15min be reklamos
2017 04 03, 19:01

Gydytojai tik ramino ir piktinosi: vėžys buvo diagnozuotas vien moters atkaklumo dėka

Jau daugiau kaip 10 metų su vėžiu kovojančios Janitos pavyzdys – puiki pamoka, kaip žmogus pats turi kovoti už savo sveikatą. Nors medikai atkakliai kartojo, kad moteris sveika, ji pareikalavo papildomų tyrimų, dėl kurių galbūt ji vis dar gyva. Deja, jeigu atsinaujinęs vėžys būtų „pagautas“ anksčiau ir jei moteris iš karto būtų gavusi naujausią gydymą vaistais, kurių Lietuvoje dar ir nėra, jos istorija būtų kitokia.
Janita
Janita / Asmeninio archyvo nuotr.

Liga diagnozuota pačios moters pastangomis

Pirmą kartą Janitai liga buvo diagnozuota 2005 m. gruodį. Jei ne pačios moters atkaklumas, greičiausiai vėžys dar ilgai slėptųsi nepastebėtas. Aptikusi nerimą keliantį guzelį, pas onkologą ji pateko tik po keturių mėnesių. Tiek laiko tuo metu reikėdavo laukti, kol ateis vizito eilė. Per tą laiką ji buvo apsilankiusi pas gydytojus ir privačiai, tačiau pastarieji tik ramino nematantys nieko bloga.

„Kai pagaliau pakliuvau pas onkologą, mamograma nieko bloga neparodė. Taigi mane norėjo paleisti be jokios diagnozės, siūlydami pasirodyti apžiūrai po pusės metų. Tačiau man ramybės nedavė čiuopiamas darinukas ir paprašiau ištirti išsamiau. Gydytojui atrodė, kad tai nebūtina, bet vis dėlto sutiko mane nusiųsti echoskopijai. Echoskopu apžiūrėjusi gydytoja iš karto pasakė, kad nėra gerai. Vėlesni tyrimai patvirtino, kad darinys piktybinis, tačiau pavyko pagauti pradinę vėžio stadiją. Tuo metu man net neprireikė chemoterapijos, buvo atlikta operacija ir paskirtas spindulinis gydymas.

Taip praėjo aštuoni mėnesiai, kol pavyko pažįstamų dėka gauti kompiuterinės tomografijos tyrimą – buvo ištirti mano vidaus organai ir paaiškėjo, kad yra metastazių kepenyse.

Septynerius metus gyvenau normalų, visavertį gyvenimą, tačiau maždaug prieš ketverius metus pajutau, kad vėl kažkas negerai. Ėmė labai stipriai tinti ranka operuotos krūties pusėje, rausti ir skaudėti operuotą krūtį. Kaip galėdama greičiau patekau pas gydytoją, tačiau ir vėl mamogramoje jokio darinio nesimatė. Vis dėlto aš pati nenusiraminau – nuėjau pas kitus gydytojus. Papildomai paskirta echoskopija šį kartą krūtyse nieko nerodė, nors mano savijauta ir toliau blogėjo. Taip praėjo aštuoni mėnesiai, kol pavyko pažįstamų dėka gauti kompiuterinės tomografijos tyrimą – buvo ištirti mano vidaus organai ir paaiškėjo, kad kepenyse yra metastazių. O krūtyse iš tiesų jokių darinių nebuvo“, – pasakojo Janita.

Pašnekovė teigė apgailestaujanti, kad gydytojai priversti taupyti tyrimus ar kartais patys nepamato, kad situacija išties rimta ir tyrimas reikalingas. Dėl tos pačios priežasties dažnai nutinka taip, kad žmogus pirmiausia gydomas ne nuo tos ligos.

Pagaliau apie vėžį pagalvojama tik atmetus visas kitas ligas, užuot pirmiausia atmetus būtent šią diagnozę, nes ją patvirtinus būna prarastas labai brangus laikas. Pati moteris gana ilgai skundėsi ir stuburo skausmais, tačiau dėl metastazių kaulai buvo ištirti dar vėliau negu kepenys.

Asmeninio archyvo nuotr./Janita
Asmeninio archyvo nuotr./Janita

Po chemoterapijos – metai gražaus gyvenimo

Janitai buvo skirta chemoterapija. Po šešių ciklų metastazes kepenyse pavyko išnaikinti, kauluose jų liko, bet augti sustojo.

„Nors chemoterapija buvo sunki, tarpuose tarp jos sugebėjau dirbti. Toliau sekė gražaus, aktyvaus gyvenimo metai. Nors su nerimu susitvarkyti nėra paprasta, po tokių išgyvenimų gyvenimas tampa dar brandesnis, norisi jį gyventi dar pilniau, keičiasi požiūris į daugybę dalykų. Iš esmės juk niekada nežinai, kada tai baigsis. Per mano ligos laikotarpį mirė du puikūs mane globoję gydytojai. Todėl tikrai yra prasmės ištverti sunkų gydymą, nes tu gauni galimybę gyventi, o tai nepaprastai daug“, – svarstė pašnekovė.

Deja, po metų liga atsinaujino – ten pat, kepenyse. Naujas šešių ciklų chemoterapijos kursas padėjo vos trims mėnesiams. Buvo paskirta trečia chemoterapija, tačiau jai prasidėjus moteris per „Vilties“ programą gavo naujausią vaistą, kurie, sukurti amerikiečių mokslininkų, dar nebuvo registruoti Europos Sąjungoje. Moteris apie vaistus sužinojo pati ir gydančios gydytojos pasiteiravo apie galimybę juos gauti. Vaistai buvo skirti, deja, su šiuo gydymu buvo gerokai pavėluota. Tyrimai rodo, kad vaistas labai efektyvus jį skiriant tik atsiradus metastazėms, tačiau Janitos atveju, kai liga jau buvo labai pažengusi, jis jau nepadėjo.

„Vėžys kiekvienu atveju labai individualus ir jo gydymas kiekvienu atveju taip pat individualus. Deja, man vaistai nepadėjo, tačiau tikiu, kad kitai moteriai jie gali labai padėti ir išgelbėti gyvybę. Žinoma, kad vaistų pasirinkimas turėtų būti kuo didesnis ir norėtųsi, kad gydytojai efektyvius vaistus galėtų skirti dažniau ir anksčiau. Man juos galėjo skirti tik po to, kai buvo du kartus išbandyta chemoterapija. Gal jau buvo vėloka?“ – svarstė pašnekovė.

Lūkesčiai nepasitvirtino

Po nesėkmės moteriai buvo grąžintas trečias chemoterapijos kursas, kuris buvo nutrauktas gavus minėtus vaistus. Jis nebuvo itin veiksmingas. Šiuo metu Janitos laukia ketvirtas chemoterapijos kursas.

„Gydydamasi visą laiką dirbau, nes turėjau pati save išlaikyti. Dabar, įvertinusi savo galimybes, suprantu, kad jau nebegalėsiu dirbti. Jeigu po gydymo pavyks pasiekti remisiją, reikės daugiau rūpintis savimi – daugiau būti gryname ore, vaikščioti, keisti savo veiklą“, – atviravo Janita.

Moteris nesėdėjo sudėjusi rankų ir iki šiol. Ji įsitikinusi, kad pats žmogus gali sau labai padėti, todėl jau po pirminės vėžio diagnozės ji peržiūrėjo savo gyvenimą ir pakeitė daugybę dalykų, pirmiausia, aišku, mitybą.

Asmeninio archyvo nuotr./Janita
Asmeninio archyvo nuotr./Janita

Gyvenimo būdą pakeitė iš esmės

„Labai sumažinau mėsos kiekį – tapau beveik vegetare, t. y. valgiau tik liesą mėsą. Iš esmės labai kardinalių pokyčių nebuvo, tiesiog stengiausi laikytis bendrų sveikos mitybos taisyklių. Po metastazių atsiradimo į rankas pakliuvo T.C.Campbello knyga „Natūralus būdas išvengti ligų“. Labai ja patikėjau.

Visiška žaliavalge netapau, bet visai atsisakiau mėsos, paprastųjų angliavandenių, pridėtinių riebalų. Ir mano kraujo parametrai, kuriuos galėtų sąlygoti mityba, visada būdavo geri, net kai nuo chemoterapijos krisdavo kiti rodikliai. Nesu išbandžiusi tik bado, nors esu skaičiusi, kad net chemoterapija, kai nevalgai vieną ar dvi dienas, lengviau pakeliama“, – pasakojo moteris.

Ji įsitikinusi, kad pastaruosius beveik ketverius metus gyventi visavertį gyvenimą jai padėjo ir papildomi natūralūs preparatai, pastiprinantys bendrą organizmo būklę, tačiau tikino, kad niekada nedrįstų užsiimti savigyda. Ji lankėsi tik pas tuos fitoterapeutus ir kitus alternatyvios medicinos specialistus, kuriais pasitikėjo.

Norėdama sau padėti pati gavo net keletą alternatyvios medicinos sertifikatų, suteikiančių teisę padėti ir kitiems. Jie susiję su gydymu eteriniais aliejais ir masažu. Kad jos taikomi gydymosi būdai padeda, rodo faktas, jog nuo chemoterapijos nusilpusį imunitetą turinti moteris per visą šį laiką nesirgo peršalimo ligomis, kai sveikieji „iškrisdavo“ nuo viruso vienas po kito.

Sunkiausios dienos – gavus rezultatus

Dar vienas aspektas, su kuriuo susiduria kiekvienas vėžiu sergantis žmogus, susijęs su psichologine savijauta. Janita prisipažino, kad susitaikyti su liga iš tiesų nelengva, bet tai būtina padaryti.

„Susitaikymas ateina ne iš karto. Kita vertus, aš pati dėl ligos esu verkusi tik iš skausmo, o ne emocijų apimta – metastazės kauluose sukelia didžiulius skausmus. Psichologiškai sunkios būna kelios dienos, kai gauni tyrimų rezultatus ir jie blogi. Paskui atsitiesi ir gyveni toliau.

Reikia būti labai sąžiningam su savimi – peržiūrėti, kokie dalykai galėjo pakenkti, ką darei ne taip, ir stengtis tai pakeisti. Vienas labiausiai kenkiančių veiksnių – stresas, todėl būtina stengtis suvaldyti stresą, kuris ateina iš aplinkos ir gyvenimo būdo. Per pastarąjį laiką daug išmokau, tačiau norėtųsi, kad tai būčiau dariusi anksčiau – dėl sveikesnio gyvenimo. Todėl labai žaviuosi jaunais žmonėmis, kurie vis labiau rūpinasi savimi dar nesirgdami. Niekada nebus per didelės investicijos į save“, – įsitikinusi pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr./Janita
Asmeninio archyvo nuotr./Janita

Vilties turi tiek, kad gali pasidalyti ir su kitais

Kiekvieną kartą pradėdama naują chemoterapijos kursą moteris tiki, kad jis gali padėti. Jos vilties neatima net statistika, rodanti, kad vėžio gydymas, deja, ne visada veiksmingas.

„Yra žmonių, kurie nepakelia gydymo ir jo atsisako. Tačiau drąsos nepriimti oficialaus gydymo aš neturiu. Kol yra gydymas, tol yra viltis. Chemoterapija nėra lengvas pasivaikščiojimas. Buvo akimirkų, ypač po pirmos sunkios chemoterapijos, kai iš tiesų nebežinojau – gyva aš ar mirusi, keletą dienų savijauta būna tikrai sunki. Kaskart tik pradėjus chemoterapijos kursą man pakyla aukšta temperatūra ir labai pablogėja kraujo rodikliai. Vėliau organizmas po truputį prisitaiko. Naudojant paskutinę chemoterapiją buvo pažeista oda – plaštakos ir pėdos suskilinėjusios ir sutinusios, nieko daryti iš skausmo neįmanoma, net paeiti sunku, jau buvo sutrikusi kasdienė veikla.

Kad ir koks nemalonus ir sunkus būtų šalutinis poveikis, jis, palyginti su galutiniu tikslu, yra niekis. Tiesiog reikia turėti viltį ir stengtis gyventi kiek įmanoma prasmingiau ir visavertiškiau.

Tačiau kad ir koks nemalonus ir sunkus būtų šalutinis poveikis, jis, palyginti su galutiniu tikslu, yra niekis. Be to, esu mačiusi ir nuostabiai atrodančių moterų, kurioms chemoterapija praeina be ypatingų komplikacijų. Tiesiog reikia turėti viltį ir stengtis gyventi kiek įmanoma prasmingiau ir visavertiškiau. Iš tiesų rojus yra, kur esame, svarbu tai išmokti pajusti. Įsivaizduoju, kad viltis yra tol, kol dar yra likę konkrečiam atvejui tinkančių, neišbandytų vaistų ar jų derinių, kol dar yra kuo keisti ankstesnį gydymą, jei pastarasis nepadėjo“, – pasakojo Janita.

Nuostabiausia, kad pati kovodama su liga moteris neužsidarė savyje. Ji iš karto pradėjo dalyvauti Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos veikloje, tapo šios organizacijos savanore – net kai jai nereikia lankytis ligoninėje, ji eina ten pasidalyti savo ligos ir gydymosi patirtimi su kitais pacientais ir suteikia jiems vilties, kurios pati turi su kaupu.

„Kiti klausia, kaip tai pakeliu, tačiau kaip tik po darbo, kuriame būna įvairiausių įtampų, ši veikla man yra atgaiva. Išvalo protą nuo visų nereikalingų smulkmenų“, – sakė pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr./Janita
Asmeninio archyvo nuotr./Janita

Nuo ko priklauso išgyvenamumo trukmė

Pasak Santariškių klinikų Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėjos, gydytojos onkologės chemoterapeutės Skaistės Tulytės, krūties vėžio metastazių rizika labai priklauso nuo paties vėžio biologijos ir savybių.

Jeigu išreikšti hormonų receptoriai, neišreikšti kiti receptoriai, rodantys piktybiškumą, navikas priklausomas nuo hormonų, tokiu atveju prognozė labai gera: moterys išgyvena 10 metų ir net daugiau. Jeigu yra blogos prognozės veiksnių, išgyvenama gerokai trumpiau. Vėžys gali greitai metastazuoti į galvos smegenis ir tuomet išgyvenamumas siekia nuo kelerių metų iki kelių mėnesių.

Sudėjus visas stadijas skaičiuojama, kad krūties vėžys metastazuoja apie 30 proc. atvejų, tačiau ne visada metastazių rizika priklauso nuo stadijos. Net ir aptiktas ankstyvos stadijos vėžys vėliau, deja, gali atsinaujinti.

„Taigi metastazių rizika iš esmės priklauso nuo vėžio rūšies – kiek jis piktybiškas. Aišku, moters organizmo veiksniai galbūt taip pat turi šiokią tokią įtaką: stresas, mityba, kuri šiuo metu labai akcentuojama, bet labiausiai mes matome, kad rizika priklauso nuo paties vėžio biologijos – jos sandaros ir agresyvumo.

Žinoma, mityba taip pat svarbi, tačiau mūsų, onkologų, nuostata, tikėtis, jog vien mityba apsaugos nuo to, kad vėžys neatsinaujintų, neverta. Tačiau sveikas gyvenimo būdas iš tiesų gali užtikrinti labiau visavertį gyvenimą, apsaugo nuo gretutinių lėtinių ligų, kurios gali apsunkinti tolesnį gydymąsi“, – teigė medikė.

Pasak jos, išgyvenamumo trukmė priklauso nuo organo, kuriame atsirado metastazės. Geriausia prognozė, jei metastazės išplitusios tik į kaulus, nėra išplitusios į gyvybiškai svarbius organus – smegenis, kepenis, plaučius. Jei, be to, išreikšti hormonų receptoriai, tokį vėžį galima ilgai gydyti vien tik hormonais ir moterys išgyvena labai ilgai.

Asmeninio archyvo nuotr./Skaistė Tulytė
Asmeninio archyvo nuotr./Skaistė Tulytė

Naujausios gydymo galimybės

„Šiuo metu yra daug įvairių vaistų. Be chemoterapijos, prieinama taikinių terapija, daug vilčių dedama į imuninę terapiją, kuri dar tik klinikiniuose tyrimuose. Jau daug metų moterys išsikovojusios, kad esant išreikštiems HER receptoriams gautų šiuos receptorius veikiantį taikinių terapijos preparatą.

Dabar jau atsirado ir naujos kartos vaistas, nukreiptas į taikinį ląstelės viduje, o ne jos išorėje. Jis naujas dar visame pasaulyje – Europos Sąjungoje registruotas visai neseniai ir kol kas nėra kompensuojamas ir prieinamas. Anksčiau buvo galimybė moterims gauti šį vaistą per „Vilties“ programą. Tačiau kai vaistas registruojamas, ši programa nebegalioja ir tuomet valstybė turi rūpintis jo prieinamumu“, – aiškino pašnekovė.

Pasak S.Tulytės, jeigu šis vaistas būtų prieinamas, jis turėtų būti skiriamas anksti, vos tik diagnozavus metastazes. Tyrimais įrodyta, kad tuomet gydymo rezultatas juo labai geras. Jis padeda stabilizuoti ligą pasireiškiant kuo mažesniam šalutiniam poveikiui ir išvengti agresyvaus gydymo. Esant vėlesnei stadijai gydymo rezultatas mažėja.

„Nauji, efektyvesni, mažiau šalutinių poveikių turintys vaistai atsiranda nuolat. Be abejo, norėtųsi, kad visos naujovės būtų prieinamos ir pas mus. Šiais klausimais su valdžios atstovais bendrauja gydytojų specialybių draugijos, kurios teikia pasiūlymus įtraukti vieną ar kitą vaistą į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, nes pačioms moterims nauji vaistai yra neįperkami. O valstybė skaičiuoja, kiek tai yra naudinga ir kiek kainuoja“, – teigė medikė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką