Pradžia teikė vilties
Kaip pasakojo nėščios moters anyta, vakare jai paskambino sūnus ir pranešė, kad žmonai labai skauda kelį, koja ištinusi, ji blogai jaučiasi. Ji pati prašėsi nuvežama pas gydytoją dar 12 val. dienos, bet jos vyras buvo išsiųstas į komandiruotę, todėl žmoną paėmė tik po darbo.
Po valandos atėjo ortopedas, apžiūrėjo kelį, padarė echoskopiją ir liepė laukti toliau. Po kiek laiko atėjo chirurgas ir pasakė, kad jie nežino, kas čia gali būti.
„Sūnus kreipėsi patarimo, ką jiems daryti. Pasiskambinau pažįstamai medikei, kad patartų, kur važiuoti. Pasakiau, kad traumos nėra, bet kelis tinsta ir labai skauda. Be to, marti nėščia – trylika savaičių. Man patarė važiuoti į Skubios pagalbos skyrių Kauno klinikose. Šeštą valandą jau buvome priimamajame. Išsispaudėme talonėlį. Netrukus ją pakvietė į vieną iš kabinetų, ten pamatavo kraujospūdį. Jis buvo pakilęs, beveik 200. Paklausė, ar turinti temperatūros. Marti pasakė, kad nesimatavo, bet ją krečia šaltis.
Tuo ši apžiūra ir pasibaigė. Mums išskyrė vežimėlį ir liepė laukti toliau. Po kurio laiko pakvietė į kitą kabinetą ir paėmė kraujo. Tuo metu džiaugėmės, kad viskas vyksta visai neblogu tempu. Po valandos atėjo ortopedas, apžiūrėjo kelį, padarė echoskopiją ir liepė laukti toliau. Po kiek laiko atėjo chirurgas ir pasakė, kad jie nežino, kas čia gali būti, bet bandys ištraukti skysčius. Slaugytojų paklausė, ar pacientė turi temperatūros. Šios prisipažino nematavusios, bet esą ji sakiusi, kad neturi. Tuomet atnešė skyriaus termometrą ir pamatavo – beveik 38“, – pasakojo pašnekovė.
Po šešių valandų sužinojo, kad daktarai nežino, ką daryti
Skysčių pertekliaus medikai nerado, tik nesėkmingai užpiltu antiseptiku sušlapino nugaroje pacientės drabužius ir sukėlė jai nežmonišką skausmą.
„Iš skausmo, kad ištvertų, marti sau į ranką kando, medikai ją dar apibarė, kad necyptų. Po procedūros buvo pasodinta laukti toliau – dabar jau šlapia nugara, vėjelis pučia, nes durys vis varstosi... Mums pranešė, kad dabar laukiame ginekologo. Praėjus trims valandoms nuo atvykimo, priėjau prie registratūros pasiaiškinti. Priminiau, kad moteris laukiasi, o nėščiosioms įstaigose yra pirmumo teisė, spaudimas beveik 200, temperatūra. Prašiau arba daryti ką nors, arba išleisti namo. Buvome paprašyti dar palaukti. Praėjo dar dvi valandos, per kurias nieko neįvyko.
Buvome paprašyti dar palaukti. Praėjo dar dvi valandos, per kurias nieko neįvyko.
Koja per tą laiką sutino taip, kad netilpo nei kelnėse, nei bate, pasidarė ledinė nuo sustojusios kraujotakos. Mačiau, kad marti visiškai iškamuota skausmo ir nuovargio. Tuomet tikrai trūko kantrybė. Argi normalu taip kankinti nėščią moterį, su temperatūra, peršlapusią laikyti ją ant skersvėjo? Taip ji ir persileisti gali, o sesutės tuo metu tariasi, kur eis miegoti. Viena rezidentė dar tėškė – esą ar mes užsienyje kur nors buvome skubios pagalbos skyriuje? Ten dar blogiau. Jau įsiutau – gyvenu Lietuvoje ir mokesčius moku ne tam, kad penkias valandas sėdėtume priimamajame, kai nieko mums nedaroma. Esą daktarai nežino, ką daryti. O kuo čia mes dėti? Mes irgi čia nevažiuotume, jei žinotume, ką daryti“, – piktinosi pašnekovė.
Reikalai pajudėjo tik pakėlus balso toną
Pasak kaunietės, tik tuomet, kai ji sukėlė tokį vėją, kad ir iš kitų kabinetų ėmė kišti galvas, kas čia darosi, iš skyriaus atėjo medikė ir įleido šeimą į skyriaus gilumą, kad nėščioji nesėdėtų praėjime, davė fotelį ir net kur koją pasikelti. Jau buvo praėjusios šešios laukimo valandos.
„Mes jau buvo nusiteikę tiesiog išvažiuoti, kad marti pagaliau galėtų prigulti. Jos savijauta buvo baisi nuo tokio sėdėjimo su skaudančia koja, purtomai šalčio. Galiausiai ją paguldė į reumatologijos skyrių. Taigi namuose buvau antrą valandą nakties. Ir visa tai vyko darbo dienos vakarą, ne savaitgalį, dar buvo ne naktis. O jai pirmas nėštumas, ji ir taip išsigandusi. Gal mums reikėjo grįžti namo ir išsikviesti greitąją, kad vėl čia atvežtų? Gal tada viskas vyktų greičiau nei tuomet, kai atvažiavome patys?“ – svarstė pašnekovė.
Ar ji būtų laukusi tokiomis sąlygomis gydytojų verdikto 7 valandas, jei nemanytų, kad situacija rimta?
Moters įsitikinimu, personalui pritrūko elementaraus žmogiškumo. Net jei iš tiesų reikėjo palaukti, argi buvo neįmanoma nėščiai moteriai, iškankintai skausmo, prastos savijautos, pavargusiai nuo laukimo ir nerimo, atrasti patogesnę vietą laukti? Ir kodėl reikėjo kelti balsą, kad tokia vieta po gerų šešių valandų laukimo atsirastų?
Pasak jos, savaitgalį marti ligoninėje tiesiog pragulėjo. Jokių tyrimų daugiau jai nebuvo atliekama. Pirmadienį jai buvo dar kartą paskirta echoskopija, tačiau taip ir nebuvo padaryta. Joks gydymas taip pat neskirtas. Nuo gulėjimo kojos tinimas gerokai sumažėjo, nors ją vis dar skauda, todėl jauna moteris netgi sulaukė personalo priekaištų, kad apsimelavo – esą nieko rimta jai ir nebuvo. Ar ji būtų laukusi tokiomis sąlygomis gydytojų verdikto 7 valandas, jei nemanytų, kad situacija rimta?
Medikų atsakymas: tyrimų nevalia atlikti paskubomis
Kauno klinikų Skubios medicinos klinikos vadovas dr. Kęstutis Stašaitis teigė, kad kalbant apie laukimo ligoninės priimamajame trukmę, visų pirma reikėtų atskirti du labai dažnai painiojamus ir kartu labai svarbius dalykus: tai laukimas pirmo kontakto su gydytoju (pirminės apžiūros) ir laukimas, kol bus atliktas pilnas ištyrimas, nustatyta diagnozė bei priimtas tolimesnis gydymo taktikos sprendimas, kas dažnai pareikalauja papildomų tyrimų ir kitų specialistų nuomonės.
Šioje vietoje labai svarbu suprasti tai, kad nuo diferencinės diagnostikos tikslumo ligoninės priėmimo–skubios pagalbos skyriuose labai priklauso visas tolesnio gydymo efektyvumas. Todėl tai labai atsakingas darbas, kurio neįmanoma, o ir nevalia atlikti paskubomis.
„Kalbant apie šį konkretų atvejį, matau kelias priežastis, kurios lėmė tai, kad pacientei mūsų skyriuje reikėjo laukti kiek ilgiau nei įprastai. Kaip dažniausiai ir nutinka, pacientus tokio pobūdžio negalavimai užklumpa penktadienio pavakare. Šiuo metu pacientų srautas mūsų skyriuje yra ypač didelis, esame numatę papildomus gydytojų postus šiomis valandomis, tačiau nuspėti, kiek pacientų ir kurią valandą kreipsis pagalbos, yra neįmanoma.
Dėl to piko metu pacientai, kurių sveikatos sutrikimai nėra pavojingi gyvybei, turi palaukti kiek ilgiau nei įprastai. Tiek SAM įsakymai, tiek elementari medicininė logika sako, kad pirmumo teisė turi būti suteikta sunkiausios būklės pacientams, kurių pas mus netrūksta, nes esame Universiteto ligoninė, kurioje gydomi sunkiausi pacientai. Vienaip ar kitaip visiems pacientams suteikiame pagalbą, atliekame tyrimus, stengiamės, kad jie savaitgalį ramiai galėtų leisti namuose, o reikalui esant paguldome į ligoninės skyrių“, – teigė medikas.
Pasak pašnekovo, nepaisant mūsų moderniausios infrastruktūros, pacientai turėtų suprasti ir tai, kad gydytojų darbo greitį riboja ir tyrimų trukmė. Atlikti kraujo tyrimą net ir šiuolaikiška aparatūra užtrunka laiko. Pavyzdžiui, kraujo sudėties tyrimas, priklausomai nuo tyrimo sudėtingumo, trunka nuo 1 val. iki 2 val., ultragarso tyrimas, rentgeno nuotraukos atlikimas ir jos įvertinimas – dar 1 val., sudėtingas kompiuterinės tomografijos tyrimas – dar vieną papildomą valandą. O suteikti visą reikiamą pagalbą skyriaus gydytojai gali tik surinkę ir įvertinę visų tyrimų rezultatus. Kartais atvejai būna tokie sudėtingi, kad tenka tartis ir su kitų specialybių gydytojais.
„Kaip ir šiuo atveju, pacientės nėštumas labai ribojo tiek ištyrimo, tiek gydymo galimybes, reikėjo tartis su specialistais, kad būtų galima ir vaisiui nepakenkti, ir mamai padėti. Atsiprašome visų pacientų, kuriems kartais tenka užtrukti mūsų skyriuje ilgiau nei jiems norėtųsi. Vis dėlto pastebime tendenciją, jog pacientai vertina puikias diagnostikos galimybes, todėl net ir nesant būtinosios pagalbos poreikio kreipiasi būtent į mūsų skyrių. Primename, jog pacientai visada turi galimybę kreiptis į savo šeimos gydytoją, kur pagalbą dėl smulkių sveikatos sutrikimų gaus greičiau“, – ragino K.Stašaitis.
