Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 17d. 21:13

Ieškomas priešnuodis savižudybėms: nusižudžiusiųjų artimieji kviečiami dalyvauti tyrime

Socialinė akcija mieste
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Socialinė akcija mieste

Didelis savižudybių skaičius – skaudi ir aktuali Lietuvos problema. Pasak specialistų, vieno žmogaus savižudybė skaudžiai paliečia mažiausiai 6 žmones. Norint šią problemą veiksmingai spręsti, reikia mokslinių duomenų apie savižudybių rizikos veiksnius ir pagalbos prieinamumą mūsų šalyje. Todėl Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tyrėjų grupė ėmėsi plataus masto mokslinio šios problemos tyrimo ir kviečia jame dalyvauti žmones, patyrusius artimojo savižudybę.

Daugeliui savižudybių galima užkirsti kelią

Savižudybė – labai sudėtinga problema, kuriai nėra ir negali būti vieno paaiškinimo. Todėl šioje srityje tebėra daug neatsakytų klausimų. Kita vertus, tyrimai rodo, kad daugeliui savižudybių galima užkirsti kelią laiku atpažinus kilusią savižudybės grėsmę ir suteikus tinkamą pagalbą.

Pasak Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto „Psichosocialiniai savižudybių rizikos veiksniai ir pagalbos prieinamumas nusižudžiusių asmenų aplinkoje“ vadovės psichologės prof. Nidos Žemaitienės, pastaruoju metu Lietuvoje iš tiesų nemažai daroma norint sumažinti savižudybių mastus. Vis aktyviau į šios problemos sprendimą įsitraukia miestų ir rajonų savivaldybės, specialistai ir bendruomenės.

„Labai svarbu žinoti, ką turime padaryti pirmiausia, kad kiek įmanoma anksčiau atpažintume kenčiantį žmogų ir laiku suteiktume pagalbą, kuri jam tuo metu labiausiai reikalinga. Tokios informacijos dar labai trūksta. Viena iš galimybių rasti atsakymus į šiuos klausimus – tyrinėti savižudybių procesą.

Mato Miežonio / 15min nuotr./Pavasaris šypsosi Vilniui tūkstančiu saulių
Mato Miežonio / 15min nuotr./Pavasaris šypsosi Vilniui tūkstančiu saulių

Šiuo tyrimu siekiame išsiaiškinti, kokios pagalbos stokojo ir kaip jos ieškojo nusižudę asmenys ir su kokiais kliuviniais bei sunkumais susidūrė tame kelyje, kokios pagalbos reikėjo šeimai ir artimiesiems iki nelaimės ir po jos, ką darė ar galėjo padaryti specialistai, pirmieji atvykę į įvykio vietą. Šiuo tyrimu jokiu būdu nesiekiame ieškoti „kaltųjų“ ar kažką kaltinti dėl to, kas įvyko. Mūsų tikslas – išsiaiškinti, ką svarbu ir galima padaryti, kad tokių nelaimių mūsų šalyje būtų kiek įmanoma mažiau“, – teigė pašnekovė.

Kviečia padėti tiems, kuriems dar galime padėti

Tyrimas pradėtas 2018 m. kovo 1 d. ir truks iki 2020 m. kovo 1 d. Dalyvauti jame kviečiami nusižudžiusiųjų šeimos nariai, draugai ar kiti artimi asmenys, kurie gerai žino įvykusios savižudybės aplinkybes ir palaikė ryšį su velioniu paskutiniu jo gyvenimo laikotarpiu. Kadangi tyrimu siekiama aprėpti kuo daugiau per paskutinius trejus metus įvykusių savižudybių, tyrėjai labai dėkingi visiems, kurie jau dalyvavo tyrime arba dar atsilieps į šį kvietimą.

„Tyrimas vyksta pusiau struktūruoto interviu forma, siekiant iš pačios artimiausios aplinkos sužinoti, ar žmogus ieškojo pagalbos, ar kreipėsi į psichikos sveikatos specialistus, ar jis jau buvo patekęs į psichikos sveikatos priežiūros sistemą, pavyzdžiui, buvo gydomas, ar jis turėjo priklausomybių, finansinių, darbo, mokymosi ar kokių nors kitokių problemų, kurios galėjo būti postūmis savižudybei.

Taip pat šio tyrimo metu atsigręžiama ir į artimuosius – kokią jie gavo pagalbą iš įvairiausių tarnybų, ar ji buvo jiems pasiūlyta ir suteikta, pagaliau kokios pagalbos jiems tuo metu labiausiai reikėjo“, – kolegei antrino psichologė psichoterapeutė dr. Alicja Juškienė.

Pasak psichologės Vitalijos Šap, vis dar vyrauja nuomonė, kad pats turiu susitvarkyti su savo jausmais, kad niekas negali padėti. Tačiau tik išdrįsdama dalytis savo skaudžia patirtimi visuomenė gali prisidėti prie veiksmingesnio savižudybių problemos sprendimo, padėti mokslininkams rasti atsakymus į kylančius klausimus, tad kiekvienas pasakojimas yra labai vertingas.

„Vis aktyviau kalbantys nusižudžiusiųjų artimieji duoda mums žinią, jog ilgus metus trukusį tylėjimą keičia drąsa ir noras padėti tiems, kuriems galime suspėti padėti“, – teigė psichologė.

123RF.com nuotr./Mintys apie savižudybę
123RF.com nuotr./Mintys apie savižudybę

Vis dar tabu tema

Su visais norinčiais dalyvauti tyrime susisiekiama jiems priimtinu būdu (elektroniniu paštu, telefonu ar socialiniais tinklais). Tyrimas atliekamas laikantis griežtų anonimiškumo reikalavimų, visa surinkta informacija yra nuasmeninama. Tyrimo rezultatai bus naudojami ruošiant mokslines publikacijas, formuojant strateginius savižudybių prevencijos uždavinius, suteiks galimybę parinkti tinkamesnes priemones bei tikslingiau naudoti savižudybių prevencijai skiriamus išteklius.

Pasak tyrėjų, ne vienam žmogui šis tyrimas gali tapti pirma proga pasikalbėti šia skaudžia tema: „Prisimenu vieną moterį, kuri pasakė, kad apie jos šeimoje įvykusią savižudybę ji nėra su niekuo kalbėjusi. Ji minėjo, kad ši tema buvo tabu ir tai ji daro tik tam, kad galbūt kam nors išgelbės gyvybę. Po pokalbio ji dėkojo sakydama, kad pasikalbėjus jai palengvėjo. O aš buvau dėkinga jai, kad išdrįso kalbėti ir buvo labai atvira“, – teigė psichologė Irina Banienė.

„Nusižudžiusiojo mes jau nebegalime paklausti, ką jis išgyveno. Jo artimieji yra tie žmonės, kurie buvo arčiausiai ir gali mums suteikti daugiausia informacijos apie galimas savižudybės priežastis ir sistemos netobulumus. Nors toks pokalbis yra tikrai nelengvas, bet tai gali būti savotiškas būdas įprasminti savo artimojo netektį padedant užkirsti kelią ateities savižudybėms Lietuvoje“, – antrino A.Juškienė.

Būtina išgydyti kaltę

Paklausta, su kokiomis emocijomis dažniausiai lieka artimieji ir kiek yra tiesos posakyje, kad laikas gydo, A.Juškienė sutiko, kad laikas iš tiesų yra vienas iš veiksnių, kuris gydo, bet yra keletas sunkių emocijų, kurias sunku įveikti. Artimieji dažnai lieka su kaltės jausmu, gėda, jaučia pyktį. Kartais jie jaučia palengvėjimą, nes žmogus sirgo priklausomybe arba psichikos liga ir šeimai iš tiesų buvo sunku. O tai kelia dar ir antrinį kaltės jausmą.

Artimieji dažnai mano, kad žmogų paskatino tik paskutiniu metu vykstantys dalykai.

„Šioje situacijoje psichikos sveikatos specialistai gali padėti žmogui visa tai išgyventi ir suprasti, kad daugelis dalykų yra mūsų visuomenėje įsigalėjusios nuostatos. Ir kad nėra gėda, kad mano artimasis nusižudė. Taip pat tai nėra mano kaltė. Reikia suprasti, kad savižudybė yra procesas.

Tačiau artimieji dažnai mano, kad žmogų paskatino viena priežastis ir tik paskutiniu metu vykstantys dalykai, ir dėl to labai prisiima atsakomybę: šį kartą buvau ne toks akylas, negerai prižiūrėjau, gal galėjau nesakyti kokio nors žodžio, galėjome nesusipykti ir pan.“, – svarstė pašnekovė.

Pasak pašnekovės, žmonės taip pat dažnai jaučia kaltę, kad neatpažino savižudybės ženklų, tačiau juos pastebėti įmanoma tik tada, kai esame apie juos girdėję.

90 proc. savižudžių siunčia ženklus

Mokslinių tyrimų duomenimis, apie 90 proc. savižudžių ženklus siunčia. Jie gali būti tiesioginiai, kai žmogus tiesiogiai pasako, kad nori numirti ir net nurodo savižudybės būdą.

„Visuomenėje vyrauja nuostata, kad jeigu žmogus kalba apie savižudybę, jis to nepadarys. Tai nėra teisinga nuostata. Jeigu žmogus turi tokių minčių, jis priklauso rizikos grupei ir įvykus krizei gali pabandyti tai padaryti“, – įspėjo psichologė.

Kita vertus, žmogus gali siųsti ženklus ir netiesiogiai, tiesiog kalbėdamas apie tai, kad jam sunku gyventi, norėtų būti negimęs ir pan., t. y. tiesiogiai nepasako, kad norėtų sau atimti gyvybę, bet netiesiogiai išreiškia norą negyventi. Dar viena ženklų kategorija – kai žmogus įsigyja savižudybės įrankį, kai parašomas atsisveikinimo laiškas ar žinutė.

Netiesioginiais nežodiniais savižudybės ženklais gali būti, kai žmogus ima atiduoti visas skolas, išparduoda savo turtą, išdalina daiktus, gali reikšmingai pakisti žmogaus elgesys – iš labai uždaro tampa labai atviras, arba atvirkščiai. Sunerimti turėtume, kai žmogus atsisako bendrauti su aplinkiniais, nuo jų visiškai atsiriboja.

P.Rakštiko nuotr./Alicja Juškienė
P.Rakštiko nuotr./Alicja Juškienė

„Reikia nepamiršti, kad kiekvienas iš mūsų esame potencialus pagalbos teikėjas žmogui, kuris yra savižudybės krizėje. Jeigu mes einame gatve ir matome žmogų, suklupusį kraujo klane, natūraliai skambiname 112 , kviečiame greitąją pagalbą, o kol ji atvyks, teikiame pagalbą pagal savo kompetencijas.

Į savižudybę visuomenėje žiūrima kitaip, nors iš tiesų reikėtų žiūrėti lygiai taip pat – kaip į situaciją, kai reikia suteikti pirmąją pagalbą. Jei mes matome žmogų pavojingoje situacijoje jo gyvybei, mūsų žmogiška pareiga – padėti jam pagal savo kompetencijas. Mes skambiname 112, o kol pagalba atvyks, teikiame pagalbą žmogui palaikydami su juo emocinį ryšį“, – patarė A.Juškienė.

Dažnai visuomenėje manoma, kad jeigu mes kalbėsime apie savižudybę su žmogumi, dar labiau jį paskatinsime. Pasak psichologės, tai nėra tiesa. Moksliniai tyrimai kaip tik rodo, kad kalbėjimas apie tai, tiesus klausimas apie savižudybę mažina jos riziką.

„Todėl noriu paskatinti, kad į žmogų, kuris išsako savižudiškas mintis, reaguotume labai rimtai – kaip į žmogų su lūžusia koja. Turime paskatinti jį kreiptis pagalbos arba tiesiog juo pasirūpinti ir patiems sukontaktuoti su pagalbos teikėjais. Nereikia prisiimti už jį visos atsakomybės, bet jam padėti reikia“, – tikino pašnekovė.

Pageidaujančius dalyvauti tyrime prašoma susisiekti su tyrimo koordinatoriais, kurie pateiks daugiau informacijos ir padės susisiekti su tyrėju, esančiu arčiausiai jų gyvenamosios vietos:

Tyrimo koordinatorių kontaktai:

Laura Digrytė: +370 603 71734, laura.digryte@lsmuni.lt

Vilma Liaugaudaitė: +370 656 35778, vilma.liaugaudaite@lsmuni.lt

Tyrimą vykdančių psichologų tyrėjų grupė:

Prof. Nida Žemaitienė: +370 603 71680, nida.zemaitiene@lsmuni.lt

Irina Banienė: +370 603 71472, irina.baniene@lsmuni.lt

Dr. Alicja Juškienė: +370 603 71396, alicja.juskiene@lsmuni.lt

Valija Šap: +370 603 71680, valijanyk@gmail.com

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką