Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 13d. 17:00

Kūno terapeutė R.Mažionienė pateikė emocijų ir skausmų žemėlapį: kaip užspaustos emocijos veikia mūsų organizmą?

Mėnesinių skausmas
123RF.com nuotr. / Skausmas

Šiandien itin stipriai vyrauja proto kultas, kuris sukuria iliuziją, kad protu galime valdyti viską – net savo kūno reakcijas. Deja, taip nėra, teigia knygos „Kūno terapija mano gyvenime“ autorė Rasa Mažionienė. Pasak kūno terapeutės, stebėti savo kūno būsenas ir išjausti jausmus reikia tam, kad būtume sveiki. Priešingu atveju anksčiau ar vėliau bus reikalinga terapija arba išsivystys rimtos ligos, nes visi mūsų neišreikšti jausmai lieka kūne.

Kaip kūne formuojasi blokai

„Kūno terapija yra darbas su kūnu, bandymas jame rasti užstrigusias emocijas, užstrigusius emocinius blokus, kuriuos išlaisvinus žmogus įgauna jėgų gyventi savarankišką gyvenimą. Pavyzdžiui, kai atsiduriame situacijoje, kurioje negalime atlikti norimo veiksmo, energija, kuri išsiskiria, užuot būtų panaudota veiksmui, nustumiama į kūną.

Tarkime, yra kokia nors konfliktinė situacija – mes norime pasakyti „ne“, norime paprieštarauti ir apginti savo ribas, bet dėl tam tikrų aplinkybių to nepadarome. Energija, kuri buvo skirta išsakyti savo poziciją, nusėda kūne. Išoriškai mes deklaruojame, kad viskas gerai, bet viduje esame nepatenkinti“, – teigė R.Mažionienė.

Kai mes norime daryti viena, o darome kita ar dėl kokių nors priežasčių negalime atlikti norimo veiksmo, nežinome, kaip tai padaryti, išreikšti, visa tai lieka kūne. Ir jeigu mes per tris dienas neišsprendžiame problemos, neišleidžiame energijos, kūne formuojasi blokas. Tai tarsi trigeris, dėl kurio žmogus tam tikruose žodžiuose, kitų frazėse pradeda matyti tai, kas rezonuoja su tuo jausmu, kuris sukūrė bloką. Kitaip tariant, skaudina tai, kas neturėtų skaudinti. Žmogus niekuo nesugeba džiaugtis natūraliai, gali juoktis tik per kokį nors bloką, pavyzdžiui, skausmą, todėl juokas būna nenatūralus.

Asmeninio albumo nuotr./Rasa Mažionienė
Asmeninio albumo nuotr./Rasa Mažionienė

Be to, dėl to žmogus palaipsniui save apsupa sudėtingomis situacijomis, nes bandydamas išsilaisvinti iš jausmų, kurie varžo jo kūną, nesąmoningai pakliūna į situacijas ar tarp tų žmonių, kurie tą nemalonų jausmą sukelia.

„Skamba paradoksaliai, bet kai žmogus užspaudžia tam tikras emocijas, jis nuolat ir atsiduria situacijose, kurios jį skaudina, sukelia neigiamus jausmus. Iš čia kilęs posakis: nori sužinoti, kas dedasi tavo viduje, patyrinėk, kas yra tavo išorėje. Išorė yra žmogaus vidinio pasaulio atspindys. Kuo greičiau tai suprasime, tuo lengviau mums bus gyventi“, – tikino terapeutė.

Kaip atsiranda psichosomatiniai skausmai

Vadinamasis emocinis blokas nėra neapčiuopiamas dalykas. Tai konkretus kūno spazmas, kuris sutrikdo kraujotaką, limfotaką ir sukelia fiziologinius pokyčius, pavyzdžiui, kraujagyslių susiaurėjimus. Tačiau jie pasireiškia ne iš karto – iš pradžių psichika tarsi išstumia užspaustą kūno dalį iš savo regėjimo ir suvokimo lauko ir žmogus tos kūno dalies ima nejausti.

„Natūralu, kad medžiagų apykaitos procesai toje vietoje nevyksta gerai. Juk kai ką nors susimušame, pirmiausiai į tą vietą nukreipiame savo dėmesį. Taip organizmui duodamas signalui nukreipti į ją papildomų medžiagų pažeidimui atstatyti. Tačiau jeigu į psichosomatinius kūno pokyčius ar skausmus numojame ranka, jie pereina į somatinius, t. y. iš tiesų pažeidžiami audiniai arba organai.

Kita vertus, pastebėti emocinius blokus ne visada yra lengva. Kai yra fizinis dirgiklis, mes pajaučiame labai greitai – stengiamės tą vietą patrinti, pamasažuoti, atpalaiduoti. Emocinio smūgio mes dažnai nesuvokiame, nesuprantame, kas vyksta. Na, kūnas tarsi įsitempė, bet mes per daug nesigiliname į tai, juolab kad laukia krūva kitų gyvenimiškų situacijų, kurias reikia spręsti. Kai yra didesnių problemų, į mažesnes nekreipiama dėmesio, nors iš tiesų geriau smulkūs nemalonumai dabar nei dideli vėliau“, – pasakojo pašnekovė.

Deja, pasak R.Mažionienės, dėl didžiulio streso, kuris vyrauja mūsų gyvenime, žmonės nebeturi nei jėgų, nei laiko, nei noro tyrinėti, kaip emocijos veikia jų kūną, įsigilinti į savo kūno pojūčius, o vėliau daugeliui tenka susidurti su liūdnesnėmis pasekmėmis, t. y. įvairiomis ligomis. Todėl verta atkreipti dėmesį į vos prasidėjusius skausmus ar nemalonius kūno pojūčius ir pabandyti atrasti, kokios emocijos juos sukelia. Tam gali padėti psichosomatinių skausmų vadovėliai, kurių šiandien yra ne vienas ir ne du.

Vida Press nuotr./Galvos skausmas
Vida Press nuotr./Galvos skausmas

Skausmų ir emocijų žemėlapis

Pasak R.Mažionienės, galvos skausmai susiję su vidiniu pykčiu. Paprastai juos sukelia situacijos, kuriose žmogus negalėjo pasielgti taip, kaip norėjo, ar išsakyti tai, ką norėjo. Kaip bebūtų keista, pirmiausiai užsispaudžia sėdmenys, vėliau spazmas kyla kūnu aukštyn ir galiausiai užspaudžia organizmą deguonimi aprūpinančias arterijas. Dėl sumažėjusios kraujo cirkuliacijos ir deguonies trūkumo pradeda skaudėti galvą.

„Kitaip tariant, tai pirminių instinktų užspaudimas: sukyla žmogaus prigimtis, o ją realizuoti nėra nei galimybių, nei laiko, nei noro, nes mūsų dabartinėje visuomenėje jausmingumas ir jautrumas prilyginami silpnumui“, – aiškino pašnekovė.

Sprando skausmai siejami su kaltės jausmu, noru prisiimti atsakomybę už visą pasaulį. Žmogus negali pasakyti „ne“, bet ir negali pasakyti „taip“, t. y. suvaržytas laisvas pasirinkimas – tiek išsakyti savo nuomonę, tiek vienaip ar kitaip pasielgti.

„Šiais laikais labai dažnas žodis – „reikia“. Jis yra geras, kai nukreiptas į save, bet mes dažnai jį vartojame tuomet, kai mums reikia ką nors padaryti dėl ko nors išorėje. Tai neteisingas požiūris. Pirmiausiai turi reikėti mums, mes turime norėti įsipareigoti sau, nes pagrindinė mūsų užduotis – gyventi prasmingą, laimingą gyvenimą, o ne kieno nors kito diktuojamą gyvenimą. Mums visiškai nebūtina kažkam įtikti“, – teigė R.Mažionienė.

Pasak jos, dešinysis petys susijęs su atsakomybės prisiėmimu už kitų žmonių veiksmus, kairysis – už kitų jausmus, t. y. kaip jausis šalia esantis žmogus, jeigu aš darysiu tai, ką noriu. Dar kitaip – kairiojo peties problemos susijusios su pykčiu ir agresija, kairiojo – su liūdesiu ir kalte, kad dėl mano veiksmų blogai jaučiasi kitas. Taigi kairėje kūno pusėje reiškiasi mūsų vidinis pasaulis, dešinėje – socialinis gyvenimas, t. y. kaip aš save pristatau pasauliui. Todėl jeigu žmogus jaučia viena, o išreiškia kita, kils problemų kairėje kūno pusėje. Jeigu žmogus jaučia ir mąsto vienaip, o daro kitaip, kils problemų dešinėje kūno pusėje.

Keletas kūno terapijos pratimų

Pasak R.Mažionienės, egzistuoja įvairūs metodai, padedantys iš kūno išlaisvinti užspaustas emocijas. Vienas iš jų – keletą kartų per dieną sau užduoti sąmoningumą lavinančius klausimus.

Pagrindinė mūsų užduotis – gyventi prasmingą, laimingą gyvenimą, o ne kieno nors kito diktuojamą gyvenimą.

„Galima kas valandą užsistatyti telefone priminimus ir kiekvieną kartą, kai jis suskamba, užduoti sau klausimus: kur aš esu, ką veikiu, kaip jaučiuosi (taip pat ir fiziškai – pavyzdžiui, pavargęs, pailsėjęs, šilta, šalta ir pan.) ir kodėl tai darau. Priminimai reikalingi, nes labai dažnai pamirštame stebėti, kaip jaučiamės.

Po šių klausimų paklauskite savęs: ar tai, ką darau, man patinka ar nepatinka? Tuomet labai atidžiai įsiklausykite į savo kūną. Jeigu atsakymas teigiamas, siūlau savęs dar kartą perklausti, ar iš tikrųjų jaučiatės gerai. Uždavę šį klausimą apie penkias sekundes stebėkite savo būseną, neleiskite įsijungti protui. Tuomet dar kartą užduokite tą patį klausimą ir taip kartokite keturis ar penkis kartus.

Kai jausmas yra tikras, kūne įsijungia vadinamosios jausminės sūpynės – atsidaro krūtinės ląsta, nusileidžia pečiai, ir džiaugsmas per stuburą nučiuožia į kojų pirštų galiukus. Tai tarsi lengva pakylėjimo būsena. Jeigu jausmas yra netikras, jau klausiant trečią ar ketvirtą kartą protas pradės mums įrodinėti: „Aišku, kad gerai, kokių nesąmonių čia klausinėju – šviečia saulė, žmonės šypsosi, žydi gėlės. Tai aišku, kad gerai!“ Tačiau jeigu mums reikia sau įrodyti, vadinasi, meluojame. Tikrų jausmų įrodinėti nereikia“, – pasakojo R.Mažionienė.

Ir jeigu suvokiame, kad jausmas yra netikras, pavyzdžiui, yra darbinės situacijos, kai mes esame įsipareigoję atlikti tam tikrą darbą, nors mums jis nepatinka, atliekamą veiksmą reikia įprasminti, nes mūsų kūnas, kuris ir atlieka tą darbą, gyvas tik džiaugsmo hormonų sąskaita. Jam reikia kompensacijos už tai, kad daro tai, kas mums nepatinka. Kad su juo susitartumėte, pabandykite atrasti, kokias savybes ugdote šia veikla. Galbūt kantrybę, toleranciją, diplomatiją, išradingumą, nuolankumą, pastabumą ar dar ką nors?

Suprasti, kad pavyko susitarti su kūnu, galima iš to, kad išsiskiria papildomas energijos kiekis, suteikiantis mums įkvėpimo. Kaip ilgai tai truks, priklauso nuo situacijos – galbūt įkvėpimo užteks tik valandai, o gal net kelioms dienoms.

Suprasti, kad pavyko susitarti su kūnu, galima iš to, kad išsiskiria papildomas energijos kiekis, suteikiantis mums įkvėpimo.

„Kitas būdas – sugalvoti, kaip save už tai apdovanosiu. Tai gali būti bet kas, ką mėgstate, – koncertas, kvapų ar skonio šventė ir pan. Ir šis apdovanojimas turi sekti iš karto po atlikto darbo, o ne savaitgalį ar per atostogas. Nes kūnui reikia kompensuoti džiaugsmo hormono trūkumą, kuris atsiranda, kai mes darome tai, ką reikia. Jeigu kompensuoti nebesinori, nieko nauja nesugalvojame arba jaučiame, kad kompensacijai neužteks jėgų, vadinasi, reikia sau užduoti dar vieną klausimą: kodėl man patinka daryti tai, kas man nepatinka?

Kažkam patinka iššūkiai, kažkam – atlygis. Tačiau dažniausiai žmogus visgi suvokia, kad tai ne jo kelias, nes nejaučia jokios prasmės tai darydamas. Tuomet reikia keisti darbą, nes kai darome tai, kas mums nepatinka, nuolat esame konflikte su savimi. O kai nesutariame su savimi, nesutariame ir su kitais“, – aiškino pašnekovė.

Dar vienas pratimas, taikomas kūno terapijoje, yra susijęs su mūsų požiūriu į tėvų asmenines savybes, t. y. siūloma paanalizuoti, kuriomis tėvų savybėmis mes žavimės, o kurių nekenčiame ar dėl jų mums gėda. Pasak pašnekovės, tas savybes, kuriomis žavimės, tėvai su meile įskiepijo ir mums. Už jas būtinai reikia dėkoti ir jas aktyviai naudoti. Tačiau mumyse glūdi ir tos tėvų savybės, kurių nekenčiame, tik, nenorėdami jų naudoti, jas užspaudžiame. Ilgainiui jos sukelia rimtas ligas.

„Šias savybes taip pat būtina naudoti, tik tinkamai. Pavyzdžiui, mums nepatinka, kad mama dažnai apkalba kitus žmones. Apkalbos – tai gebėjimas įžvelgti žmogaus neigiamą potencialą. Tačiau galima įžvelgti teigiamą potencialą, suteikti palaikymą. Taigi apkalbas galima transformuoti į kitų palaikymą“, – patarė terapeutė.

Pasak jos, šiuos pratimus kitaip būtų galima pavadinti psichohigiena, kai žmogus, stengdamasis būti sąmoningesnis ir keisdamas požiūrį į savo mintis, veiksmus, vykstančius įvykius, užkerta kelią skrandžio opoms, šlakų sankaupoms sąnariuose, kasmėnesiniams migrenos priepuoliams ir įvairiems skausmams ar kitiems kūno negalavimams.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

18:41
50:45
11:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką