Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 15d. 13:21

Danijoje vėžio draugijos tyrimų centre dirbanti gydytoja A.Urbutė apie patirtį svečioje šalyje ir patarimus moterims

Aivara Urbutė
Asmeninio archyvo nuotr. / Aivara Urbutė

Gydytoja doktorantė Aivara Urbutė jau trejus metus dirba Danijoje, o šiuo metu – Danijos Vėžio draugijos tyrimų centre. Ji ne tik atlieka įvairius tyrimus, bet ir kartu su kolegėmis šviečia moteris apie jų sveikatą, kurdama turinį instagramo puslapyje „Žemiau bambos“.

15min GYVENIMAS su Aivara kalbasi apie gyvenimą ir darbą Danijoje, ar tikrai danai pagrįstai vadinami laimingiausia tauta, ką reiškia praktikuotis Kinijoje ir kas labiausiai įkvepia bei motyvuoja moksliniame darbe.

– Papasakokite apie save – kaip medicina atsirado jūsų gyvenime?

– Apie mediciną svajojau nuo vaikystės. Vaikystėje teko neretai lankytis ligoninėse, ten sutiktais gydytojais be galo žavėjausi. Man jie atrodė kažkuo ypatingi – išmintingi, malonūs, tiesiog nepriekaištingi, matyt, todėl ši specialybė atrodė tokia patraukli. Aš buvau užsispyrusi ir to siekiau tikslingai, tad baigusi mokyklą pradėjau studijuoti Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete.

Büro Jantzen nuotr. /Aivara Urbutė
Büro Jantzen nuotr. /Aivara Urbutė

Niekuomet nesvajojau išvykti dirbti į svečią šalį, ypač kai mokiausi Lietuvoje. Man atrodė labai smagu ir tikslinga likti čia, savo gimtinėje. Visuomet svajojau dirbti LSMUL Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, kur vyrauja nuostabi atmosfera ir laukia puikūs, kompetentingi kolegos.

Juokaudama sakau, kad Danija mane pati pasirinko – gavau keletą atsakymų iš Danijos ligoninių, kurios norėtų mane priimti.

Tačiau studijų metu man teko apsilankyti ir praktikuotis svečiose šalyse, kur įgytą patirtį labai vertinu. Pirmiausia pabuvojau Kinijoje, o po to nusprendžiau išvykti ne į tokią egzotišką šalį (juokiasi). Norėjosi dirbti Europoje, šalyje, kuri man primintų Lietuvą, taip pat būtų pažangi medicinoje, ir svarbiausia – akušerijoje ir ginekologijoje. Taip parašiau paraiškas į keletą šalių, tarp kurių buvo ir Danija.

Juokaudama sakau, kad Danija mane pati pasirinko – gavau keletą atsakymų iš Danijos ligoninių, kurios norėtų mane priimti. Labai džiaugiausi, kad čia galėjau keturis mėnesius atlikti klinikinę praktiką. Buvau tikra, kad grįšiu į Lietuvą ir galėsiu pritaikyti, ko išmokau Danijoje!

Tačiau likimas man buvo paruošęs staigmeną. Per vasaros praktiką užmezgiau kontaktą su vienu akušerijos ir ginekologijos profesoriumi ir išdrįsau pasiteirauti apie galimybę prisidėti prie kokio nors mokslinio tyrimo. Aptarinėjant galimas tyrimų idėjas, profesorius pasiūlė pamėginti stoti į doktorantūrą.

Tai mane labai nudžiugino ir nustebino tuo pačiu metu. Doktorantūrą Lietuvoje dažniausiai renkamės po rezidentūros, o ne po studijų. Tačiau Danijoje mokslinė veikla labai aukšto lygio, ir, be abejonės, mane suviliojo galimybė iš jų to pasimokyti.

Lietuvoje stojant į rezidentūrą paaiškėjo, kad mano vyras įstojo į magistrantūrą Danijoje, o aš gavau finansavimą tyrimams, taigi atvertėme naują lapą svečioje šalyje.

– Kodėl pasirinkote akušerijos ginekologijos sritį?

– Kol kas dar jos nepasirinkau. Tačiau moters sveikata – tikrai mano pagrindinė domėjimosi sritis. Studijų metu įsitraukus į įvairias organizacijų veiklas mane labiausiai domino tai, kas susiję su moters sveikata. Gal dėl to, kad pati esu moteris ir man tai yra natūralu ir artima, norėjau sužinoti daugiau apie savo kūną.

Studijavau mediciną, tad pradėjau dar daugiau domėtis iš medicininės pusės, mokslinių perspektyvų, ir vėliau, kai pradėjau praktikuotis, man dar labiau atsiskleidė darbo įvairumas, įdomumas, moterų bendrystė, jų kūnas, psichologija. Tad ši sritis tikrai patraukli, joje niekuomet netrūksta naujovių bei iššūkių.

– Praktikavotės ir Kinijoje. Kuo ši šalis jus nustebino, įkvėpė, sudomino?

– Kinija man tikrai pasirodė egzotiška šalis, turinti kitokią kultūrą, politinę santvarką, kasdienį gyvenimą. Įvairiose Europos šalyse gali jaustis lyg namie, nes nepaisant skirtingų kultūrų, daug kas vis tiek labai primena gyvenimą Lietuvoje.

Įdomu tai, kad kol visas Vakarų pasaulis naudoja tas pačias priemones ir taiko tuos pačius metodus, kinai dažnai turi tam savo atitikmenis.

O Kinijoje, nors ir gydytojai bei medicina niekuo neatsilieka nuo vakarietiškų standartų, kitoniškumo netrūksta.

Įdomu tai, kad kol visas Vakarų pasaulis naudoja tas pačias priemones ir taiko tuos pačius metodus, kinai dažnai turi tam savo atitikmenis. Taip pat kėlė įspūdį ligoninės kultūra. Visų pirma, ten be galo stipri hierarchija.

Taip pat dar galima pastebėti Vakarų Europoje jau pamirštus dalykus, pavyzdžiui, kiekvienas skyriuje turi nešioti baltas aukštas kepures, operacinės bloke rūkoma, vizitacijose dalyvauja dešimtys žmonių – net ir gimdymo skyriuje. Na, o jų darbo valandos – tiesiog nežmoniškos! Žinoma, gal dabar man taip atrodo, palyginti su daniškomis.

Asmeninio archyvo nuotr. /Praktika Kinijoje
Asmeninio archyvo nuotr. /Praktika Kinijoje

Nepaisant visko, kinai man pasirodė kuklesni žmonės nei mes, vakariečiai, o ir įgyta praktika buvo naudinga.

– Papasakokite, kaip jums sekasi Danijoje gyventi ir dirbti?

– Danijoje gyvename jau trejus metus. Lietuvoje pabaigusi medicinos studijas, atvykau į Daniją ir pradėjau dirbti su moksline veikla. Kadangi su pirmuoju profesoriumi, kuris pakvietė mane atvykti doktorantūrai, neradome finansinės paramos projekto tęsimui, į Danijos Vėžio draugijos tyrimų centrą mane noriai priėmė dabartinė mano vadovė, žinoma profesorė, vykdanti tyrimus ginekologinio vėžio srityje.

Kas man labiausiai patinka čia, Danijoje, tai mano savijauta. Dar nesu specializuota gydytoja akušerė-ginekologė, esu tiesiog gydytoja. Įdomu, kad Lietuvoje kaskart sulaukiu klausimo, tai kokia aš gydytoja? Atrodo, kad nebaigus rezidentūros (specializacijos), dar nelaikoma jog esi gydytojas.

Asmeninio archyvo nuotr. /Aivara Urbutė
Asmeninio archyvo nuotr. /Aivara Urbutė

O jaunieji gydytojai Danijoje, vos tik baigę mokslus, laikomi komandos dalimi. Ir pacientai jais pasitiki tiek pat, kiek ir specializuotais gydytojais. Ko gero, taip yra dėl to, kad čia jaunieji gydytojai mokosi, dirba ir tobulėja dar daug metų tam, kad įstotų į norimą specializaciją. Dėl šios priežasties į rezidentūrą čia stojama labai vėlai.

O jaunieji gydytojai Danijoje, vos tik baigę mokslus, laikomi komandos dalimi.

Danijoje žmonių pasitikėjimas vieni kitais labai svarbus ir itin jaučiamas visuomenėje, darbo aplinkoje. Tai vienas mieliausių dalykų, be to, hierarchijos ir konkurencijos yra mažiau, labiau stengiamasi padėti vienas kitam. Tai turbūt laimingos visuomenės paslaptis.

– Papasakokite, kokius tyrimus atliekate vėžio srityje?

– Mūsų grupė daugiausia užsiima epidemiologiniais tyrimais. Pagrindinės mano ir skyriuje dirbančių kolegų domėjimosi ir tyrimų sritys – žmogaus papilomos virusas (ŽPV) ir su juo susijusios ligos, ginekologinis vėžys, priešvėžinės ligos ir nevaisingumas.

Danija – tiesiog rojus atlikti epidemiologinius tyrimus. Čia egzistuoja visų sričių registrai, kurie kruopščiai pildomi jau daugiau nei penkiasdešimt metų ir yra susieti tarpusavyje. Pagal asmens kodą juose galima rasti įvairią informaciją apie kiekvieną gyventoją – jo sveikatą ir ligas. Prie tyrimų dirbame ne tik gydytojai, bet ir visuomenės sveikatos specialistai, biologai.

Mano doktorantūros tema – klasikinis epidemiologinės studijos pavyzdys, kai siekiama išsiaiškinti rizikos veiksnius. Keliais tyrimais siekiame nustatyti, ar nutukimas padidina riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu. Šioje vietoje noriu pabrėžti, kad bent 99 proc. gimdos kaklelio vėžių yra sukelti žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcijos. Rūkymas, hormonai ar imuninės sistemos sutrikimai taip pat gali turėti įtakos ikivėžinių pokyčių supiktybėjimui ir vėžio progresavimui.

Svarbiausias veiksnys atsirasti gimdos kaklelio vėžiui vis dėlto yra ŽPV, todėl džiugu, kad pagaliau yra ir skiepai nuo jo.

– Lankymasis pas ginekologą – koks dažnas jis turėtų būti, jeigu esame sveikos?

– Lietuvoje matau tradiciją, kad pas ginekologą moterys kviečiamos apsilankyti bent kartą per metus. Skirtingose šalyse rekomendacijos, kaip dažnai lankytis, skiriasi, o tam turi įtakos ir tradicijos, ir ekonominiai bei politiniai niuansai.

Jeigu žiūrėtume iš mokslinės perspektyvos, nesant jokių papildomų rizikos veiksnių, ginekologinė patikra yra reikalinga, siekiant parinkti tinkamą kontracepcijos būdą, esant bet kokiems ginekologinių ligų simptomams bei dalyvaujant gimdos kaklelio vėžio patikros programoje.

Lietuvoje rekomenduojama nuo 25 metų kas trejus metus apsilankyti ginekologinei apžiūrai tam, kad būtų galima paimti PAP tepinėlį.

Lietuvoje rekomenduojama nuo 25 metų kas trejus metus apsilankyti ginekologinei apžiūrai tam, kad būtų galima paimti PAP tepinėlį (siekiant ištirti gimdos kaklelio ląsteles), atlikti dubens organų apžiūrą ir apčiuopą. Danijoje moterims gimdos kaklelio vėžio patikra atliekama jau nuo 23-ejų metų. Jeigu nerandama pokyčių, lankytis profilaktiškai reikėtų kas trejus metus, o jeigu randama – atsižvelgiama į situaciją.

– Sakote, reikia kas trejus metus apsilankyti ir atlikti tepinėlio tyrimą, o ar vėžys negali išsivystyti greičiau? Ar nesuvėluosime?

Kalbant apie gimdos kaklelio vėžį, lankytis tinkama kas trejus metus, jeigu nerandama jokių pakitimų ląstelėse ar žmogaus papilomos viruso. Kai virusas patenka į ląsteles, tuomet vyksta jų pokyčiai, dažniausiai jie vyksta lėtai, tad juos galima stebėti ir laiku užkirsti kelią ikivėžiniams susirgimams bei vėžiui. Deja, kartais vėžiniai pakitimai gimdos kaklelyje gali išsivystyti ir greičiau, bet tai – itin reta.

Ir dar norėčiau priminti, kad kartais organizmas nuo ŽPV gali ir pats išsivalyti, ląstelių pokyčiai gali išnykti savaime. Jeigu visos moterys reguliariai tikrintųsi pas ginekologą ir joms būtų atliekamas PAP tepinėlis, dauguma ikivėžinių pokyčių būtų nustatomi ir pagydomi nespėjus išsivystyti vėžiui. Vėžį taip pat galima aptikti ankstyvoje stadijoje, kai jį dar galima išgydyti.

Asmeninio archyvo nuotr. /Aivara Urbutė
Asmeninio archyvo nuotr. /Aivara Urbutė

– Jeigu moteris užsikrečia ŽPV, ką reikėtų daryti?

– Tai nėra verdiktas. Moksliškai pagrįstas būdas išvengti šios infekcijos – skiepai. Taip pat jau yra pakankamai įrodymų, kad skiepai apsaugo ne tik nuo ŽPV infekcijos, bet ir jos sukeliamų ikivėžinių susirgimų (gimdos kaklelio, išeinamosios angos, makšties) bei gimdos kaklelio vėžio.

Tai nėra verdiktas. Moksliškai pagrįstas būdas išvengti šios infekcijos – tai skiepai.

Visgi, kaip jau minėjau, ŽPV sukelti ląstelių pokyčiai vyksta gan lėtai, tad tai nėra nuosprendis – svarbiausia nepamiršti dalyvauti gimdos kaklelio vėžio patikros programoje.

– Instagrame dalinatės naudinga informacija moterims ir esate kartu su kolegėmis sukūrusi puslapį „Žemiau bambos“. Kaip kilo tokia mintis?

– Tai buvo natūralus kelias, kadangi pagrindinis mano kaip doktorantės darbas yra ne tik atlikti savo tyrimus, bet ir skaityti įvairius straipsnius. Beanalizuojant mokslinius straipsnius, kurių yra labai daug, net ir man, specialistei, yra aišku, kad atsirinkti tinkamą informaciją, patikimus šaltinius nėra paprasta.

Erikos Mikulionytės iliustracija/Erikos Mikulionytės iliustracija „Žemiau bambos“ profiliui
Erikos Mikulionytės iliustracija/Erikos Mikulionytės iliustracija „Žemiau bambos“ profiliui

Kai tapau nėščia, man taip pat kilo daugybė klausimų, į kuriuos nelengva rasti tiesioginį atsakymą. Neretai reikia perskaityti bent keletą studijų, kad rastum mokslu pagrįstą tiesą. Pagalvojau, kad ir kitoms moterims turėtų būti įdomu sužinoti tuos atsakymus.

Jei moterys geriau pažins save, savo kūną, sveikatą, gyvenime galės lengviau priimti įvairius su reprodukcine ir seksualine sveikata susijusius sprendimus.

Iš pradžių maniau tuo užsiimti Danijoje, tačiau man pasirodė, kad Lietuvoje tokios informacijos nėra. Beje, manau, kad sveikatos profesionalų socialinėse medijose niekada nebus per daug.

Šiame profilyje Žemiau bambos aš esu ne viena, kartu su manimi turinį kuria ir gydytoja Aurėja, dirbanti LSMUL Kauno klinikose akušerijos ir ginekologijos skyriuje, bei Londone dirbanti architektė Erika, kuri piešia iliustracijas.

– Kokių atsiliepimų sulaukiate?

– Beveik visą laiką girdėjome tik teigiamus atsiliepimus, taigi supratome, kad to tikrai reikėjo! Moterys klausia, komentuoja, domisi ir dalinasi patirtimi viena su kita. Tačiau neseniai palietėme skiepų temą, tad atsiliepimų buvo pačių įvairiausių (juokiasi).

O kokie klausimai užduodami dažniausiai?

– Vienas iš pirmųjų labai populiarų klausimų buvo apie tai, koks tarpas turėtų būti tarp nėštumų, arba ką daryti, kai vis pasikartoja grybelinė infekcija, dėl ko gali būti kraujavimas nėštumo metu. Taip pat pasakojame nemažai apie gimdos kaklelio vėžį, kaip apsisaugoti nuo įvairių ligų bei stengiamės paneigti įsišaknijusius mitus.

– Ar moterys jau nebeturi tabu, susivaržymų, kai kalba apie kūną, sveikatą, ligas?

– Mūsų skaitytojos ir sekėjos yra jaunos – dauguma nuo 18 iki 45 metų. Jos gana drąsios, nebijo klausti, o ir pastebiu, kad jos labai rūpinasi savo sveikata, kas yra tikrai šaunu ir sveikintina. Tikiuosi, mūsų įrašai padeda sulaužyti kai kuriuos tabu ir kalbėtis apie savo kūną atvirai. Ir smagu, kad įkvepiame moteris apsilankyti pas jaunus specialistus, nes dar visai neseniai vyravo nuomonė, kad tik vyresni gydytojai yra geri.

– Kaip ateityje įsivaizduojate savo veiklą? Liksite Danijoje, o gal grįšite į Lietuvą?

– Lietuvoje viskas atrodė aišku ir žinoma, ką veiksiu ir kurlink eisiu. Tačiau atvykus į Daniją supratau, kad nėra viskas taip paprasta. Gydytojai turi nemažai skirtingų karjeros galimybių, pavyzdžiui, dirbti tik su moksline veikla, klinikoje, vadovaujamą darbą, farmacijos industrijoje ir pan.

Aš manau, kad pabaigusi doktorantūros studijas, pirmiausia norėčiau išbandyti savo jėgas klinikinėje praktikoje, pamatyti, ar man patinka ta kasdienybė, naktiniai budėjimai, nuolatinis darbas su žmonėmis. Manau neišvengsiu ir mokslinės veiklos, ji man tikrai labai svarbi.

Norėčiau rasti santykį ir balansą tarp visų savo mėgstamų veiklų, skirti laiko savanorystei, mentorystei bei Žemiau bambos profiliui. Nes tai ir mus skatina tobulėti, vis išmokti ką nors naujo (šypsosi).

Büro Jantzen nuotr. /Aivara Urbutė
Büro Jantzen nuotr. /Aivara Urbutė

Šiandien galiu pasakyti, kad esu laiminga galėdama užsiimti moksline veikla, kas, beje, iš pradžių nustebino ir mane pačią. Man atrodė gana neįprasta tuo užsiimti visu etatu (juokiasi). Tiesą sakant, išmokau gyventi ir kitu gyvenimo ritmu! Šiuo metu džiaugiuosi ir motinystės atostogomis, kurios atrodo pačios ilgiausios ir laimingiausios. Kartais atrodo, kad čia, Danijoje, lengva būti laimingai – tam reikia nedaug.

– Tiesa, kad danai laimingiausia pasaulio tauta? Ar hygge filosofija jums prilipo?

– Danai tikrai labai malonūs. O dėl hygge – tai visiška tiesa! Danai labai moka džiaugtis gyvenimu ir tam džiaugsmui reikia labai nedaug. Pavyzdžiui, įsimintiniausiai gimtadienio šventei jiems užtenka praleisti laiką parke su šeima valgant pyragą ir geriant kavą, svarbiausia – laikas su artimaisiais ir nuotaika. Arbatos puodelis, stalo žaidimai, žvakės, jaukumas iš paprastų dalykų. Visi labai mėgsta būti su savo artimaisiais, yra atsipalaidavę, nepersistengia, džiaugiasi buvimu čia ir dabar – to ir mes bandome mokytis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką