Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 10d. 20:22

Gydytoja rezidentė Erika: „Nusprendusi dalintis savo patirtimi instagrame, tokios sėkmės aš nesitikėjau“

Erika Žėkaitė-Vaišnienė
Asmeninio archyvo nuotr. ir LEMPA foto / Erika Žėkaitė-Vaišnienė

Erika Žėkaitė-Vaišnienė – vaikų ligų ir neonatologijos gydytoja rezidentė daugeliui mamų pažįstama ir kaip „Mamytologija“ socialiniame tinkle „Instagram“. Šioje paskyroje Erika dalijasi aktualiomis ir įdomiomis žiniomis vaikų klausimais, vaikų auklėjimo ir psichologijos tema rašomų knygų ištraukomis, ligų, jų prevencijos ir skiepų temomis ar tiesiog mokslu grįstais pastebėjimais.

Erika pasakoja, kad medicina ir pradžių nebuvo jos svajonė, tačiau tuo pačiu jau nuo mažų dienų viskas, kas susiję su medicina, buvo labai įdomu.

„Vaikystėje kaip ir visi žaisdavome gydytojomis, slaugytojomis, o mokykloje pajutau, kad ir biologijos mokslai man patys įdomiausi. Kai įstojau į mediciną aš dar svarsčiau, ar tai tikrai man, bet laikui bėgant supratau, kad taip, tai geriausias pasirinkimas tokiai asmenybei kaip aš. Prieš tai metus laiko studijavau genetiką ir ten pasigedau daugiau kontakto su žmogumi. Studijos man labai patiko, nors buvo apipintos mitais, kad bus labai sudėtinga, tačiau galbūt dėl to ir traukė labiausiai“, – pasakoja E.Žėkaitė-Vaišnienė.

– Kodėl jus patraukė būtent vaikų sritis?

– Kai studijavau mediciną, man patiko labai daug dalykų, ir aš iš pradžių nežinojau, kaip reikės išsirinkti rezidentūrą, kur aš norėčiau toliau tęsti mokslus. Įsivaizdavau, kad galėčiau dirbti daug kur ir visą gyvenimą – ar tai būtų chirurgija, ar anesteziologija, ar laboratorinė medicina.

Kai gimė mano pirmasis sūnus, pradėjau daugiau domėtis vaikų ligomis ir vaikų auginimu. Žinoma, domėjausi ne tik iš „mamiškos“ pusės, bet ir iš medicininės, juolab, kad ir vaikas sirgo dažnai.

LEMPA FOTO /Erika Žėkaitė-Vaišnienė
LEMPA FOTO /Erika Žėkaitė-Vaišnienė

Atradau, kad vaikų ligos labai įdomios ir kad būna pačių įvairiausių ir netikėčiausių atvejų, tarkime, vaikas gali sirgti plaučių uždegimu, kai skundžiasi tik pilvo skausmu, karščiavimu, tačiau visiškai nekosti ir nedūsta! Taigi, mane labai įtraukė vaikų ligų sritis.

Buvo įdomūs žindymo niuansai, supratau kad tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, iš tikrųjų reikalauja tam tikro pasiruošimo.

– Kaip manote, kas svarbu norint dirbti su vaikais? Kokios asmeninės, psichologinės, emocinės ypatybės labiausiai padeda?

– Manau, kad pirmiausia reikia vaikus mylėti, nes jeigu erzina garsus juokas, verksmas, tai išbūti, pavyzdžiui, darbo dieną vaikų skubios pagalbos skyriuje bus labai sunku.

Kartais pagalvoju, kad man lengviau suprasti vaikus, o tuo pačiu lengviau bendrauti ir su tėvais, kai pati esu ne kartą buvusi ligoninėje kaip sergantį vaiką slaugantis asmuo.

Bet žinoma, tai netolygu vyresnių kolegų patirčiai, kurios „nepasisemsi“ iš jokio vadovėlio. Dirbant su vaikais labiausiai reikia kantrybės ir empatijos, kantrybė reikalinga tiek bandant juos apžiūrėti, tiek kalbant su tėvais, norint juos išgirsti, suprasti.

– Kaip gimė jūsų veikla instagrame? Jūsų sukurtą „Mamytologiją“ šiandien stebi daugiau kaip 14 tūkstančių sekėjų.

– Susidėjo keli dalykai. Aš labai mėgstu rašyti ir dar besimokydama mokykloje esu parašiusi ne vieną knygą. Jos nebuvo išleistos ir nemanau, kad kada nors bus, – tai yra tiesiog stori sąsiuviniai stalčiuose. Tačiau rašymas man labai patiko. Tai savotiškai – būdas atsipalaiduoti.

O kai gimė antrasis sūnus ir išėjau motinystės atostogų, turėjau daug laisvo laiko, nes nestudijavau. Galėjau daugiau laiko skirti skaitymui būtent to, ką noriu, taip pat rašymui. Pamačiau, kad yra instagramo erdvė, kur žmonės daug diskutuoja, dalinasi savo nuomone. Nusprendusi dalintis savo patirtimi, tokios sėkmės aš nesitikėjau.

Mes, pediatrai, mokomės daug ligų ir būklių, kaip jas atpažinti, kaip užkirsti kelią, kaip valdyti tam tikras būkles. Tačiau tam tikrų niuansų, kurie susiję su sveikų vaikų auginimu, kartais ir nežinome, nes esame susikoncentravę į tai, ar vaikas apskritai sveikas, ar ne. O tėvai visko klausia.

Su tuo susidūriau ir pati, kai pirmais rezidentūros metais teko padirbėti poliklinikoje. Dabar, kai domiuosi viena ar kita tema, ja dažniausiai pasidalinu ir su savo sekėjais. Sulaukiu padėkų iš mamų, kurios sako, kad ta informacija yra naudinga, įkvepia, o gražūs žodžiai mane veda pirmyn.

Labai džiaugiuosi, kai tėvai parašo, kad ilgai svarstė, ar skiepyti vaikus, ir paskaitę mano įrašus nusprendė skiepyti.

Labai džiaugiuosi, kai tėvai parašo, kad ilgai svarstė, ar skiepyti vaikus, ir paskaitę mano įrašus nusprendė skiepyti. Kad kažką įrašas instagrame įkvėpė žindyti savo vaiką ilgiau, nei iki 6 mėnesių amžiaus. Įdomu padiskutuoti ir su kitomis mamomis medikėmis, užsimezgė ne viena draugystė.

Žindymas ir skiepai greičiausiai yra tos temos, kurios sukelia daugybę diskusijų net ir tarp pačių gydytojų. Apie tai kalbate ir savo profilyje. Kokia jūsų nuomonė šiais klausimais? Būna gydytojai pasako, kam žindyti po metų, nes juk pienas kaip vanduo, duokit vaikui mėsos...

– Turiu griežtą nuomonę tiek žindymo, tiek skiepų klausimu: esu už žindymą ir palaikau mamas, kurios maitina kūdikius savo pienu, nors suprantama, kad yra situacijų, kai to daryti nepavyksta. Tokiu atveju nereikia mamoms savęs kaltinti, o kitiems – smerkti, tačiau iškilus sunkumų reiktų visada kreiptis pagalbos.

Laikausi tos nuomonės, kad žindyti vaikus išimtinai mamos pienu reikia iki 6 mėnesių amžiaus, o kai kuriais atvejais, pasitarus su gydytoju, galima primaitinti anksčiau. Maitinti visiškai normalu iki dvejų metų ir ilgiau! Esu už tokį nujunkymą, kai vaikas laiką pasirenka pats, ir tikrai nesutikčiau, kad po metų mamos pienas nevertingas. Yra atlikta daug mokslinių tyrimų, kurie įrodo ilgesnio, nei iki metų, žindymo naudą tiek vaikui, tiek mamai.

Maitinti visiškai normalu iki dvejų metų ir ilgiau! Esu už tokį nujunkymą, kai vaikas laiką pasirenka pats.

Skiepų klausimais taip pat esu griežta – skiepyti vaikus reikia, ir ne tik tais skiepais, kurie kompensuojami, bet ir vėjaraupių vakcina bei nuo erkinio encefalito. Esu įsitikinusi, kad mokslas ir vakcinos yra tai, dėl ko mes šiandien gyvename kokybišką gyvenimą ir galime užauginti vis daugiau sveikų vaikų.

Manau, kad mitai kyla dėl žmonių nežinojimo, baimės, nepasitikėjimo gydytojais. Noriu paskatinti pasitikėti specialistais, nes patys gydytojai, bent jau mano aplinkoje, savo vaikus tikrai skiepija.

– Darbe susiduriate su įvairiomis emocijomis. Vaikų ligos, nelaimingi nutikimai ar netgi pačių tėvų smurtas negali nepaliesti. Kaip susidorojate su sunkiais momentais? Kas sukrečia labiausiai?

– Nors mano darbo praktika nėra labai ilga, teko susidurti ir pamatyti įvairiausių vaikų ligų atvejų, tačiau nesistengiu kažkaip slopinti emocijų. Man atrodo yra normalu paverkti, paliūdėti ar net nubusti naktimis ir sapnuoti sukrėtusius atvejus.

Aš suprantu, kad gyvenime nutinka visko, ir tai padeda įvertinti, kad aš esu labai laiminga turėdama sveikus vaikus. Ir apskritai mano darbas man padėjo susidėlioti prioritetus bei vertybes.

Labiausiai sukrečia žiaurus tėvų smurtas ir nepriežiūra. Negaliu nepaminėti Matuko istorijos, kuri palietė visą Lietuvą, nors man ir neteko tiesiogiai prie to prisiliesti. Sukrečia neteisybė.

Tačiau taip pat paliečia tokie kasdieniai ir eiliniai dalykai kaip susvetimėjimas, kurį beveik kasdien matau eidama pas pacientus. Turiu omenyje – kai vaikai nesaikingai leidžia laiką prie ekranų. Aš suprantu, kad, pavyzdžiui, išlaikyti metukų laiko vaiką prie lašelinės yra sunku, tada mes pasitelkiame visas įmanomas priemones. Bet mano nuomone, tėvai tikrai per daug leidžia vaikams naudotis išmaniaisiais įrenginiais, ir bijau, kad ateityje tai labai atsilieps visuomenės psichinei sveikatai.

Apie ekranų žalą mokslininkai jau daug kalba, tačiau ne visus tėvus ši informacija pasiekia. Kai vienerių metų vaikas 10 valandų per parą žiūri tik į telefoną – tu susimąstai, kas dedasi jo smegenyse.

123RF.com nuotr./Vaikas
123RF.com nuotr./Vaikas

– Vaikų tėvus galima suskirstyti į kelias grupes: vieni labai panikuoja, kiti per mažai reaguoja. Kokie simptomai tėvus turėtų paskatinti būtinai kreiptis į gydytoją? Ir ko nereikėtų daryti?

– Esu tos nuomonės, kad reikėtų pasitikrinti, jeigu yra neramu, o simptomai, kurie turėtų paskatinti kreiptis į gydytoją greičiausiai daugeliui žinomi: karščiavimas ilgiau negu trys dienos, arba, kai karščiuoja mažas kūdikis, kai karščiuojama nepaisant adekvačių antipiretikų dozių.

Taip pat stiprus skausmas, gausus viduriavimas ir/ar vėmimas, neįprastas bėrimas, kvėpavimo sutrikimai, sąmonės sutrikimai, vangumas, traukuliai, traumos. Sunerimti reiktų jeigu sergantis vaikas atsisako gerti skysčius, mažiau šlapinasi, nenuraminamai verkia. Požymių yra tikrai daug, todėl tėvai turėtų pasikliauti savo nuojauta ir gydytojais.

Tėvams patarčiau neužsiimti savigyda, neduoti vaikams nuo pernai metų užsilikusių antibiotikų (juos griežtai skiria tik gydytojas), vaistų, kuriuos davė kaimynė ar draugė, nes kiekvienas vaikas yra individualus, taip pat reikėtų vengti liaudiškų metodų, įvairių žolių, prieš tai nepasitarus su gydytojais, nes iš pirmo žvilgsnio nekaltos žolelės gali sukelti alergijas arba net apnuodyti vaikus, nemušti vaikams temperatūros įtrinant juos spiritu ar degtine, atsargiai elgtis ir su maisto papildais.

– Kokius patarimus galėtumėte duoti tėvams, norintiems apsaugoti savo vaikus nuo nelaimingų atsitikimų, pavyzdžiui, apsinuodijimo, nusideginimo ir t. t.

– Kalbant apie nusideginimus, visi suprantame, kaip tai įvyksta. Reikia karštus gėrimus laikyti kuo toliau nuo krašto, turėti omenyje, kad gal kažkurios vietos vaikas nepasiekė, o dabar jau gali pasiekti. Aš apskritai netgi vengčiau gerti karštus gėrimus, kai vaikas šalia, nebent jis saugiai miega savo lovelėje. Juk galima kavos išgerti ir vaiko pietų miego metu, taip daro dauguma mamų.

Jeigu kalbėtume apie apsinuodijimus – venkite laikyti namuose nuodingus didelius kiekius vaistų, neperpilkite chemikalų ar kitų nuodingų priemonių į taras, kuriose buvo maisto produktai, neperdėkite vaistų į saldainių dėžutes ir apskritai nevadinkite vaistų saldainiais ir pan.

Laikykite viską vaikams nepasiekiamoje užrakintoje spintelėje. Nudegimai ir apsinuodijimai neretai gydomi vaikų intensyvios terapijos skyriuje. Vaikai patiria daug procedūrų ir nors stengiamasi, kad jie nejaustų skausmo, tačiau psichologiškai būna sunku visai šeima.

– Kas jums labiausiai patinka jūsų darbe? Suteikia daugiausiai teigiamų emocijų?

– Labiausiai patinka tai, kad aš galiu bendrauti su žmonėmis, kad vaikai labai greitai sveiksta ir tu matai tą efektą, kai labai prastos būklės vaikas atsigulęs į ligoninę išvyksta visiškai kitoks, laimingas ir sveikas.

Labiausiai patinka tai, kad aš galiu bendrauti su žmonėmis, kad vaikai labai greitai sveiksta.

Labai patinka, kad nebūna dviejų vienodų vaikų, šeimų, tokių pačių atvejų – viskas yra kitaip. Tai yra įdomus darbas, verčiantis tobulėti, turintis daug iššūkių. Ir apskritai, man teikia džiaugsmą buvimas šalia vaikų. Jie mane ne tik džiugina, bet ir priverčia pasitempti, būti linksmesne, kantresne.

– Labai populiarios instagramo mamytės, kurios dalinasi vaikų priežiūros patarimais. Kai kada patarimai būna neadekvatūs ir žalingi vaiko sveikatai, tačiau sukritikuotos tokios mamos atšauna banalią frazę, kad „mama žino geriau“. Ar tikrai visada „mama žino geriau“? Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Nėra gerai skleisti dezinformaciją, bet kiekvienas turi savo asmeninę paskyrą ir žodžio laisvę, vadinasi, yra laisvi skelbti, ką nori. Patarimas būtų tiesiog atsirinkti informaciją ir ją vertinti kritiškai ir suvokti, kad nuomonės formuotojai iš to gyvena, jiems reikia kažką reklamuoti.

O dėl pasakymo, kad „mama žino geriau“, sakyčiau, kad yra daug atvejų, kai mamos tikrai geriau žino ir manau, kad gydytojai visada pagal galimybes atsižvelgia į tėvų norus, pageidavimus, į jų nuojautą. Bet būna ir atvirkščiai, kai reikėtų pasitikėti ir pasikliauti gydytojais, tarkime, kalbant apie vakcinas.

Visų mūsų tikslas vienas – kad vaikai būtų sveiki, laimingi ir patirtų kuo mažiau skausmo, nereikalingų tyrimų, streso.

Už vaiko sveikatą yra atsakingi ne tik tėvai, bet ir gydytojai, tad visais atvejais turėtų vykti bendradarbiavimas dėl vaiko gerovės. Jeigu gydytojai paskiria tam tikrus vaistus, o tėvai jų neduoda vaikams, man atrodo tai labai drąsu, tokie tėvai gali pakenkti savo vaikui.

O juk visų mūsų tikslas vienas – kad vaikai būtų sveiki, laimingi ir patirtų kuo mažiau skausmo, nereikalingų tyrimų, streso. Nebijokite pasitikėti gydytojais, išsakyti, ką galvojate, tačiau neateikite nusiteikę priešiškai, nes ir vaikai tą puikiai jaučia.

– Auginate du sūnus. Kokiais principais remiatės juos auklėdami?

– Stengiamės būti sąmoningais tėvais ir suderinti vaikų poreikių atliepimą su atsakomybių ugdymu. Principai tokie, kad nenaudojame bausmių, bandome kuo daugiau laiko leisti gryname ore, skatinti vaikus išeiti iš komforto zonos.

Tėvai yra ne tik tam, kad pirktų daiktus, bet ir kad nubrėžtų aiškias ribas. Mums normalu, kad vaikai patys daug ką daro, leidžiam būti savarankiškiems, nors kartais tai baigiasi didele netvarka. Kadangi pati skaitau labai daug knygų apie vaikų auginimą, nuolatos randu kur tobulėti.

Asmeninio archyvo nuotr. /Erika Žėkaitė-Vaišnienė su šeima
Asmeninio archyvo nuotr. /Erika Žėkaitė-Vaišnienė su šeima

Vaikus dažnai vežamės į kalnus, mėgstame iššūkius ir skatiname, kad vaikai juos mėgtų, grūdintųsi, nebijotų fizinės veiklos, kartais gal alinančios ar nuobodžios.

Mažyliui dar nėra 2 metų, tačiau ant mamos nugaros ar pilvo jis jau „įkopė“ į tris aukštikalnes. Nors kur kas paprasčiau ir patogiau būtų vaikams įjungti televizorių, tačiau tai pas mus itin reta.

Vaikus auginti smagu, bet ir nelengva, nes kasdien stengiamės daryti viską, kad jie būtų sveiki ir laimingi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

15:15
01:01:04
06:27

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką