Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 23d. 19:02

COVID-19 liga persirgusi Monika nebepasikliauja uosle – neužuodžia savo prakaito, keistai kvepia kiaušinis. LOR gydytojo D.Raubos komentaras

Moteris neužuodžia citrinos
123RF.com nuotr. / Moteris neužuodžia citrinos

Uoslės ir skonio praradimas – vieni būdingiausių viruso SARS-CoV-2 sukeliamos ligos simptomų. Su jais teko susidurti daugeliui, sirgusių ar sergančių koronavirusu. Vieniems šie simptomai pasireiškia vos keletą dienų, kitiems trunka ir keletą mėnesių. Yra žmonių, kurie nieko neužuodžia ir prabėgus pusmečiui, ir yra tokių, kuriems šie receptoriai buvo sugrįžę, tačiau po keleto mėnesių vėl sutriko. Vilnietė Monika (vardas pakeistas – red.) dalijasi savo istorija, kaip sirgdama COVID-19 beveik tris savaites neužuodė kvapų ir nejautė skonio, galiausiai receptoriai grįžo, o prabėgus keletui mėnesių vėl sutriko uoslė. LOR gydytojas Darius Rauba paaiškino, kas tai lemia, ką tokiu atveju daryti ir ar gali būti, kad uoslė niekad nebebus tokia, kokia buvo.

Uoslė ir skonis dingo akimirksniu

35-erių Monika koronavirusu susirgo praėjusių metų antroje lapkričio pusėje. Moters pasakojimu, nors nejautė jokių simptomų, užsirašė atlikti testą, nes teigiamą jo atsakymą buvo gavęs jos vyras.

Nespėjus sulaukti vakaro, kai turėjo vykti darytis testo, Monikai akimirksniu dingo uoslė ir skonis. „Jei reikėtų pasakyti, kaip greitai, tai per tą laiką, kiek trunka išvirti moliūgų sriubą. Pjausčiau svogūnus ir salierus, dar viską užuodžiau, paskui dėdama kario pastą su imbieru nebeužuodžiau nieko.“

Atliktas testas buvo teigiamas. Pašnekovė sakė, kad savo ligos formą galėtų priskirti prie lengvesnių: „Negulėjau ligoninėje, gydžiausi namuose, nejaučiau jokių simptomų plaučių atžvilgiu. Temperatūra buvo sukilusi tik vieną dieną – siekė 37,4.“

Pjausčiau svogūnus ir salierus, dar viską užuodžiau, paskui dėdama kario pastą su imbieru nebeužuodžiau nieko.

Tačiau, be dingusių uoslės ir skonio receptorių, Monikai prasidėjo, kaip pati įvardijo, siaubingas galvos skausmas: „Negalėjau nieko daryti, tiesiog gulėjau ir verkiau. Kovidas yra labai banguojanti liga. Kai kas nors sako, kad ji panaši į gripą ar į peršalimą – nieko panašaus. Nes, kai sergi gripu ar peršali, žinai, kad keletą dienų jausies labai prastai, bet paskui tau ims gerėti.

O koronaviruso atveju dvi savaites nežinai, kas tavęs laukia. Tas skausmo kamuoliukas duodasi po visą kūną, iš galvos jis gali šauti į nugarą, kojas, teko girdėti pasakojimą, kaip sergančiam žmogui itin skaudėjo kojų pirštus.

Prieš Kalėdas teko kviesti ir greitąją, nes staiga visa ėmiau tinti – pradėjo tinti nosis, aš pati. Gydytoja dar pusiau juokais pasakė, kad buvo penkios minutės iki mirties. Iki Naujųjų metų jaučiausi kaip lavonas – nieko negalėjau daryti, visai neturėjau jėgų. Po Naujųjų prasidėjo fintusai su smegenimis – pradėjo trūkinėti atmintis iki tiek, kad staiga galvoje atsiveria juoda duobė. To niekad gyvenime nebuvau patyrusi.

Kitas labai įsimintinas simptomas, kurio irgi anksčiau neteko patirti, – nuovargis. Pereidavau per butą ir jau reikėdavo prisėsti, nes nieko nebegalėdavau daryti.“

Vida Press nuotr./Pavargusi moteris
Vida Press nuotr./Pavargusi moteris

Smirdi mėgstami kvepalai, pakitęs kiaušinio kvapas

Uoslės ir skonio pojūčiai Monikai sugrįžo maždaug po trijų savaičių. Tačiau prabėgus daugiau kaip trims mėnesiams po to, kai pasveiko, moteris pajuto, kad vėl sutriko uoslė ir skonis kai kurių uodžiamų kvapų ir produktų atžvilgiu.

„Nors nuovargio jausmas po koronaviruso išlikęs iki dabar, bet uoslė ir skonis buvo sugrįžę. Nesakyčiau, kad 100 proc., bet 95 proc. tikrai. Beje, labai įdomus niuansas buvo tai, kad, kai grįžinėjo uoslė, turėdavau pirmiausia pagalvoti, koks yra to uostomo daikto, maisto produkto kvapas, ir tik po kelių sekundžių jis ateidavo. Taigi gal ką nors užuosdavau silpniau, bet tą kvapą prisimindavau.

O prieš keletą savaičių kai kurie kvapai tiesiog pasikeitė. Vieną dieną pauosčiau savo mėgstamus kvepalus – tokius sunkius, smilkalinius, kurių kvapas tikrai gana stiprus, ir ką sau manot, staiga man vienas labiausiai patinkančių kvapų ėmė smirdėti! Tai, ką užuodžiu dabar, neturi nieko bendra su tuo, kaip iš tiesų tie kvepalai kvepia.

Dar vienas labai keistas niuansas su raugintais kopūstais. Jų yra pakitęs ir kvapas, ir skonis. Dabar net negaliu jų valgyti.

Pajutau, kad pasikeitė ir virto kiaušinio kvapas. Negaliu paaiškinti, kaip jis kvepia dabar, bet tas kvapas ne toks, kaip įprasta.

Dar vienas labai keistas niuansas su raugintais kopūstais. Jų yra pakitęs ir kvapas, ir skonis. Dabar net negaliu jų valgyti. Visada perku to paties prekių ženklo raugintus kopūstus. Norėjau jų dėti į sriubą, pauosčiau, jie man pasirodė prarūgę. Išmečiau. Kitą kartą nusipirkusi vėl pauosčiau – ir vėl tas pats. Galiausiai kopūstų įdėjo mama, skambina, džiaugiasi, kokie jie skanūs, o aš negaliu jų valgyti, jie man irgi atrodo prarūgę.

Žinau pažįstamų, kurie irgi sirgo koronavirusu, o dabar nebegali suprasti, kaip kvepia česnakas ir svogūnas, kiti visiškai kitaip užuodžia kavą. Šių produktų atžvilgiu man pakitimų nėra.

Beje, dar vienas kvapas, kuris man ne tik kad yra pasikeitęs, bet aš jo beveik nebeužuodžiu, yra mano pačios prakaito kvapas“, – dalijosi pašnekovė.

Pradėjo taikyti kvapų terapiją

Monika pasakojo, kad jos uoslė iki susergant koronavirusu buvo ypač jautri, o dabar moteris teigė nebegalinti ja pasitikėti: „Kalbant apie maistą, savo uosle nebegaliu pasitikėti kaip išgyvenimo prasme apsaugančiu instinktu. Pauostydavai maistą ir žinodavai, jis geras ar sugedęs, gali valgyti ar ne. Dabar, tarkime, kiaušinių atveju, nebegaliu suprasti. Nors keisčiausia, kad kvapas pakitęs, bet skonis – ne.“

Moteris sakė kol kas į specialistą dėl vėl sutrikusios uoslės nesikreipusi, tik iš šeimos gydytojos išgirdusi, kad uoslė gali negrįžti ir iki pusės metų.

Pamačiau, kad žmonių, kurie jaučiasi taip pat, yra labai daug. Tai gal šiek tiek ir nuramino, kad tokie simptomai užpuolė ne mane vieną.

„Net nežinau, į ką kreiptis. Iš šeimos gydytojos išgirdau tik tiek, kad čia nieko tokio, nes užtrunka, kol grįžta uoslė. Susiradau įvairių grupių feisbuke, kai kuriose jų apie kovido simptomus komentuoja Jungtinės Karalystės gydytojai otorinolaringologai. Ten pamačiau, kad žmonių, kurie jaučiasi taip pat, yra labai daug. Tai gal šiek tiek ir nuramino, kad tokie simptomai užpuolė ne mane vieną.

Pasidomėjau, kad galima taikyti kvapų terapiją, bet reikia uostyti labai grynus dalykus. Aš asmeniškai dabar kasdien pradėjau, kad ir sėdėdama namuose, kvėpintis. Nors kvepalus užuodžiu kitaip, bet jaučiu, kaip dirba mano nosis. Nežinau, kiek man tai padeda. Teko skaityti, kad tiems, kurie sirgo lengvai, po ligos penktą šeštą mėnesį uoslė vėl pradeda streikuoti.

Yra žmonių, kurie į uoslės sutrikimus numoja ranka. Bet realiai tai yra gyvybiškai svarbus organas. Užsienio spaudoje teko skaityti istoriją, kai moteris, paradusi uoslę, net neužuodė, kad namai prisipildė dujų. Man, sakyčiau, dar nėra taip blogai, nes teko girdėti istorijų, kai žmonės uoslę prarado 2020-ųjų kovą ir iki šiol nieko neužuodžia, viskas neskanu, nieko negali valgyti“, – kalbėjo Monika.

123RF.com nuotr./Moteris uodžia kavą
123RF.com nuotr./Moteris uodžia kavą

Uoslės ir skonio netekimo priežastys

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro ir „Baltijos Amerikos klinikos“ LOR gydytojo, medicinos mokslų daktaro Dariaus Raubos teigimu, apie 25 proc. sergančių COVID-19 netenka uoslės, o kai kuriems, sergantiems lengva, beveik besimptome, forma, uoslės netekimas būna vienintelis vyraujantis simptomas.

Paprašytas paaiškinti, kodėl sergantiems koronavirusu pasireiškia uoslės ir skonio netekimo simptomai, gydytojas sakė, kad mūsų uoslės neuronai ir visa gleivinės sistema yra jautri virusui.

„Uoslės susilpnėjimas arba netekimas dažniausiai eina su skonio netekimu. Uoslė su skoniu labai tampriai susijusi, nes per uoslės pojūtį iš dalies jaučiame ir maisto skonį. Todėl netekus uoslės, būna ir skonio sutrikimas.

Uoslė gali būti dingusi ir iki pusės metų. Jei per tiek laiko neatsistato, tikimybė, kad atsistatys, lieka labai maža.

Nors šiuo atveju skonio sutrikimas nėra visiškai tiesiogiai siejamas su koronaviruso infekcija, nes skonio neuronai neturi tokių receptorių, prie kurių galėtų prisikabinti pats koronavirusas. O uoslės neuronus palaikančios ląstelės turi receptorius, vadinamus ACE2, prie kurių gali prisijungti koronavirusas. Tai ir priežastis, kodėl žmonėms dingsta uoslė, nes pažeidžiamos uoslės neuronų atraminės ląstelės.

Kita priežastis, kodėl gali pablogėti arba dingti uoslė, kaip ir prie bet kurios virusinės infekcijos, – nes užgula nosis. Pacientai skundžiasi, kad ji būna ir išdžiūvusi, ir užgulusi, ir pabrinkusi. Vadinasi, bet koks nosies gleivinės paburkimas reiškia, kad tie neuronai – plaukeliai – pasislepia gleivinėje ir kvapų molekulės tiesiog jų nebepasiekia, dėl to irgi sutrinka uoslė. Taigi ir kita virusinė infekcija gali lemti trumpalaikį uoslės sutrikimą dėl gleivinės paburkimo.

Dar viena teorija yra, kad neuronai gali būti tiesiogiai pažeidžiami virusų, nors jie ir neturi receptorių“, – priežastis vardijo otorinolaringologas D.Rauba.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Laidoje „Gydytojas pataria“ – LOR gydytojas Darius Rauba
Luko Balandžio / 15min nuotr./Laidoje „Gydytojas pataria“ – LOR gydytojas Darius Rauba

Priklauso, kaip stipriai pažeisti neuronai

Paklaustas, kas lemia tai, kad vieniems sergantiems koronavirusu uoslės ir skonio receptoriai dingsta tik keletui dienų, o kitiems nesugrįžta net ir keletą mėnesių, medikas sakė, kad tai priklauso nuo to, kaip stipriai pažeisti neuronai.

„Uoslė didžiajai daliai žmonių atsistato per pirmąjį mėnesį. Bet ji gali būti dingusi ir iki pusės metų. Jei per tiek laiko neatsistato, tikimybė, kad atsistatys, lieka labai maža.

Kodėl vieniems trumpiau, kitiems ilgiau užtrunka, kol atsistato uoslė, priklauso nuo to, koks uodžiamojo epitelio plotas yra pažeidžiamas. Uoslėje yra apie 350 skirtingų neuronų, kurie jaučia, atpažįsta kvapus. Jie išsidėstę tarsi šachmatų lenta. Jei pasižeidžia tik kai kurie ploteliai, uoslė atsistato greičiau, jei jų pasižeidžia daugiau – tas laikas išsitęsia.

Praktiškai prie visų peršalimo ligų daugiau ar mažiau uoslė pablogėja. Bet dažniausiai praeina savaitė ar dvi ir atsistato. Tačiau yra nedidelė dalis žmonių, kuriems uoslė pasižeidžia negrįžtamai. Ir tai priklauso nuo to, kaip stipriai pažeidžiami tie neuronai“, – paaiškino LOR gydytojas ir pridūrė, kad tai visiškai nesusiję su tuo, žmogus sunkiai ar lengvai sirgo ar serga koronavirusu – uoslė dingti, kaip jau minėta, gali ir tiems, kurie serga beveik besimptome forma.

Kodėl išsivysto parosmija – sutrinka kvapų pojūtis?

Tai, su kuo šiuo metu susiduria kalbinta pašnekovė Monika, vadinama parosmija – sutrikusiu kvapų pojūčiu. Gydytojo teigimu, parosmija priskiriama lėtiniam pokovidiniam sindromui, kuris reiškia, kad yra užtrukęs asmens sveikimas po persirgtos koronavirusinės infekcijos.

„Šiuo atveju išeina taip, kad uoslės receptorius nebesugeba atpažinti to tiesioginio kvapo, kurį turėtų užuosti, ir perduoda klaidingą informaciją smegenims, kurios tą kvapą analizuoja. Ir dažniausiai tas kvapas būna nemalonus: pavyzdžiui, bananas atsiduoda supuvusia mėsa, kava gali kvepėti kaip benzinas ar tepalas ir pan., dėl to žmones tai stipriai veikia.

Parosmija nėra būdinga tik pokovidinei infekcijai, ji iš esmės būdinga povirusinei infekcijai – pasireiškia kaip komplikacija, taigi gali išsivystyti ir po kitos viršutinių kvėpavimo takų infekcijos.

Manoma teorija, dėl ko išsivysto parosmija, yra taip, kad, tarkime, žmogui nėra uoslės mėnesį ar du, paskui ji pradeda atsirasti ir žmogus jau šį tą užuodžia. Tie pirmi kvapų atsiradimo pojūčiai gali būti kaip parosmija – reiškia, kad kvapai atsirado, bet jie yra iškreipti. Kartais, jei žmogus visiškai nieko neužuodžia ir atsiranda parosmija, ji laikoma teigiamu simptomu, reiškiančiu, kad žmogus sveiksta ir kad uoslė turėtų atsirasti.

Uoslės receptorius nebesugeba atpažinti to tiesioginio kvapo, kurį turėtų užuosti, ir perduoda klaidingą informaciją smegenims, kurios tą kvapą analizuoja.

Iki galo nėra aišku, kodėl parosmija išsivysto po koronaviruso, ypač, jei prieš tai uoslė buvo normali. Bet manoma, kad, jei uoslė buvo pažeista, kaip sakiau yra 350 skirtingų neuronų, o jų kombinacija duoda kvapo suvokimą, pažeistas epitelis atsistatinėja salelėmis. Taip ir išeina, kad vieni neuronai atsistatė, kiti – dar ne, ir nebegauname kelių neuronų kombinacijos, lemiančios kvapo suvokimą.

Iš vienos pusės tai yra geras požymis, kad neuronai atsistato. Apskritai jie po virusinių infekcijų, galvos smegenų traumų yra linkę atsistatyti, neurono aksonai linkę ataugti ir suformuoti tuos uoslės takus iš naujo. Bet kadangi neuronai atsistato salelėmis, o ne visi iš karto, atsiranda netikras kvapo pojūtis, nes neužtenka neuronų, kurių visuma duotų tą normalų kvapą.

Kitas dalykas – tie naujai ataugantys neuronai sudaro naujus ryšius, bando prisijungti. Čia yra toks bandymų nesėkmių momentas, kai neuronas dar teisingai nesuvokia kvapų molekulės.

123RF.com nuotr./Viruso pažeista uoslė
123RF.com nuotr./Viruso pažeista uoslė

Kvapų užuodime dalyvauja ir regėjimo organas. Pavyzdžiui, matome bananą ir esame nusiteikę, kad jis ir kvepės kaip bananas. Tas neuronas, kai pagauna molekulę, nusiunčia elektrinį impulsą į smegenis, bet jis yra neteisingas, smegenys nesupranta, ir taip išeina toks bandymų momentas, kur įsijungia ir akys, ir uoslė, kol pajunti, kad bananas kvepia bananu, smegenys tą jungtį sutvarkė. Taigi viena teorijų yra, kad dėl naujų neuronų atsistatymo, ataugimo, dėl tų bandymų jie iki galo nesusitvarko su kvapų pojūčiu.“

Gydytojo D.Raubos teigimu, kartais anosmija – kai nieko neužuodi, yra geriau nei parosmija:

„Nes esant anosmijai tu tiesiog nieko neužuodi, susitaikai, kad neužuodi, o parosmija – jei gamini maistą, paimi produktą ir jis tau smirdi, negali to pojūčio „atjungti“. Tada žmogui labai sumažėja apetitas, pradeda kristi svoris, nes maistas neskanus, žmogus nebeatpažįsta, kuris produktas šviežias, o kuris sugedęs. O jei dar darbas tiesiogiai susijęs su kvapais, išvis prasta situacija, žmogų gali ištikti ir depresija.“

Galima priežastis – ir galvos smegenų auglys

Kalbėdamas apie tai, kas lemia parosmiją, LOR gydytojas užsiminė, kad šioje vietoje reikėtų neatmesti ir kitų galimų priežasčių, ne tik koronaviruso infekcijos padarinius.

„Reikėtų neatmesti, kad parosmija, kaip ir visi kiti uoslės sutrikimai, gali būti susijusi ne tik su sirgta koronavirusine infekcija, bet paraleliai gali vystytis ir galvos smegenų augliai – pavyzdžiui, olfaktorinė neuroblastoma. Tais atvejais pamažu kvapai irgi blogėja arba pasireiškia įvairiais kvapų sutrikimais, kol kvapas visiškai dingsta.

Priežastis galėtų būti ir alerginė sloga. Nuo alergenų pabrinksta visa gleivinė, ypač pavasarį ir vasarą, kai žydi augalai, tada uoslės neuronai gleivinėje pasislepia. Uoslė labai susilpnėja, tampa prislopinta.

Uoslės sutrikimai taip pat gali pasireikšti ir susitrenkus galvą“, – sakė medikas.

Paklaustas, per kiek laiko teoriškai parosmija turėtų praeiti, gydytojas teigė, kad tas laikas irgi yra iki šešių mėnesių: „Vienoje studijų rašoma, kad net iki 7 proc. pacientų, persirgusių kovidine infekcija, išsivysto parosmija ir gali tęstis iki šešių mėnesių.“

Pasiteiravus, ar pačiam teko susidurti su tokiais pacientais, kurie sirgdami koronavirusu neteko uoslės, skonio, vėliau pojūčiai sugrįžo, o dar po kurio laiko vėl dingo, D.Rauba sakė, kad tokių ne, tačiau turėjo tokių, kuriems uoslė dingo beveik prieš metus ir vis dar neatsistatė, arba tų, kuriems uoslės pojūtis dingo prabėgus pusmečiui ir vėliau po sirgimo koronavirusu.

Kaip gydoma parosmija?

Ką daryti su parosmijos simptomais susiduriančiam žmogui? Otorinolaringologas D.Rauba sakė, kad, jei kankinamasi jau mėnesį ar daugiau, reikėtų pasirodyti LOR gydytojui:

„Jei atsirado parosmija, kitą dieną lėkti pas gydytoją nereikia. Nes, kaip jau minėjau, tai yra ir sveikimo požymis. Tačiau, jei uoslė neatsistato per mėnesį du, laukti nebereikėtų. Jei tai užsitęs ir nebus taikomas joks gydymas, gali būti, kad uoslė visiškai neatsistatys.“

Paklaustas, ar parosmijos atveju taikomas koks nors gydymas, D.Rauba sakė, kad šį uoslės sutrikimą bandoma gydyti vaistiniais preparatais, taip pat rekomenduojama taikyti kasdienę kvapų terapiją.

Jei uoslė neatsistato per mėnesį du, laukti nebereikėtų. Jei tai užsitęs ir nebus taikomas joks gydymas, gali būti, kad uoslė visiškai neatsistatys.

„Kadangi tai susiję su tiesioginiu neuronų ar aplinkinių ląstelių pažeidimu, gydant parosmiją bandoma skirti priešneuralginius, priešuždegiminius preparatus, kad būtų sumažintas neuoronų pažeidimas. Pagrindinis tų vaistų poveikis yra priešepilepsinis, tai čia jie vartojai kaip antineuralginiai.

Yra dar vienas būdas, kurį rekomenduojama taikyti parosmijos atveju, – vadinamoji kvapų terapija. Bet tai nereiškia, kad reikėtų mėginti užuosti tokius kvapus kaip benzino, nes, kai tai įkvepiate, jau nebe uoslės receptoriai jaučia tą benziną, o dažniausiai tai būna trišakio nervo neuronai, kurie į tą kvapą reaguoja kaip į cheminį dirgiklį. Tačiau tai nėra kvapo suvokimas.

Jei žmogus jaučia pažeistą kvapą, turėtų pasiimti keturis skirtingus, bet labai aiškius kvapus – tarkime, tai gali būti cinamonas, koks nors eterinis aliejus – pavyzdžiui, rožių, ta pati kava, kuri turi savo tipinį kvapą ir tikrai neapsiriksi, ir bent du kartus per dieną bandyti juos visus užuosti. Kvapų terapiją rekomenduojama taikyti kasdien iki keleto mėnesių. Tai labai svarbu.

123RF.com nuotr./Moteris uodžia eterinį aliejų
123RF.com nuotr./Moteris uodžia eterinį aliejų

Tarkime, pasiimate nuluptą bananą arba rožės žiedą ir mėginate užuosti. Iš pradžių galbūt jums ir smirdi, bet akys mato, siunčia impulsą į smegenis, kaip maždaug ta rožė ar bananas turi kvepėti, ir po truputį smegenys tam neuronui padeda persitvarkyti, kad rožė kvepėtų kaip rožė, bananas – kaip bananas, kava – kaip kava. Čia yra regimasis poveikis, be to, užuodus kvapą, neuronas pradeda po truputį jį jausti ir ilgainiui ima atsistatyti normali jo funkcija“, – sakė otorinolaringologas D.Rauba.

Baigdamas pokalbį gydytojas pridūrė, kad kraštutiniu atveju, kai žmogui nuolat viskas smirdi, kvapai susimaišę, gali būti taikomas ir gana ekstremalus gydymo būdas:

„Dar vienas būdas, nurodomas kaip gydymo esant uoslės sutrikimui, kai žmogui nuolat viskas smirdi, – pašalinti viršutinėje nosies dalyje esančią gleivinę – vadinamąją uoslės zoną. Tada nebeužuodi nieko, bet nebeužuodi ir tos smarvės. Čia tas pats kaip su klausa – kartais žmogus girdi beprotišką ūžesį, su kuriuo jau nebegali gyventi. Tada yra pažeidžiamas klausos nervas, ta ausimi nebegirdi, bet nebegirdi ir to ūžesio.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 13

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką