– Nuo vaikystės vaikams yra kartojama išsitiesti, nesikūprinti – ar tikrai tiesi laikysena tokia svarbi?
– Žinoma, taisyklinga laikysena yra be galo svarbi, nes nuo jos priklauso mūsų ateities savijauta. Vis dėlto naujausi tyrimai rodo, jog išsitiesti ir nesikūprinti vaikams sakome per retai – didelė dalis visuomenės savo vaikų nemoko išsitiesti. Pavyzdžiui, švedų tyrimas, atliktas su darželinukais bei pradinių klasių mokiniais, atskleidė, jog net 80 proc. Švedijos tėvų neskatina savo vaikų išsitiesti.
Antrąją vietą šiame netaisyklingos laikysenos priežasčių sąraše užima nepakankamas tėvų pavyzdys. Nereikia pamiršti, jog laikysenos, sėdėsenos vaikai pirmiausiai mokosi iš tėvų. Trečiasis taisyklingos vaikų laikysenos priešas – minkšta namų aplinka. Valgomuosiuose stalus pakeičiame mažais staliukais, o užuot atsisėdę ant normalios kėdės, patogiai įsitaisome fotelyje.
Praktinis patarimas, kurį dažnai siūlau savo klientams: telefone kas valandą užsistatykite žadintuvą.
– Ko gera, daugeliui pažįstama situacija: akimirką pastebiu, jog esu susikūprinęs, tada išsitiesiu, bet netrukus vėl grįžtu į „susmegusią“ kūno poziciją, nes nepatogu. Nuo ko reikėtų pradėti auginti savyje taisyklingos laikysenos kultūrą ir kaip motyvuoti save sėdėti tiesiai visą laiką?
– Visų pirma, labai gerai, jei pastebime, kai sėdime netiesiai. Daugelis žmonių yra taip pripratę sėdėti susikūprinę, kad tokioje padėtyje kurį laiką jaučiasi gana komfortiškai. Todėl pirmoji užduotis – stebėkite save. Praktinis patarimas, kurį dažnai siūlau ir savo klientams, – telefone kas valandą užsistatykite žadintuvą, o kai jis suskambės, išsitieskite, atsistokite, jei yra galimybė apeikite aplink stalą, pakelkite į viršų rankas. Skirkite bent 5 minutes, ir tai jau bus pradžia! Po dviejų savaičių kur kas lengviau jausite, kada nugara nėra tiesi.
Kalbant apie motyvaciją, žmogus turi pats norėti turėti taisyklingą laikyseną ir būti pasirengęs įdėti šiek tiek darbo. Deja, vis dažniau pastebiu, jog pradėti rūpintis savo kūnu daugelį labiausiai motyvuoja skausmas. Tik pasiekę tam tikrą skausmo lygį žmonės ima ieškoti būdų, kaip sau padėti.
– Netaisyklingą laikyseną mes pirmiausiai esame linkę suvokti kaip fizinį kūno negalavimą. Kaip manote, ar tai tikrai yra tik kūno reikalas? Galbūt tai susiję ir su žmogaus psichologine būkle?
– Taip, iš tiesų, ryšys yra ir su psichologine būsena. Laikysena visada parodo mūsų emocinę būklę, savijautą, energiją, gali daug papasakoti ir apie žmogaus charakterį. Vienas eina susigūžęs, baikščiai dairosi į šalis, kitas – išsitiesęs, iškėlęs galvą, matyti, kad savimi pasitiki. Žmogus save pozicionuoja taip, kaip tuo metu jaučiasi.
Įdomu pastebėti, jog psichologinės būklės pagerinimas gali pakeisti žmogaus laikyseną. Kita vertus, tinkama fizinė veikla gali prisidėti prie geresnės emocinės sveikatos kūrimo.
– Karantino metu, užsidarius sporto klubams, didelio populiarumo sulaukė online treniruotės namuose. Kokia jūsų nuomonė apie mankštinimąsi savarankiškai? Ar tai nėra tiesus kelias į traumas, ypač tiems, kurie anksčiau nesportavo?
– Pirmiausiai, manau, reikia pasidžiaugti, kad žmonėms tai buvo įdomu, ir net pasikeitus aplinkybėms jie rado galimybių sportuoti. Traumų galėjo įvykti, kita vertus, mankštindamiesi namuose mes esame linkę savęs pagailėti, dažniau traumuojamės minioje: sporto klube, kai norime pasirodyti prieš kitus, kai siekiame ką nors aplenkti bėgdami maratoną ar važiuodami dviračiu. Žinote, niekas nesistengia 100 procentų, kai kiti nežiūri.
Rizika sau pakenkti atsiranda tada, kai žmonės prisižiūri YouTube treniruočių, kuriose nėra paaiškinama, kaip taisyklingai vieną ar kitą pratimą atlikti. Taip patys padaro žalos savo kūnui, pagilina jau esamas problemas. Todėl aš visada rekomenduoju konsultuotis su specialistais.
Nors ir atrodo, kas čia sudėtingo padaryti pritūpimą ar atsilenkimą – visiems jis toks pat. Tačiau instrukcija, kaip tą patį pritūpimą atlikti saugiai, kiekvienam iš mūsų skirtinga: vieni turi problemų su keliais, kiti – su klubais, vieni lengviau suvokia savo kūną, kiti – sunkiau.
Klaidinga manyti, jog kartą išmokę tam tikrus pratimus, visą laiką galime juos daryti. Taip mąstant ir prasideda traumos. Lygiai taip pat pavojingas įsivaizdavimas – išmokau, todėl dabar jau pats darau ir dar draugus „patreniruoju“.
– Dabar madinga sakyti, kad sportuoju dėl geros savijautos, bet mintyse galvoti ir planuoti, kad šiaip jau ir rezultato norėčiau. Kaip jūs matote sveiką fizinio aktyvumo ir rezultato santykį?
– Pastebiu, jog šiandien labai populiaru sportuoti dėl rezultatų: norime nubėgti maratoną, padaryti špagatą ar turėti pilvo presą. Tačiau kūno išvaizda ne visada pasako, kad žmogus gerai jaučiasi. Dalis mano klientų turi puikų raumenyną, gali padaryti špagatą ar virvelę, stovėti ant rankų, tačiau kreipiasi pagalbos, nes patiria vienokius ar kitokius skausmus.
Reikėtų prisiminti, kad sveikata yra kūno visapusiškumas – judėjimo greitis, reakcija, lankstumas ir ištvermė. Jei laviname tik kurią nors vieną sritį, lengvai susitraumuosime ar jausime skausmus atlikdami veiksmus, kurie reikalauja kitokio kūno pasiruošimo ir prisitaikymo.
Jeigu kasdien 8 valandas dirbate sėdėdamas prie stalo ir vėliau stebitės, kad skauda nugarą, tuo stebėtis nereikėtų. Tuomet nenorėkite ir važinėtis dviračiu ar bėgioti. Nes kūnas pripranta nejudėti ir formuojasi taip, kad lengviau išbūtų sėdėjimą. O jeigu, norite važinėti dviračiu ir bėgioti, tuomet taip ilgai sėdėti negalima, reikėtų kas valandą atsistoti ir pajudėti.
Aš tikiu, kad pagrindinė fizinio aktyvumo reikšmė yra galėti gyventi taip, kaip nori. Ir visiškai nesvarbu, kiek tau metų – 18 ar 50. Jei nori užsiauginti gėlyną, kad galėtum jį paravėti ir pakapstinėti, ar plaukioti jūroje ir žaisti tinklinį, svarbiausia, kad tavo kūnas galėtų tai įgyvendinti.
Daugelis žmonių, su kuriais susiduriu, dėl fizinės savijautos turi ko nors atsisakyti. Pavyzdžiui, dvidešimtmetis pasakoja, kad negali važinėti dviračiu, nes jam skauda nugarą. Kitas sako: aš panešioju vaiką ir man skauda kaklą. Ir mes kalbame ne apie pensininkus, o apie 20–40 metų amžiaus žmones.
– Masters of Calm miestelyje dalinsitės, kokie kasdieniai, nedideli fizinio aktyvumo įpročiai gali pasitarnauti, jei norime jaustis energingesni. Ar yra universalių būdų, nuo kurių gali pradėti kiekvienas?
– Universaliausias būdas būti energingam – tiesiog būti aktyviam. Rytą pradėti nuo mankštos, kasdien išeiti pasivaikščioti, su vaikais ar draugais daugiau laiko praleisti lauke. Nesinori vaikščioti vienam – įsigyk šunį! Ir reikėtų pasistengti, kad pasivaikščiojimas nebūtų iki pirmo suoliuko (šypsosi).
Jeigu pavalgei ir tave migdo, reikia ne atsigulti pagulėti, o eiti pajudėti. Svarbu suprasti, jog tam, kad kasdien turėtume energijos, kad būtume patenkinti savijauta ir gerai nusiteikę, mums reikalingas nuolatinis judėjimas, nuolatinė kūno dinamika.
Savo žiniomis ir patirtimi, kaip rūpestingai tobulinti bei stiprinti savo kūną, Jurgita Veliulytė kasdien dalinsis „Masters of Calm“ miestelyje liepos 14–19 dienomis. Ši savaitė bus skirta sveikatos, sporto ir mitybos temoms.
