Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 1d. 19:00

Jauna moteris buvo visiškai paralyžiuota, tačiau pakilo iš pelenų ir pagimdė sveiką dukrytę

Laiminga moteris
Fotolia nuotr. / Laiminga moteris

Jau kelis mėnesius motinyste besidžiaugianti Emilija (vardas pakeistas – 15min) trylika metų serga išsėtine skleroze. Nors pirmasis priepuolis ją užklupo dar vienuoliktoje klasėje, visi manė, kad mergaitei tiesiog pablogėjo regėjimas. Diagnozė kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė studijų metais. Nors Emilijai teko išgyventi ne vieną ligos protrūkį ir netgi pajausti, ką reiškia būti visiškai paralyžiuotai (ji galėjo pajudinti tik galvą), moteris nepalūžo ir dabar savo patirtimi gali pasidalyti su kitais.

Pirmasis požymis – mėnesiui pablogėjo regėjimas

„Visada buvau stiprus, sveikas ir aktyvus vaikas. Manęs pilna būdavo visur. Vienuoliktoje klasėje pablogėjo mano regėjimas – akys matė tarsi pro rūką. Gydytoja bandė man pritaikyti akinius, bet niekas netiko. Maždaug po mėnesio regėjimas susitvarkė, ir aš dėl to nebesukau galvos. Tai buvo prieš trylika metų.

Dabar jau žinau, kad tai pirmieji klasikiniai išsėtinės sklerozės požymiai – žmogus viena arba abiem akimis pradeda prasčiau matyti, tai trunka apie vieną ar du mėnesius, o po to regėjimas atsistato. Manau, ligos proveržiui įtakos turėjo didelis krūvis mokykloje, po metų būsiančių egzaminų stresas, pirmosios meilės patirtys ir pan.“, – pasakojo Emilija.

Po metų, kai mergina buvo dvyliktoje klasėje, jai nutirpo viena ranka. Ji visiškai nebegalėjo ja naudotis – nei ko nors paimti, nei rašyti. Moksleivė atsidūrė ligoninėje, tačiau joje atlikti tyrimai priežasties neparodė, todėl medikai viską suvertė paauglystei, greitam augimui ir iškrypusiam stuburui. Kadangi simptomai praėjo savaime, netrukus jie užsimiršo.

Vida Press nuotr./Kontaktiniai lęšiai
Vida Press nuotr./Kontaktiniai lęšiai

Kol nežinojo diagnozės, atrodė, kad miršta

„Taigi pirmieji simptomai, kaip ir sakiau, buvo pavieniai ir nestiprūs. Tik po dvejų metų, jau studijų metu, kai aptirpo visa kairė kūno pusė, supratau turinti didelę bėdą. Esu iš tų žmonių, kurie nemėgta skųstis, todėl kaip pasakyti tėvams, kad kažkas su manimi darosi, nežinojau. Tačiau pablogėjimas tęsėsi kelias savaites, visi matė, kad man sunku judėti, tad nuvažiavau dar kartą pas daktarus.

Tuo metu, kai dar nežinojau savo diagnozės, maniau kad mirštu. Savo simptomų negalėjau pritaikyti jokiai žinomai ligai. Galiausiai man buvo skirtas magnetinio rezonanso tyrimas. Kai jis parodė išsėtinės sklerozės židinius smegenyse, nusviro rankos. Nežinojau, kodėl ir iš kur. Bet tuo pačiu ir nurimau, nes sužinojau kas iš tiesų su manimi darosi“, – toliau pasakojo pašnekovė.

Kaip žinome, šiais laikais žmonės bet kokios informacijos ieško internete. Sužinojusi diagnozę, Emilija pasielgė taip pat. O internete iš karto į akis krinta pačios baisiausios išsėtinės sklerozės pasekmės – esą reikia atsidurti neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau tuo metu sunkiausia buvo, Emilijos manymu, jos tėvams. Ji pati, nors ir puikiai suprato, kas jos laukia, tuo metu jautėsi gerai ir nusprendė per daug apie ateitį negalvoti, o toliau gyventi įprastą gyvenimą.

„Man pavyko baigti magistro studijas, nors praktikos metu vėl liga paūmėjo, kadangi buvo daugiau nei įprasta streso, darbo. Vėl atsidūriau ligoninėje. Manau, ligos paūmėjimą paskatino ir tai, kad tuo metu man įkando valkataujantis šuo ir reikėjo skiepytis nuo pasiutligės, o ši vakcina neigiamai veikia išsėtinės sklerozės ligą“, – aiškino jauna moteris.

123rf.com nuotr./Vaistai
123rf.com nuotr./Vaistai

Pusę metų gydėsi homeopatiniais vaistais

Homeopatiniais vaistais ji susidomėjo, kai nepadėjo cheminiai vaistai. Gydymą Emilija pradėjo dalyvaudama vaistų klinikiniame tyrime. Kol ligos proveržis dar nėra stiprus, šie vaistai labai padeda, bet merginai ėmė darytis tik blogiau. Buvo sunku ne tik paeiti, bet ir atsikelti iš lovos, net šaukštą rankoje sunkiai galėdavo nulaikyti, jis vis išslysdavo.

Kartu su tėvais ji pradėjo ieškoti alternatyvių gydymo būdų. Emilija prisipažįsta, kad susitikti su gydytojais, kurie propaguoja kitokią mediciną, taip pat nebuvo lengva, nes tu nieko nepažįsti, nežinai, kas tau gali tikti, kartais bijai, kad dar labiau nepakenktų.

Buvo sunku ne tik paeiti, bet ir atsikelti iš lovos, net šaukštą rankoje sunkiai galėdavo nulaikyti, jis vis išslysdavo.

„Negaliu teigti, kad homeopatija yra panacėja, ji ligos tikrai neišgydo, tačiau sustiprina organizmą. Tuomet atsiranda daugiau energijos, tu gali daugiau padaryti, nuveikti ir jautiesi psichologiškai šiek tiek ramesnis. Vartodama homeopatinius vaistus gerai jausdavausi net kelis mėnesių, jausdavausi kaip visiškai sveikas žmogus, bet gyvenime yra daug įvairių aplinkybių, kurios kelia stresą, emocijas, o visa tai sukelia ligos protrūkius. Be to, mane asmeniškai labai veikia staigios orų permainos, kurių Lietuvoje daugėja. Taigi ligos paūmėjimų neišvengiau.

Homeopatinius vaistus vartojau pusmetį, tačiau kai atsidūriau ligoninėje visiškai paralyžiuota, galėjau pajudinti tik galvą, man skyrė naujus vaistus. Šie vaistai mane pastatė ant kojų per tris mėnesius. Jų pakuotė dviem su puse mėnesio kainuoja per 4 tūkst. eurų, tačiau valstybė juos kompensuoja.

Tai vienas iš stipresnių vaistų, dėl šalutinio poveikio paprastai skiriamas tik pacientams iki 50 metų, kurie neturi kitų sveikatos problemų. Šis vaistas lėtina širdies ritmą, todėl prieš skiriant vaistą atliekami tyrimai, ar žmogaus organizmas jį atlaikys, o pirma dozė geriama ligoninėje, medikų priežiūroje“, – aiškino pašnekovė.

123RF.com nuotr./Naujagimis
123RF.com nuotr./Naujagimis

Pastojimui ruošėsi sąmoningai

Naujieji vaistai Emilijai tiko. Nors ligos paūmėjimų ji neišvengė, bet jie būdavo pakankamai silpni ir greitai praeidavo.

„Tuo pat metu vartojau įvairias žoleles, kad sustiprinčiau organizmą ir papildyčiau jį reikalingomis medžiagomis, tačiau tai nebuvo homeopatiniai vaistai. Ruošiausi pastojimui. Norėjau pagimdyti kuo anksčiau, kadangi žinau, jog mano liga tik progresuos. Kuo toliau, tuo vaistų vartoju daugiau, taip teršdama savo organizmą. Norėjau išnešioti kūdikį, kol mano organizmas dar nėra labai užterštas chemija.

Po metų tokio gydymosi nusprendžiau, kad jaučiuosi pakankamai gerai, trim mėnesiams iki pastojimo nutraukiau vaistų vartojimą. Tai padaryti buvo būtina, kadangi nėštumo metu negalima gerti jokių vaistų nuo išsėtinės sklerozės. Paūmėjimų metu tiesiog lašindavausi hormonus, nes jie neturi tokio neigiamo poveikio ir greitai išsivalo“, – pasakojo moteris.

Emilijai pavyko išnešioti kūdikį be minėtų vaistų, o prie ankstesnio gydymo ji grįžo po gimdymo praėjus dviem mėnesiams – mat liga keičiantis hormonams organizme vėl priminė apie save paūmėjimais. Šiuo metu ji vėl jaučiasi gerai, tačiau pasikliauja tik cheminiais vaistais.

Norėjau išnešioti kūdikį, kol mano organizmas dar nėra labai užterštas chemija.

Nors pati Emilija homeopatinius vaistus vertina skeptiškai, juolab kad juos vartodama patyrė itin sunkų ligos priepuolį, ją gydęs homeopatas Antanas Januškevičius tikina, kad ir cheminiai vaistai negydo, o tik švelnina simptomus.

„Mūsų nervai yra padengti mielino medžiaga, per kurią perduodami impulsai į įvairius organus. Sergant išsėtine skleroze organizmas pradeda pats save žaloti – ima naikinti mielino ląsteles. Homeopatiniai vaistai šį procesą sustabdo ir netgi padeda organizmui atstatyti mielino kiekį, dėl to ligos priepuoliai retėja, žmogus jaučiasi visiškai sveikas“, – teigė homeopatas.

Gelbėja darbas

„Ką galiu pasakyti kitiems? Viskas, ką teko išbandyti, nedaug, bet padėjo. Netradicinė medicina padeda palaikyti stabilesnę psichiką, numalšinti stresą, pagerinti kraujo tyrimus. Deja, cheminiai vaistai, bent jau man, yra būtini.

Sužinojusi apie savo ligą, supratau, kad reikės gyventi su ja. Todėl turėjau sužinoti, kas gali padėti ją sušvelninti. Man padeda vandens terapijos, du kartus per metus praeinu masažų kursą, negeriu, nerūkau, stengiuosi nevalgyti riebiai ir bent šiek tiek pajudėti (kiek leidžia galimybės).

Nors ir sirgau, baigiau studijas. Po mokslų grįžau į savo gimtąjį miestą, pradėjau savanoriauti rajono savivaldybėje. Kadangi sekėsi gana gerai, man pasiūlė rašyti projektus NVO (nevyriausybinės organizacijos – red.). Ten ir įsidarbinau. Dirbau po nedaug, viską derinau su sveikata. Manau, kad dirbti, jeigu tik išeina, yra labai svarbu.

Dirbdama pamirštu, kad sergu, kad skauda kojas ar rankas, negalvoju apie tai, o kas bus rytoj. Dirbdama susiradau draugų, atradau naujų pomėgių, supratau, kad esu reikalinga ir turiu stengtis būti sveika, saugoti save“, – atviravo pašnekovė.

Fotolia nuotr./Bėganti moteris
Fotolia nuotr./Bėganti moteris

Požiūris į gyvenimą labai pasikeitė

Su dabartiniu savo vyru Emilija dar tik draugavo, kai sužinojo išsėtinės sklerozės diagnozę.

„Jam pasakyti, kad sergu, buvo labai sunku, bet žinojau, kad tai būtina, nes ilgainiui man to nuslėpti nepavyks. Mano draugas, dabar mano vyras, tą žinią priėmė gana ramiai, nes nelabai ką tesuprato. Jis visada matė mane linksmą ir besijuokiančią. Kokia tai per liga, paaiškėjo vėliau, kai prasidėjo stipresnės atakos. Tačiau nors buvo sunku, mes kartu. Todėl mano patarimas – sužinojus, kad sergi išsėtine skleroze, svarbiausia savęs „nenurašyti“. Esame tokie patys žmonės kaip visi kiti. Svarbu neslėpti nuo tų, kuriuos mylime.

Kai liga paūmėja, stengiuosi galvoti ne apie tai, kad dabar blogai jaučiuosi, bet kad turiu daug pomėgių, noriu gyvenime daug ko nuveikti, todėl reikia kuo greičiau atsistatyti. Tuo metu daug ilsiuosi, žiūriu filmus, bendrauju su draugais. Bendravimas yra labai reikalingas, man jis yra gyvenimo variklis. Visada reikia stengtis atrodyti tvarkingiems, nebijoti puoštis ir drąsiai bendrauti su kitais. Kai liga miega, mes galime viską, kai liga aktyvi, mes ilsimės“, – vardijo moteris.

Liga iš esmės pakeitė jos požiūrį į gyvenimą. Ji išmoko save prižiūrėti ir saugoti nuo pervargimo, stengiasi sveikiau maitintis, daugiau vaikščioti.

„Man gydytoja yra pasakiusi, kad kuo stipresnis organizmas, kai nėra ligos paūmėjimo, tuo greičiau ir lengviau praeina ligos protrūkis. Sirgdamas šia liga gyvenime esi priverstas būti sąmoningesnis.

Pasikeičia požiūris į gyvenimą, į jo vertę, pradedi džiaugtis mažais dalykais. Viena vertus, labiau saugai save, kita vertus, ieškai iššūkių, nes nori parodyti, kad ir tu kažką gali. Aš visada atrandu, ką veikti, kuo užpildyti laiką. Sąvoka „nėra ką veikti“ man neegzistuoja“, – pasakojo Emilija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

03:26
03:11
01:32

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką