Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 19d. 18:59

Priklausomybę nuo narkotikų įveikęs V.Pocius jau 19 metų padeda kitiems: „Mūsų tikslas – kad jie jaustųsi mylimi“

Vladislavas Pocius Interviu
Asmeninio albumo nuotr. / Vladislavas Pocius

Vos 13 metų – pirma cigaretė, nuolatinis alkoholio vartojimas, netrukus – ir marihuana bei heroinas, o, be viso to, – ir nusikaltimai. Vladislavas Pocius kaip niekas kitas supranta, ką reiškia savo gyvenime pasiekti dugną. Gal net kelis kartus jį pramušti vis giliau. Tačiau taip pat jis kaip niekas kitas supranta, kaip iš viso to galima išbristi. Ši kelionė nelengva, dažniausiai trunkanti metus, po kurių dar laukia keleri metai išbandymų – ar atsilaikysi prieš pagundas, sugebėsi gyventi pagal naujus principus, ar ne. Viską patyręs savu kailiu, jis jau 10 metų šiam gyvenimo egzaminui ruošia ir kitus nuklydusius vyrus priklausomybės ligų centre „Alfa“.

Kad ir kaip banaliai skambėtų, apie Vladislavo gyvenimą būtų tikrai galima kurti filmą ar rašyti knygą. Jis net į laikraštį buvo patekęs, bet ne už nuopelnus, o dėl to, kad jo ieškojo kriminalinė policija – jaunuolis, net ir tėvams pakeitus durų spyną, ją išlaužė, pavogė pinigų ir vėl pabėgo.

Nors net sunku patikėti, kaip vaikystėje gyveno Vladislavas, sukrečianti jo praeitis šiandien jam leidžia dar geriau suprasti kitus, giliai įklimpusius vyrus ir padėti jiems iš to mėšlo išsikapanoti.

Asmeninio albumo nuotr./Vladislavas Pocius
Asmeninio albumo nuotr./Vladislavas Pocius

Jau 10 metų Anglijoje sėkmingai veikia jo inicijuotas priklausomybės ligų centras „Alfa“. Prieš šešerius metus analogiškas centras įkurtas ir Marijampolėje, kuriam šiandien jis skiria visą savo dėmesį.

Jau penkerius metus V.Pocius organizuoja ir ekstremalų bėgimą „Alfa run“, kuris padeda reabilitacijos centrui išsilaikyti, leidžia integruotis reabilitacijos kursą praėjusiems vyrams, o kartu dar ir suteikia neeilinių pojūčių čia dalyvaujantiems. Naujasis jo projektas – vaikų stovyklos, kuriose vaikai realybėje išgyvena tai, ką mato kompiuteriniuose žaidimuose.

„Nuo tada, kai pasirinkau gyventi blaiviai, visur matau tik galimybes“, – sako jau 19 metų nevartojantis Vladislavas. Tai matyti ir iš jo entuziazmo bei darbų.

– Vladislavai, kada paties gyvenime įvyko lūžis, kai nusprendėte viską keisti ir pats atvykote gydytis į reabilitacijos centrą?

– Iš praktikos matau ir žinau, kad pagalbos kreipiamasi tada, kai jau visi būdai manipuliuoti nebeveikia, nebelieka palaikymo iš artimųjų, atstumia draugai, įklimpstama į skolas, problemas su policija. Žmogus su kiekviena diena jaučia vis didesnį bejėgiškumą, prieina liepto galą ir viduje galiausiai pripažįsta, kad jau toliau taip būti nebegali.

Čia labai svarbu atskirti dvi sąvokas – sutikti ir susitaikyti. Vienas dalykas, kai sakai mamai: „Taip, suprantu, aš blogai padariau“, tačiau įpročių ir draugų nekeiti, todėl galiausiai vėl grįžti prie tų pačių klaidų. Kitas dalykas, kai atsiduri tokiame dugne, kad susitaikai, jog kito kelio nėra, ir pradedi naują gyvenimą.

Aš pats buvau atsidūręs panašioje situacijoje, mane spaudė visos išvardytos problemos, o ir mama nebeįsileido. Paskutinė viltis buvo senelis, su kuriuo nuvažiavome į vienuolyną, tačiau net ten manęs nepriėmė. Tada pagalvojau: jei Dievas man negali padėti, tai kas tada gali? Tačiau ten gavau reabilitacijos centro numerį, kur jau po kelių savaičių apsigyvenau. Tuo metu aš jau ne tik sutikau, bet ir susitaikiau.

Paskutinė viltis buvo senelis, su kuriuo nuvažiavome į vienuolyną, tačiau net ten manęs nepriėmė. Tada pagalvojau: jei Dievas man negali padėti, tai kas tada gali?

– Bet juk daugelis per savo gyvenimą taip ir nesusitaiko, nesupranta, kad reikia keistis. Kodėl? Kaip manote, kodėl jums pavyko?

– Nežinau, tikrai nežinau. Aš visada sakau, kad kol žmogus kvėpuoja, viltis yra.

Yra žmonių, kurie atvyksta į reabilitacijos centrą, bet po savaitės ar mėnesio jau ima galvoti, kad tapo pakankamai stiprūs, ir išeina. Tačiau labai greitai atkrenta. Itin mažai daliai pavyksta atsilaikyti.

Šiame kelyje vienas esi ne karys. Reikalingos žinios, programa, žmonės, kurie tave supranta, nebijo pasakyti tiesos. Visa tai reikalinga sveikstant. Išsiūbavus šias sūpynes, dar kurį laiką reikia turėti, kas jas toliau siūbuotų.

Asmeninio albumo nuotr./Vladislavas Pocius
Asmeninio albumo nuotr./Vladislavas Pocius

– O kiek trunka sveikimas?

– „Alfa“ centre programa trunka metus. Visą šį laiką žmogus keičia savo įpročius.

– Įpročius atsisakyti narkotikų, alkoholio, lošimų?

– Dauguma turi susidarę klaidingą nuomonę. Pavyzdžiui, mano, kad alkoholis griauna gyvenimą, todėl reikia nustoti vartoti. O aš visada sakau, kad ne alkoholis yra problema, jis yra pasekmė.

Gyvenimo būdas yra problema. Kai nemoki spręsti iškilusių situacijų, nemoki teisingai rinktis, bėgi nuo atsakomybių, tai priveda prie alkoholio arba narkotikų vartojimo.

Visada sakau, kad ne alkoholis yra problema, jis yra pasekmė. Gyvenimo būdas yra problema.

Yra anoniminiai alkoholikai, anoniminiai narkomanai ir anoniminiai lošėjai. Kartais juokauju: o kuriems priklausau aš? Nuo 13 metų pradėjau stipriai gerti, tai buvo savotiškas protestas prieš tėvus, vėliau draugai pasiūlė žolės ir heroino, o galiausiai atsirado ir azartiniai lošimai. Dabar aš suprantu, kad visai nesvarbu, ar tu narkomanas, ar alkoholikas, ar lošėjas. Visa tai yra pasekmė tavo mąstymo, kuris privedė prie vartojimo.

– Esate vilnietis, bet centrą įkūrėte Marijampolėje. Kodėl?

– Prieš 13 metų išvažiavęs gyventi į Angliją ten įsteigiau bendruomenę, kuri sėkmingai veikia jau 10 metų. Pagalvojau, kad galima daryti tarptautinį tiltuką, todėl įkūriau reabilitacijos centrą ir Marijampolėje. Dzūkijoje, Aukštaitijoje jau buvo centrų, o Suvalkijoje nebuvo nė vieno. Bet gydosi pas mus tiek iš svetur atvykę, tiek vietiniai.

Visada svajojau grįžti gyventi į Lietuvą. Juolab matau didelę nesikeičiančią problemą. Tai pagalvojau, kad reikia ne kitus kritikuoti, o imtis pačiam spręsti šias problemas.

Besilankant parduotuvėse vis tiek matai, kad niekas čia per daug nepasikeitę – kaip anksčiau gerdavo laiptinėse, dabar stovi grupelėmis prie parduotuvių, toje pačioje vietoje ir geria. Šiuo klausimu likę dar daug darbo.

Be to, į mane kreipiasi ne tik nauji žmonės, bet ir tie, kurie jau bandė gydytis. Jie grįžta, todėl reikia jiems padėti.

Asmeninio albumo nuotr./Vladislavas Pocius
Asmeninio albumo nuotr./Vladislavas Pocius

– Vyrai patys jums skambina? O gal dažniau jų šeimos?

– Mūsų pirmasis tikslas, kad kiekvienas suvoktų, ko jis čia atvažiuoja. Kai kurie žmonės, nesvarbu, į kokias problemas yra įklimpę, vis tiek tikisi, kad reabilitacijos centre pabus trumpai – tik parodys, kad „štai, aš jau darau rimtą žingsnį, esu rimtai nusiteikęs“, nors pasąmonėje tikėsis, kad po poros savaičių mama, žmona atleis, ir jie galės grįžti namo.

Tai matoma iš skambučių, kurių sulaukiu. Apie 95 proc. skambina mamos, sesės, žmonos. Aš jau juokauju klausdamas, ar čia joms reikalinga pagalba. O jos, žinoma, sako: „Ne, ne, ką jūs.“

– Kaip atrodo gyvenimas reabilitacijos centre ir jo programa?

– Iš pradžių dvi savaites trunka bandomasis laikotarpis. Naujokui skiriamas žmogus, reabilitacijos centre prabuvęs apie pusę metų, turintis patirties. Jie kartu būna 24 valandas per parą. Tai yra šešėlinė fazė – tave pažindina su taisyklėmis, drausme, bendruomenės gyvenimu. Už neigiamus veiksmus atsako tavo globėjas.

Po dviejų savaičių naujokas išsikelia tikslus, užduotis, ką jis planuoja daryti toliau. Tada mes pasirašome sutartį ir prasideda metus trunkanti kelionė.

Visi reabilitacijos centrai dirba gana panašiai. Per visus metus pereiname per keturias fazes, iš kurių pirmoji – nekontaktinė. Pirmą mėnesį gali paskambinti tik vieną kartą.

Vienas skambutis gali sugadinti viską, ką jis statė dvi savaites.

– Bendravimas su artimaisiais gali pakenkti?

– Taip. Reikia, kad žmogus bent porai mėnesių izoliuotųsi nuo to gyvenimo, kurį iki šiol gyveno. Vienas skambutis gali sugadinti viską, ką jis statė dvi savaites. Juolab naujokai pačioje pradžioje dar patys nežino, ko jie atėjo, jaučiasi išbalansuoti. Todėl norisi, kad jiems niekas netrukdytų. Be to, ir tas vienintelis skambutis vyksta tik su globėjo priežiūra.

– O kokia būna dienotvarkė?

– Keliamės 7 val. ryto, einame į mankštą, tada pusryčiai. Paskui vyksta rytinis ratas, toks pats būna ir vakare. Jo metu mes dalijamės savo jausmais, kaip jaučiuosi dabar, o vakare dalijamės tuo, ką nuveikėme per dieną, kaip jautėmės vienoje ar kitoje veikloje – ar buvo liūdna, pikta, o gal kas nors nudžiugino.

Tada vyksta paskaitos, konsultacijos, darbų pasiskirstymas. Iki pietų dirbame, einame valgyti, po pietų – dar valandą dirbame. Vėliau būtinai einame sportuoti, tai trunka 1,5 valandos, jei geras oras – lauke, jei blogas – turime didelę salę arba stalo žaidimus.

Vakare susitvarkome ir kiekvienas eina dirbti su savimi – tai būna darbas su programa raštu. O tada jau vakarienė ir laisvas vakaras.

Asmeninio albumo nuotr./„Alfa run“ akimirka
Asmeninio albumo nuotr./„Alfa run“ akimirka

– Rytiniuose ir vakariniuose ratuose dalijatės savo jausmais. Kodėl šiuo atveju svarbu juos mokėti išreikšti?

– Senelis kažkada manęs paklausė: „Vladai, kaip tau sekasi?“ Aš atsakiau: „Viskas normaliai.“ Tada jis pratrūko: „Prieš kelerius metus turėjai draugę, darbą, buvo geri santykiai su tėvais, bet ir tada sakei, kad viskas normaliai. Dabar tu gyveni laiptinėje, paskendęs skolose, sveri 60 kg, policijos gaudo, sergi hepatitais ir vis tiek normaliai jautiesi?!“

Dažnai vyrai savo jausmus įvardija arba keiksmažodžiais, arba neutraliais žodžiais, arba sakome: „Atstok, ko tu nori, ko lendi į mano gyvenimą.“ O problema, kaip ir sakiau, ne narkotikuose yra, o mumyse. Ir jei mes neišmoksime įvardyti savo būsenos, laiko klausimas, kada susidūrus su stresu, baimėmis ar įtampa, neturėdami žmonių, su kuriais galėtume pasidalyti, vėl mūsų vienintelis pasirinkimas viską numalšinti liks narkotikai.

– Įsivaizduoju, kad dauguma pas jus besigydančių vyrų visuomet būdavo „kietuoliai, ereliai“. Todėl staiga tapti jautriu, kalbančiu apie savo jausmus prieš kitus jiems turėtų būti labai sunku, gal net gėdinga?

– Visi mes turime jausmus. Vieniems būna lengviau, kitiems – sunkiau. Bet pas mus ateina labai skirtingi žmonės – ir išsilavinę, universitetus baigę, ir paprastus darbus dirbę ar 15 metų kalėjime praleidę. Priklausomybės nesirenka aukos. Tokie jau mes esame, ką Dievas įdėjo, tai ir turime.

Jei neišmoksime įvardyti savo būsenos, laiko klausimas, kada susidūrus su stresu vėl mūsų vienintelis pasirinkimas viską numalšinti liks narkotikai.

– O aplinka nelemia to, kokiais tampame, kad pasukame neteisingais keliais?

– Mes visada norime ką nors apkaltinti arba sakome: „Buvo tokie laikai tada“, bet reikia žiūrėti į save.

Žinoma, gyvenimo principų ir dėsnių mes nesukūrėme. Tiesiog gyvenome pagal tokius, kuriuos mums davė aplinka. Tačiau vieną dieną atsigręžęs pamačiau, kad egzistuoja dar ir kitokie. Būdamas reabilitacijoje surizikavau patikėti man dar nepažintais principais – būti sąžiningu sau, kitiems. Visa tai tuo metu man atrodė svetima, reikėjo laužyti senus supratimus. Tai tikrai nebuvo lengva, bet ateina laikas, kai sunkus pasirinkimas duoda vaisių.

Asmeninio albumo nuotr./Vladislavas Pocius
Asmeninio albumo nuotr./Vladislavas Pocius

– Su kokiomis problemomis susiduria šiandienis žmogus? Ar tos problemos bėgant metams keičiasi?

– Kaip ir visais laikais, daugiausia nesutarimų ir karų vyksta dėl pinigų ir moterų... O jei rimtai, problemos nesikeičia.

Daug ką lemia aplinka, kurioje žmogus vystosi. Pavyzdžiui, pas mus bendruomenėje yra keli vaikinai, kurie gyveno vartojančioje šeimoje. Juos stipriai paveikė tai, kad motinos atidavė juos į vaikų namus. O vėliau, jei dar tas pats vaikas pakliūva į koloniją, kur vyksta kovos už išgyvenimą… Žala neapsakoma.

Yra toks Darius, kuris po viso to sėdėjo dar ir 15 metų kalėjime. Jis visą gyvenimą pyko ant mamos, kad jį atidavė. Toje aplinkoje vaikai nepatiria meilės.

Taip pat įtaką gali padaryti ir perdėtas vaikų lepinimas. Rasti auksinį viduriuką auklėjant vaikus – sunku.

Todėl labai svarbu tėvų ir vaikų ryšys. Vaikui augant tėvų pagrindinis tikslas turi būti vertybių parodymas, kad užaugęs sūnus ar dukra galėtų atskirti ir tinkamai pasirinkti, kas yra gerai, o kas – blogai.

– Kokie yra tolesni besigydančiojo etapai?

– Vėliau su kiekviena faze prisiimi vis daugiau atsakomybės. Pavyzdžiui, antrame etape jau gali tapti globėju naujokui, be to, pas tave gali atvykti 5 valandoms artimieji, padažnėja skambučiai – kartą per savaitę galima su jais pasikalbėti.

Perėjęs į trečią fazę, kartą per mėnesį jau gali važiuoti savaitgaliui į namus: iš pradžių – vienai parai, vėliau – dviem. Integracija vyksta pamažu.

Mes taip pat turime bendruomenės lyderį, kaip prezidentą, kurį renkame balsavimo būdu. Jam patikėta ir valdžios, ir daugiau atsakomybės. Jis organizuoja renginius, bendruomenės nariams skirsto darbus.

Turime ir namo šeimininką. Jis, kaip ir virtuvės šefas, keičiasi kas savaitę. Vieni mokosi valgyti gaminti, kiti tokių atsakomybių kaip laiku užrakinti namus ir langus, prižiūrėti, kad būtų tvarka, kad laiku visi eitų miegoti, keltųsi.

Asmeninio albumo nuotr./Priklausomybės ligų centras „Alfa“
Asmeninio albumo nuotr./Priklausomybės ligų centras „Alfa“

– O kokius darbus dirba jūsų bendruomenės nariai?

– Artėjant vasarai, „Alfa run“ renginiui, visi nuo pavasario važiuojame į laukus ir ten darbuojamės statydami kliūtis. Kaip juokauju, šiemet, prasidėjus pandemijai, mes visi buvome ne 2 metrų atstumu, o kelių kilometrų.

Paprastai tai būna darbai teritorijoje: lapų rinkimas, sniego kasimas.

Be to, mūsų centras buvo pirmasis Lietuvoje, pradėjęs teikti pagalbą vyrams, turintiems vaikų. Viskas išėjo spontaniškai – į mus kreipėsi tėtis, kuris turėjo neišspręstų problemų su vaikų teisėmis. Mama vartojo užsienyje, o vaikus atidavė globėjai, kuri taip pat geria. Buvo klausimas, kur toliau vaikus siųsti.

Kadangi tėtis jau nebevartojo, gyveno pas mus centre, mes pasitarėme ir bendromis jėgomis išsprendėme šį klausimą – vaikams įrengėme kambarį, kad jie galėtų gyventi kartu su tėčiu. Iškart po to atsirado dar du tėčiai su vaikais. Taigi dabar dar esame ir auklės (juokiasi).

Būna, sako: „Kalėjime yra lengviau nei čia“. Bet aš visada atsakau: „Galbūt, bet kalėjimas nepadėjo pasikeisti, jei atvykai pas mus“.

– Tokiomis sąlygomis gyvenant, turbūt niekas nenori iš jūsų pabėgti…

– Mes nieko ir nelaikome, tai yra tik savu noru grįstas sprendimas. Žmogus negali jaustis esantis čia per prievartą. Jis turi jaustis saugiai.

Tik žengęs pro duris, kiekvienas turi priimti taisykles. Jeigu kas nors nepatinka, mes kalbamės. Suprantu, kad iš įkalinimo atėjusiam žmogui norisi laisvės, o pas mus vėl prasideda suvaržymai. Būna, sako: „Kalėjime yra lengviau nei čia“. Bet aš visada atsakau: „Galbūt, bet kalėjimas nepadėjo pasikeisti, jei atvykai pas mus“.

Asmeninio albumo nuotr./„Alfa run“ akimirka
Asmeninio albumo nuotr./„Alfa run“ akimirka

– Bet kaip jūs išlaikote vyrus motyvuotus, net kai jie yra nepatenkinti kuo nors?

– Buvo laikas, kai reabilitacijos centre taikydavome labai griežtas nuobaudas. Pavyzdžiui, nusikeiki – eini kasti kelmo. Bet per tiek metų supratau, kad tie žmonės ir taip yra daug mušti, plakti, likimo nuskriausti, tad mūsų tikslas yra sudaryti visas sąlygas, kad jie čia jaustųsi saugūs ir mylimi.

Nemaža dalis po dviejų trijų mėnesių sako: „Ačiū, man jau pakanka, aš jau galiu pats.“ Jiems palinkiu sėkmės, sakau, kad darytų tai, kas jiems atrodo teisinga, nors ir matau, kad visų problemų jie dar neišsprendė.

Čia tas pats, kai gydytojas lūžus kojai pasako du mėnesius nešioti gipsą, o pacientas po savaitės, kai nebeskauda, jau mano, kad gali šokinėti. Bet aš visada sakau: pamėgink. Svarbiausia, kad mes pasėjome vertybes, leidome pasijusti žmogumi.

Po to matai nuotraukas, kaip tas žmogus susirado merginą, darbą. Kiti bendruomenės nariai jau ima pavydėti, galvoti, gal ir jiems reiktų išeiti anksčiau. Deja, tačiau dažniausiai tai būna trumpalaikė sėkmė. Apskritai, tik praėjus ilgesniam laikui, po dvejų trejų metų gali pamatyti, ar tai, ko mokei, pasiteisino, ar žmogus įsitvirtino. Vis dėlto dažnai sutinku pažįstamus veidus kitame reabilitacijos centre.

Aišku, būna išimčių. Jei žmogus prisijungia prie kokios bendruomenės, kur toliau auga, aš tik pasidžiaugiu, kad „Alfa centras“ buvo atspirties taškas. Bet praktika ir skaičiai rodo, kad tokių yra vienetai.

Tie žmonės ir taip yra daug mušti, plakti, likimo nuskriausti, tad mūsų tikslas yra sudaryti visas sąlygas, kad jie čia jaustųsi saugūs ir mylimi.

– O ar sunku šiems vyrams po to integruotis į visuomenę?

– Būna, kad žmogus išeina iš centro, nueina į suvirintojo kursus tik tam, kad ką nors darytų. Kai paklausi, kodėl pasirinko šią specialybę, jis sako: „Juk gyventi vis tiek iš kažko reikės.“ Žmonės nesiekia svajonių, ieško lengviausių būdų pradėti gyventi. Tai yra pavojinga – greitai nusivylus, užsiimant ne tuo, kam turi pašaukimą, gali vėl paslysti.

Tačiau pas mus „Alfa run“ yra labai platus spektras galimybių užsidirbti. Stengiuosi kiekvienam padėti surasti tokį darbą, kuriame būtų laimingas.

Pavyzdžiui, jau dvejus metus pas mus dirba centrą baigęs vaikinas, kuris anksčiau užsiėmė telerinkodara, pardavimai yra jo stiprioji pusė. Mes jį pasikvietėme dirbti su pardavimais „Alfa run“.

Kitas žmogus, išėjęs iš centro, įkūrė statybų įmonę. Bet vasarą jis atvažiuoja pas mus dirbti su kliūtimis. Dar kitam, baigusiam suvirinimo kursus, irgi randame darbo. Stovyklose dirbančiam profesionaliam virėjui padeda mūsų žmogus – jis kitąmet nori dar rimčiau su tuo dirbti.

Asmeninio albumo nuotr./„Alfa run“ akimirka
Asmeninio albumo nuotr./„Alfa run“ akimirka

– Vladai, žavu stebėti jūsų atsidavimą ir darbą. Veiklos su laiku tik plečiasi. Kas toliau?

– Išties pradėjome nuo „Afla“ centro, kuris, labai džiaugiuosi, puikiai be mano įsikišimo veikia Anglijoje. Čia, Marijampolėje, viską darau pats. Mūsų išgyvenimas yra renginys „Alfa run“, kuriame gali integruotis bendruomenė.

„Alfa run“ kasmet auga 80–100 proc. 2016 m. pas mus buvo užsiregistravę 400 dalyvių, tai jau atrodė labai daug, o šiemet liepą į mūsų renginį atvyko daugiau kaip 3000 žmonių. Šie metai pagaliau davė vaisių – galima sakyti, kad visus metus 2–3 darbuotojai turės atlyginimus.

Mes važinėjame po kalėjimus, izoliatorius. Ten vykstame su futbolo kamuoliu. Mes ne tik giriamės, kokie šaunuoliai esame, kaip sveikstame. Mes įkalinimo įstaigose sėdintiems vyrams metame iššūkį, žaidžiame futbolą, suartėjame. Tada mūsų žodžius jie priima visai kitaip.

Šiais metais pradėjome dirbti ir su vaikų stovyklomis. Mes už tai, kad kompiuterinį žaidimą vaikai perkeltų į realų gyvenimą. Atvykę čia jie gyvena lauko sąlygomis, miega kareiviškose lovose. Rengiame „Fortnite“ mūšį, kur šaudome, važinėjame su šarvuočiu, bėgame ir per „Alfa run“ trasą. Kadangi lūkesčiai pasiteisino su kaupu, kitais metais būtinai kartosime ir tik plėsimės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Aplinka produktyvumui

Video

08:41
14:27
01:21

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką