Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 20d. 18:56

Lietuvės kova už sūnaus gyvybę su Nyderlandų medikais baigėsi stebuklu: prieš eutanaziją vaikinas atsigavo

Vilija Stančiauskaitė su sūnumi
Asmeninio albumo nuotr. / Vilija Stančiauskaitė su sūnumi

Jau keletą dešimtmečių Nyderlanduose gyvenanti lietuvė Vilija Stančiauskaitė savo kailiu patyrė, kas šioje šalyje vadinama „komfortiška mirtimi“. Mažai trūko, kad jos sūnus būtų „užmigdytas“ mirtina morfijaus injekcija, nes šioje šalyje, pasak medikų, „daržovės“ gyvenimo kokybė neremiama. Tačiau įvyko stebuklas, kurio nesitikėjo nei artimieji, nei medikai. Vaikinas prieš pat injekciją atsigavo ir nebėra „daržovė“, o iš mamos išgyvenimų gimė knyga „Stebuklo galia“.

Po pavykusios operacijos – nelaimė

„Nyderlanduose gyvenu daugiau nei ketvirtį amžiaus ir negaliu pasakyti, kad ši šalis man nepatinka. Tai turtingas ir liberalus kraštas, kur kitoks žmogus yra priimamas bei gerbiamas.

Tiesa, čia galioja griežta tvarka: gali gauti baudą, tarkime, už neišravėtą savo darželį iš gatvės pusės. Žodžiu, kaip ir kiekviena šalis, Nyderlandai turi savų pliusų ir minusų. Visgi, kalbant apie sveikatos apsaugos sistemą, kai kurie dalykai pasirodė netgi žiauroki“, – pasakojo Vilija.

Prieš daug metų į Nyderlandus ji išvyko su dviem savo mažamečiais vaikais pas olandą vyrą, už kurio ištekėjo. Santuoka iširo, tačiau moteris liko toje šalyje ir teigia, kad dabar jai būtų sunku prisitaikyti prie Lietuvos gyvenimo.

Su vietine sveikatos sistema ji beveik nebuvo susidūrusi, kol vieną dieną sušlubavo jos 26 metų sūnaus sveikata. Jis gyveno atskirai ir gana ilgai nesakė artimiesiems, kad jaučiasi blogai.

Tą dieną, kai Vilija jam paskambino, jis taip pat tikino, kad jaučiasi gerai, bet motina pajuto, kad sūnui netgi kalbėti yra sunku. Nors jis sakė, kad jam silpna nuo karšto oro, sunerimusi moteris atvažiavo tuo įsitikinti pati, o atvykusi suprato, kad jaunuoliui reikia medikų pagalbos.

Asmeninio albumo nuotr./Vilija Stančiauskaitė su sūnumi
Asmeninio albumo nuotr./Vilija Stančiauskaitė su sūnumi

„Paaiškėjo, kad jo širdies veiklą sutrikdė infekcija, kaip kitos ligos komplikacija, ir reikia skubios operacijos. Nors žinia ir išmušė iš vėžių, medikai ramino, kad operaciją atliks geriausias širdies chirurgas ir kad viskas bus gerai.

Kai po penkias valandas trukusios operacijos seselė pranešė, kad viskas pasisekė netgi geriau, nei tikėtasi, nurimau ir dėkojau Dievui už išklausytas maldas. Tačiau, kaip paaiškėjo, ramybė buvo apgaulinga: komplikacijos, koma, klinikinė mirtis... Galit įsivaizduoti, ką išgyvena motina, išgirdusi tokias diagnozes apie savo vaiką“, – pasakojo Vilija.

Praėjus keturioms dienoms po širdies operacijos, vaikinui į smegenis išsiliejo kraujas. Vaikystėje jam yra buvęs smegenų sutrenkimas – susižeidė galvą važiuodamas riedlente. Tai ir tapo lemtingu veiksniu įvykti šiai komplikacijai.

Liko tik malda

„Neradau sau vietos, meldžiausi taip, kaip niekada gyvenime. Tačiau teko dar ir kovoti už sūnaus gyvybę tiesiogine šio žodžio prasme. Medikai choru tvirtino, kad išgelbėti Justino neįmanoma – smegenys užlietos krauju, todėl jis mirs, vos bus atjungti gyvybę palaikantys aparatai. Visas kitas dienas gydytojai primygtinai siūlė pagalvoti apie donorystę ir „komfortišką mirtį“ suleidžiant didelę dozę morfijaus, nes gelbėti jo neverta. Regis, jie stengėsi kuo sparčiau „sutvarkyti“ šitą reikalą.

Negalėjau suprasti tokios skubos. Kaip ir kiekviena motina, atsidūrusi mano vietoje, tikėjausi stebuklo. Kovojau už savo sūnaus gyvenimą visais įmanomais būdais, pasitelkusi maldą, meilę, drąsą, atvirumą ir energetinę terapiją. Paskutinis mano manevras buvo prašymas dar palaukti ir neleisti mirtinos vaistų dozės, kol iš Lietuvos atsisveikinti atvyks sūnaus tėvas ir krikšto mama“, – toliau dėstė moteris.

Pasak Vilijos, Nyderlanduose aktyvi eutanazija negalima. Norintys numirti žmonės vyksta į Šveicariją, bet jeigu paciento smegenų būklė labai bloga, ligoninėje pagal draudimo bendrovių reikalavimus jis laikomas tik dvi paras, po kurių suleidžiama morfijaus.

„Viskas remiasi į pinigus, nes kiekviena sunkaus paciento diena ligoninėje kainuoja 2 tūkst. eurų, o šiuo metu čia veikia įstatymas, kad ligoninės turi nešti pelną. Deja, gydytojai, kurie privalo gelbėti gyvybę visais įmanomais būdais, tam tikra prasme yra tapę draudimo bendrovių įkaitais. Mano sūnus buvo nepelningas ligonis, tačiau aš jam išplėšiau keturias papildomas dienas – tai 8 tūkst. eurų.

Nyderlanduose sveikatos apsaugos sistema veikia sveikatos draudimo principu. Kiekvienas žmogus turi pats apsidrausti ir mokėti draudimo įmokas, o draudimo bendrovė, su kuria sudaryta sutartis ir kuri padengia gydymą, turi tam tikras savo taisykles“, – pasakojo pašnekovė.

Gydytojai nusprendė atlikti eutanaziją

Mieste, kuriame gyvena Vilija, yra dvi ligoninės. Visi jų neurologai ir reanimatologai – iš viso 14 gydytojų – surengė konsiliumą ir nusprendė, kad vaikiną reikia užmigdyti, nes jau nieko doro iš jo nebus. Jo refleksai jau nereagavo, taip pat į šviesą nereagavo akių vyzdžiai. Tai reiškė, kad mirimo procesas prasidėjęs. Tačiau vaikino smegenys vis dar aktyviai veikė, nors buvo užlietos krauju, todėl medikai dar negalėjo konstatuoti mirties.

„Tik vienas iš jų, pagal tautybę kinas, sakė, kad jaunam organizmui reikia duoti šansą, duoti jam laiko. Trylika buvo linkę užmigdyti. Vėliau nė vienas iš jų neatsiprašė. Į mano prašymus buvo atrėžiama, kad čia ne Anglija.

Nyderlanduose nereikia šeimos sutikimo beviltiško paciento užmigdymui. Tai sprendžia gydytojų konsiliumas, kurio sprendimui aš jau neturiu įtakos. Medikai aiškino – net jeigu jis atsigaus, bus tik daržovė, o tokia gyvenimo kokybė Olandijoje neremtina.

Taigi praėjus šešioms paroms po nelaimės mums buvo leista atsisveikinti ir griežtai pasakyta, kad dabar sūnui bus atjungti aparatai ir suleista morfijaus. Visą šį laiką jo kūno temperatūra buvo dirbtinai sumažinta iki 34 laipsnių. Prieš užmigdant temperatūra vėl buvo padidinta iki normalios. Vos tik buvo grąžinta normali temperatūra, įvyko stebuklas – sūnus atsimerkė“, – moteris neslėpė džiaugsmo.

Asmeninio albumo nuotr./Vilija Stančiauskaitė su sūnumi
Asmeninio albumo nuotr./Vilija Stančiauskaitė su sūnumi

Pasak Vilijos, seselė jį pajudino už peties ir paklausė, ar jam kur nors skauda. Vaikinas olandiškai pasakė „ne“. Tuomet jau mama prie jo pasilenkė ir paklausė lietuviškai, ar jis žino, kas ji tokia? Šis lietuviškai atsakė: „Tu mano mama.“ Galiausiai jo geriausias draugas to paties klausimo kažkodėl paklausė angliškai ir vėl gavo teisingą atsakymą ta pačia anglų kalba.

„Per tris minutes mano vaikas pateikė teisingus atsakymus trimis kalbomis. Nemoku apsakyti to džiaugsmo ir dėkingumo, kurį patyriau, sūnui atsigavus. Aišku, jis buvo aklas, paralyžiuotas, jam buvo amnezija, laukia ilgas gijimo kelias, bet jau tada jis buvo sąmoningas.

Jis nebuvo daržovė, jis kovojo už gyvenimą, o jie norėjo jį užmigdyti kaip katę ar šunį. Faktas, kad jis išgijo, rodo, kad gyventi galėjęs žmogus buvo siunčiamas myriop. Manau, kad tokios situacijos neturėtų kartotis ir žmogaus gyvybę reikia stengtis išsaugoti iš paskutiniųjų“, – piktinosi pašnekovė.

Gydytojai stebėjosi, bet neteikė vilties

Vilija prisipažįsta – dar ilgai pyko ant gydytojų, tačiau su malda jai pavyko atleisti.

„Kai sūnus atsigavo, gydytojas iš karto įspėjo: „Jūs, ponia, nesidžiaukite, viltis, kad jis išgyvens, tokia pati menka kaip plaukas.“ Dar daugiau – kitą dieną, kai sūnus atsigavo, man buvo pasakyta: „Jeigu jam bus plaučių uždegimas, mes jo negydysime. Jeigu jam sustos širdis ar vėl į smegenis išsilies kraujas, mes jo negaivinsime.“

Žiūrėjau į juos ir nesupratau, kas jiems darosi. Kitas gydytojas, skenavęs jo smegenis, vėl aiškino, kokios jos blogos: viskas užpilta krauju, o kur neužpilta, sutinę, smegenys įsirėmusios į kaukolę, net vingių nesimato. „Mes negalime suprasti, kaip jis čia taip normaliai elgiasi, mediciniškai negalime to paaiškinti“, – svarstė jis. Tačiau aš jau jų neklausiau, aš tikėjau, kad jis išgyvens“, – atviravo Vilija.

Asmeninio albumo nuotr./Vilija Stančiauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Vilija Stančiauskaitė

Šiandien ji iš tiesų džiaugiasi išgyvenusio sūnaus draugija, gali su juo bendrauti ir žavisi jo neišsenkamu optimizmu ir humoro jausmu šioje sudėtingoje situacijoje.

„Nuo pat pradžių mano sūnus nesiskundė ir nedejavo. Jis kovojo. Kada pas jį beateidavai, jis būdavo geros nuotaikos, ir visada sakydavo, kad jam viskas gerai. Toks jis yra ir dabar“, – tikino pašnekovė.

Visus šiuos patyrimus, kurie vis dar gyvi, nors praėjo dveji metai, rašytojos gyslelę turinti moteris nusprendė suguldyti į knygą. Jos teigimu, knygoje nėra jokių išgalvotų faktų – viskas tikra.

„Šią knygą ne šiaip sau pavadinau „Stebuklo galia“. Rašiau žmonėms, kurie susiduria su gyvenimo sunkumais, ir norėjau jiems pasakyti, kad iš kiekvienos situacijos yra išeitis, svarbiausia, niekada neprarasti vilties, net jei gydytojai sako priešingai.

Be to, knygoje aprašiau ir savo pačios gyvenimą, kuris taip pat nebuvo paprastas. Buvau panirusi į gilią depresiją, be galo išsekusi, bet sugebėjau atsitiesti. Dabar esu sukūrusi šeimą su Olandijoje gyvenančiu vyru iš Šri Lankos. Jo tėvynė – be galo įdomi šalis, todėl knygoje pasakoju ir apie ją“, – dalijosi knygos autorė.

Netrukus Nyderlanduose pasirodys olandiškas knygos variantas. Paklausta, ar nebijo reakcijos dėl puolamos vietinės sveikatos apsaugos sistemos, moteris prisipažino tekstą kiek sušvelninusi.

„Neduok Dieve, mano sūnui vėl reikės operacijos. Man vėl reikės kepurę kelti ir lenktis prieš visus tuos daktarus. Todėl knygoje parašiau, kad be jų mano sūnus bet kuriuo atveju nebūtų atsigavęs. Kita vertus, tai tiesa. Taip pat paminėjau, kad esu jiems labai dėkinga, kad jie leido mano sūnui pagyventi keturias papildomas paras. Mano sūnaus liga kainavo apie 200 tūkst. eurų. Taigi iš tiesų negaliu pykti“, – sakė Vilija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:37
02:32
01:00

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką