaromis. Kiekvieną vakarą namuose vykdavo konfliktai.
Jeigu šalia būtų kitoks žmogus negu mano sutuoktinis, turbūt seniai būčiau likusi viena, nes ištverti tai, ką jis ištvėrė, tikrai gali ne kiekvienas. Kita vertus, daug kalbėjau apie savo būseną, aiškinau vyrui, kad bandau tvarkytis su savo vidiniais demonais ir kad tai praeis. Labai laukiau, kad pradės slinkti plaukai, nes skaičiau, kad tai ženklas, kad hormonų audra praėjo.
Dar vienas aspektas – išvaizda. Tikiesi po gimdymo vėl būti liekna, bet netekai tik 6 kg. O kur dėti dar 17 kg? Ieškai spintoje, kuo apsirengti, ir nieko nerandi.
Žiūri į save veidrodyje ir galvoji – į ką esi panaši. Tau atrodo, kad esi stora, smirdanti, negraži ir turi visą puokštę psichologinių problemų, todėl esi niekam nereikalinga.
Pabėgti nuo šios situacijos negali, nes esi motina, atsakinga už savo kūdikį. Taigi lieka vienintelis kelias – šokti per balkoną. Taip mano smegenys tuo metu dėliojo situaciją. Toliau seka klausimas, kiek tu drąsi gyventi toliau arba bailė nusižudyti.
– Kiek laiko tęsėsi visas šis košmaras?
– Taip gyvenau apie metus. Visą tą laiką bandžiau susidoroti pati, nes kreiptis pagalbos buvo gėda. Gėda pasakyti, kad bijai vaiko, kad vaikui užmigus nenori, kad jis atsibustų.
Taip, tu žinosi, ką daryti – nešiosi jį, supsi ant kamuolio, dainuosi dainas, naktį verksi kartu su juo, šildysi pilvuką nuo dieglių. Bet tu jo bijai, nes jis – mažas tironas, kuris valdo tavo gyvenimą. Tu nebepriklausai sau, neturi sprendimo balso, pasirinkimo teisės, nebeturi nieko. Vėlgi tokį vaizdelį piešia smegenys, nes tau reikia rasti kaltus dėl tavo būsenos. Kaltas vaikas, nes jis klykia!
Neteisinu moters, kuri įmetė vaiką į šulinį, bet suprantu, kodėl ji tai padarė. Ji buvo viena ir nežinojo, ką daryti. Tiesiog norėjo, kad tuo metu to mažojo tirono nebūtų.
Jei būtų užbėgta įvykiams už akių ir pasirūpinta ja kiek daugiau nei rūpinamasi mamomis dabar, nelaimės galbūt nebūtų. Teigiama, kad gimdymo namuose yra psichologo etatas. Jeigu toks ir yra, psichologai stebi pacientes pasislėpę. Su manimi niekas nebendravo. Tiesa, man pačiai pakenkti vaikui minčių nekildavo. Jei ir norėdavosi nuo jo pabėgti, tik tada, kai ateis kas nors, kas mane pavaduos, ir aš žinosiu, kad jis prižiūrėtas.
– Kada atsirado ryšys su kūdikiu?
– Tai atsirado palaipsniui, motiniški instinktai iš karto neatsiranda. Jie neatsiranda nėštumo metu, nes tuo metu vaikas yra tavo kūnas. Tu lauki kūdikio, džiaugiesi, bet po to viską užgožia nuovargis ir įvairiausi netikėtumai.
Taigi iš pradžių buvo tik pareiga – turiu pasirūpinti kūdikiu, kad jis būtų sausas, pavalgęs, patenkintas. Maždaug po mėnesio pastebėjau kūdikio reakciją į mane – jis pradėjo guguoti. Mezgėsi ryšys.
Vis dėlto nepalaikau nuostatos, kad vaikas šeimoje turi būti Nr. 1. Jis nėra Saulė, o mes – Žemė, Jupiteris ir kitos apie jį besisukančios planetos. Turime suktis visi kartu.
Vaikas nėra karalius, o šeimos dalis. Jo negalima kelti aukščiau savęs. Prisiminkime „auksines“ mamas iš senųjų laikų, kurios dabar vaikšto su sietkutėmis, be pinigų, o išlėkę vaikai jomis nesirūpina. Jos jaučia nuoskaudą – visą gyvenimą vaikams paaukojo ir ką dabar turi...
Moteris neturi pamiršti savęs, nesusiaurinti savęs iki mamos. Bet blogiausia, kad valstybė visiškai nesirūpina mamomis, kurios galėtų pagimdyti mokesčių mokėtojų, palieka jas su savo problemomis tvarkytis pačias.
– Kas būtų padėję jums išlipti iš duobės anksčiau?
– Dar gimdymo namuose gimdyvės gauna daug reklaminių bukletų, kuriais reklamuojami įvairūs produktai. Į tą krepšelį būtų galima įdėti šviečiamosios literatūros – kas vyksta po gimdymo, kada atsistato organizmas, ką daryti, kai prasideda nuotaikų svyravimai, depresija. Moterys iš tiesų išsigąsta, kai suvokia nesidžiaugiančios motinyste, bet tyli, nes tai tabu tema. Vaikas ir motinystė yra šventi dalykai.
Neteisinu moters, kuri įmetė vaiką į šulinį, bet suprantu, kodėl ji tai padarė. Ji buvo viena ir nežinojo, ką daryti. Tiesiog norėjo, kad tuo metu to mažojo tirono nebūtų.
Kreiptis į specialistą gėda, nes tau atrodo, kad pati kalta, tu nesusitvarkai, kažką darai blogai, todėl esi bloga mama. Šeimos nariai viso problemos masto taip pat nežino. Jie mato tik tavo ašaras, bet juk nepasakoji, kad nori iššokti iš balkono. Negąsdini artimųjų ir tikiesi, kad tai turi praeiti. Jei ne šiandien, tai rytoj. Bet tau gėda.
Moterims trūksta švietimo, informacijos apie jas pačias. Net ir nėščiųjų kursuose viskas sukasi apie gimdymą ir kūdikio priežiūrą. Man pačiai informacija labai padėjo, bet ją susirasti nebuvo paprasta. Lietuvių kalba jos beveik nėra, reikėjo ieškoti kitomis kalbomis. Statistiškai minima, kad 8 gimdyvėms iš 10 vienokia ar kitokia forma pasireiškia melancholija ar depresija. Turiu draugių, kurios patyrė analogišką situaciją. Vienai iš jų dėl to iširo šeima.
Man pačiai depresija išnyko nepastebimai – praėjus metams pradėjo grįžti šypsena, dingo ašaros. Dabar, kai galiu vertinti situaciją adekvačiai, suprantu, kad turiu labai gražią šeimą ir esu laiminga. Kartais kai kurios nuotaikos grįžta, bet pastebėjau, kad tai nutinka, kai esu pavargusi.
