Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 19d. 10:05

Eksperimentas: kaip man sekėsi sportuoti 30 dienų be pertraukos? Ekspertų komentarai

Sportuojanti mergina.
Fotolia nuotr. / Sportuojanti mergina.

Reguliariai lankydama sporto salę, reguliariai prarasdama ir atrasdama motyvaciją, sustojau ir atsikvėpiau. Supratau, kad seni metodai ir būdai nepadės, o, kad pasiekčiau rezultatą, galbūt reikėtų priversti save išlipti iš, tradiciškai sakant, komforto zonos. Tuomet ir išsikėliau tikslą – 30 dienų sportuoti kiekvieną dieną. Ir iš tiesų, tai išėjo savotiškas eksperimentas.

Jau būdama šešiolikos varsčiau sporto salės duris. Ir ne dėl to, kad tapčiau sveikesnė, ne – mano pagrindinis tikslas buvo numesti svorio. Nors tuo metu mano kūno masės indeksas buvo idealus, tačiau turėdama lieknas, žemas drauges, visada kompleksavau dėl savo svorio. Taip penkerius metus ir kovojau su savimi, fiziškai, ir psichologiškai.

Dabar mano supratimas apie sporto salę, sveiką mitybą yra kiek kitoks, tačiau nemeluosiu – dienų būna visokių. Bandau įdiegti mintį, kad visų pirma, turiu išmokti mylėti save. Mano kūnas niekada nebuvo ir nebus, kaip modelio – 90-60-90 ir nereikia, kad būtų. Žinau, kad galiu pasiekti puikių rezultatų, būti puikiausia savo versija – fiziniu atžvilgiu – juk buvau jau tai pasiekus. Bet kas iš to, jei psichologiškai taip nesijausiu?

Gyvenant tokioje emocijų jūroje ir stengiantis susidraugauti su savimi, vis dėlto nusprendžiau, kad reikia imtis drastiškų priemonių. Išbandysiu savo valią, jėgas 30 dienų eksperimente – sportuosiu be pertraukos. Pagrindinis mano tikslas – išsiugdyti įprotį sportuoti, ir, žinoma, norisi numesti bent kelis kilogramus. Taigi, kaip man sekėsi?

Pirma savaitė (birželio 10–16 d.): motyvacija veržiasi per kraštus

Pirmomis dienomis sportuodama, jusdavau, kad esu netoli alpimo ribos. Manau, kad tokį jausmą paskatino tai, kad mažai valgydavau. Treniruotės buvo sunkios ir intensyvios, bet negaliu sakyti, kad joms atsiduodavau 100 proc., taip nebūdavo. Greičiausiai 90 proc.

Išeidavau visa permirkusi prakaitu, kitą dieną skaudėdavo raumenis. Žinoma, daugiausia po kojų treniruotės.

Dvi dienas skyriau grupinėms treniruotėms, vieną - savarankiškai sporto salėje ir keturias – 20 min. treniruotėms pagal „Youtube“ vaizdo įrašus namuose. Sportavau be papildomų svarmenų ir pan.

Savaitės pradžioje buvau labai irzli, nors motyvacijos sportui buvo, bet save alinau ir tikrai mažai valgiau.

Savaitės pabaigoje mano draugystė su maistu pasidarė racionalesnė, nebeprievartavau savęs. Aišku, valgiau sveikiau, negu norėčiau, tačiau jeigu užsinorėdavau karštų sumuštinių – savęs nevaržydavau. Nes savaitės pradžioje buvau labai irzli, nors motyvacijos sportui buvo, bet save alinau ir tikrai mažai valgiau.

Sportas: 7/7

Motyvacija: 10/10

Antra savaitė (birželio 17–23 d.): perpūstas kaklas

Pradėjau daugiau valgyti. Ne persivalgyti, bet valgyti. Vištiena, daržovės – mano geriausios draugės. Viskas buvo kontroliuojama, mielai eidavau į sporto salę. Šią savaitę daugiau rinkausi grupines treniruotes.

Ir tada prasidėjo.

Ketvirtadienį atsiguliau į ligos patalą. Vėjas perpūtė kaklą, o biuro kondicionierius laimės daugiau nepridėjo. Eksperimentas čia ir nutrūko – ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį pragulėjau lovoje su kompresu ant kaklo. Dar ketvirtadienį po darbo pagalvojau, kad visai vertėtų nueiti į sporto salę, bet niekaip negalėjau. Skauda kaklą, ir viskas.

123RF.com nuotr./Oro kondicionierius
123RF.com nuotr./Oro kondicionierius

O buvo taip, kad vakare užmigau prie atviro langu, ką tik po dušo – klasika. Tą naktį buvo šalta.

Ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį pragulėjau lovoje su kompresu ant kaklo.

Tris dienas pragulėjau ir jokio sporto, tačiau sekmadienį jau susiėmiau. Nors kaklas nebuvo visiškai išgijęs, tačiau gulinėti jau nenorėjau. Atsargiai, tačiau ryžtingai nuėjau į treniruoklių salę ir vėliau, buvau labai laiminga.

Sportas: 4/7

Motyvacija: 6/7

Trečia savaitė (birželio 24–30 d.): laiko trūkumas

Fiziškai įsimintina nebuvo, tačiau laiko atžvilgiu - tikrai. Šią savaitę rinkausi ne tik sporto salę, grupinius užsiėmimus, bet ir vieną vakarą bėgiojau. Jau norėjosi veiklą paįvairinti. Tačiau pajutau, kad laiko atrasti darosi sunku.

Kaip tik šią savaitę manęs atvažiavo aplankyti brolis, o po darbo norėjosi jam skirti laiko. Žinoma, sakysite – galima ir jį įtraukti į aktyvią veiklą. Kad taip būtų paprasta... Planuoji, o Dievas juokiasi.

Mano svečias atsigulė į ligos patalą ir teko jį slaugyti. Sportavau tik 3 kartus per savaitę.

Ir vėl nepavyko.

Sportas: 3/7

Motyvacija: 5/10

Ketvirta savaitė (liepos 1–7 d.): psichologinė duobė

Dar neseniai pasigyriau savo buvusiai trenerei, kaip man sekasi, ir iš tiesų – viskas buvo tikrai neblogai. Bet po tų pertraukų, viskas. Niekaip nėjo įsivažiuot, nors tu ką. Ketvirtą savaitę salėje (grupinės treniruotės) buvau tris kartus.

Ir tada kritau į psichologinę duobę, guosti save pradėjau maistu. Atsirado problemų šeimoje, todėl ir apie sportą nenorėjau galvoti. Nenorėjau nieko. Tik save graužti.

123RF.com nuotr./Keptos daržovės
123RF.com nuotr./Keptos daržovės

Sako, kad sportuojant pasimiršti, geriau jautiesi – tas tikrai tiesa, aš tai žinau, bet niekaip neprisiverčiu. Ir viskas. Nusivylimas, kad nepavyko, nusivylimas, kad jau nebegrįšiu į beveik įpročiu tapusį sportą. Tik ir skaičiavau dienas, kiek nebuvau sporto salėje.

Juk prieš tai fiziškai jaučiausi puikiai – atrodo, ir diržą galiu susiveržti, ir šortai kojų nebespaudžia, o ko daugiau norėti? Nežinau.

Sportas: 3/7

Motyvacija: 2/10

Kas pasikeitė?

Ne, nenumečiau svorio. Na, gerai, gal vieną kilogramą. Juk neseniai, gegužės mėnesį, atlikau dar vieną eksperimentą, kurio metu atsisakiau alkoholio ir netekau 5 kg (jį galite paskaityti čia).

O svoris svyravo -2 kg arba laikėsi stabiliai, kaip ir po pirmojo eksperimento. Bet buvo toks jausmas, kad sumažėjo apimtys.

Aišku, kai rašau šį tekstą, po savo vadinamos psichologinės duobės, manau, kad grįžau ten pat.

Tad trumpai – svoris nekito, nuotaika buvo geresnė, įprotis atsirado, bet aplinkybės nebuvo dėkingos.

Nepavyko, bet...

Taip, man nepavyko. Tiesą sakant, ir nebenorėjau rašyti šio teksto. Juk kam įdomios nesėkmės, tiesa? Ir vėl savęs gailėjau, juk pradžioje taip sekėsi, o vėliau atsirado (greičiausiai tik pasiteisinimai) – laiko trūkumas, psichologinis barjeras. Nebetikėjau savimi. Bet dabar galvoju:

  1. Ne visada turi sektis. Kartais būna visko.
  2. Tiek kartų per savaitę sportuoti yra per daug, jei tai nėra tavo darbas. Tai žinojau jau ir prieš eksperimentą, bet vis tiek norėjau įsitikinti.
  3. Nereikia savęs graužti. Kad ir kaip tai dabar skamba naiviai, tačiau giliai širdyje manau, jog galima suvalgyti ir tą bandelę, bet nereiškia, kad vėliau savaitę gali tai sau leisti. Suvalgei – pamiršk. Eik sportuot,

Įdomu, ką apie tokį eksperimentą mano savo srities profesionalai. Todėl su jais pasidalinau savo dienoraščiu ir paprašiau, kad pakomentuotų, ką dariau ne taip, ir ar tai yra normalu.

Kreipiausi į ekspertus Laurą Lingytę ir Tomą Leinartą.

Lauros Lingytės, asmeninių ir grupinių treniruočių trenerės, komentaras

Su Laura esame pažįstamos jau trejus metus – ji kurį laiką buvo mano trenerė. Kaip dažniausiai draugėms sakau – Laura sukūrė geriausią mano fizinę versiją, visuomet motyvuodavo ir palaikydavo. Šiuo metu mūsų treniruotės yra nutrūkusios, tačiau pas ją mielai sugrįžčiau ir dabar.

asmeninio archyvo nuotr./Laura Lingytė
asmeninio archyvo nuotr./Laura Lingytė

Lauros paprašiau pakomentuoti mano eksperimentą dėl to, nes ji žino, kaip aš atrodau ir ką aš galiu.

"Šiame dienoraštyje labiausiai atsispindi Vaidos motyvacija. Kas savaitę motyvacijos jai sumažėdavo – Vaidai darėsi vis sunkiau išlikti aktyviai ir sveikai maitintis. Ji turi vidinę motyvaciją, tačiau jei ji nėra tokia stipri, gali būti, kad motyvacijos nepakanka.

Tokiu atveju siūlyčiau turėti sporto draugą ar draugę, sportuoti kartu su treneriu ar trenere.

Taip pat daugiau kontrolės suteiktų, jeigu eksperimento dalyvė dažniau matuotųsi savo apimtis, paįvairintų sportinę veiklą.

Aš džiaugiuosi, kad Vaida vis nori išbandyti ką nors naujo, tačiau pastebėjau, kad jai dažnai pritrūksta motyvacijos.

O mano palinkėjimas visiems, kuriems pritrūksta motyvacijos, būtų toks – nusifotografuokite nepozuodami. Jeigu vaizdas jums neteikia džiaugsmo – keliaukite sportuoti!"

Tomas Lenarto, sveikos mitybos ir gyvensenos konsultanto, komentaras

Tomą pasirinkau remdamasi kitų rekomendacijoms. Pasidomėjusi jo vykdoma veikla prisiminiau, kad esu dalyvavusi ir jo paskaitoje. Įspūdis išliko malonus ir namo parsivežiau puikių idėjų.

Tomas sutiko pakomentuoti mano dienoraštį. Svarbu paminėti, jog Tomui nesiunčiau savo nuotraukų, jis susidarė įspūdį tik iš mano užfiksuotų išgyvenimų.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Tomas Lenart
Luko Balandžio / 15min nuotr./Tomas Lenart

"Jūsų istorija yra greičiausiai daugeliui pažįstama ir išbandyta.

Minėjote, kad jūsų tikslas buvo numesti kelis kilogramus, bet jo nepasiekėte. Tiesą sakant, manau, kad bent jau iš dalies jį pasiekėte, tik pati to nežinote. Esmė ta, kad daugelis mano, jog pradėjus intensyviai sportuoti ir sveikiau valgyti, svoris pradės greitai kristi, dažniausiai taip nebūna dėl paprastos priežasties.

Net jei valgome sveikiau ir suvartojame mažiau kalorijų, riebalų mes netenkame kur kas lėčiau, nei galvojame.

Net jei valgome sveikiau ir suvartojame mažiau kalorijų, riebalų mes netenkame kur kas lėčiau, nei galvojame. To net svarstyklės dažniausiai neparodys.

Dabar dėl įpročių ir apie daugelio daromą klaidą.

Jei mūsų tikslas yra pasikankinti mėnesį ar porą, pagražinti kūną vasarai, šventei, o paskui vėl grįžti į pradinę padėtį (ko daugelis iš tiesų nenori), tai jūsų pasirinktas kelias yra tinkamas. Bet jei norime ilgalaikių rezultatų, tai ir pokyčiai turi būti visam gyvenimui.

Visa bėda, kad pradėdami gyvenimo pokyčius, dėl nekantrumo ir greito rezultatų siekimo prisiimame krūvą įsipareigojimų, nors jau iš anksto galime numanyti, kad tai iš mūsų pareikalaus daug valios, o ir realiai taip gyventi visą likusį gyvenimą tikrai negalėsime, tiesiog neužteks nei valios, nei laiko...

Dar daugiau, dažniausiai šiems gyvenimo pokyčiams neturime rimto motyvo. Jei to nėra, pradžioje, kol yra užsidegimas (savaitė, dvi, kartais mėnuo), judame pirmyn tik dėl užsidegimo, kuo didesnius įsipareigojimus prisiimame, tuo greičiau užsidegimas ir mūsų valia išsenka, viską metame ir lieka tik nusivylimas.

Tai padaryti yra kur kas sunkiau, nei atrodo, bet be to, neapsieisime.

Tad prieš pradedant eiti pokyčių keliu, labai vertėtų pasikalbėti su savimi, nutarti, kas iš tiesų jums svarbu, kas dabar negerai, ko siekiate, kodėl ir kaip tai pakeis jūsų gyvenimą. Tai padaryti yra kur kas sunkiau, nei atrodo, bet be to, neapsieisime", - tvirtina specialistas.

Kas toliau?

Jaučiu, kad mano noras sportuoti išaugo, tačiau kartais laiko tikrai nepakanka. Buvau užsibrėžusi tikslą sportuoti kiekvieną dieną, bet ne visada pavykdavo, tad grauždavau save. Dabar jaučiu, kad 4 kartų per savaitę man tikrai pakanka. O kilogramai, tikiuosi, taip pat ištirps. Aišku, dar teks pakovoti ir su meile skaniam maistui.

Temos: 2 Mityba Sportas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką