Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 lapkričio 26d. 13:52

Su COVID-19 dirbanti slaugytoja – atvirai apie savo darbo dienas: „Stengiamės viską užgniaužti savyje“

VUL Santaros klinikos. Kova su koronavirusu
Vidmanto Balkūno nuotr. / VUL Santaros klinikos. Kova su koronavirusu

„Pastebėjau, kad pietaudamos su kolegėmis mes pradėjome daugiau tylėti, nes mūsų emocijos yra blogos, bet nenorime kalbėti apie savo pyktį ir lieti jo į išorę. Mes stengiamės viską užgniaužti savyje“, – atvirauja Santaros klinikų anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Onė Bartkienė. Kokia ji – diena už reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus durų? Kaip ji keitėsi prasidėjus pandemijai? Ką išgyvena ten dirbantys medikai?

Kaip prasideda įprastinė diena

Nuotolinio pokalbio, kurį rengė Santaros klinikos, metu juokais paraginta tikrai patvirtinti, kad ji yra reali, o ne pasamdyta aktorė, slaugytoja tikino, kad jeigu nebūtų skaičiusi žiniasklaidoje žmonių komentarų po įvairiais straipsniais, susijusiais su COVID-19, klausimas būtų daugiau nei keistas.

„Tačiau aš skaičiau komentarus, kad tai manekenai, kad buvo pasamdyti aktoriai gąsdinti visuomenei, o viruso nėra. Todėl patvirtinu – aš esu tikra ir atstovauju visam mūsų kolektyvui, dirbančiam su COVID-19. Kaip atrodo mūsų įprasta diena? Ankstyvą rytą į darbą ateiname bent pusę valandos anksčiau, nei prasideda budėjimas, nes turime susiskaičiuoti kolektyvo narius – ar kas neserga, ar nesiizoliuoja. Skaičiai paprastai nedžiugina.

Tada peržvelgiame, kiek turime pacientų, ir pasiskirstome postus. Paprastai, kad niekam nekiltų nuoskaudų, nes skirtinguose postuose gali gulėti skirtingo sudėtingumo pacientai, tai darome loterijos būdu. Turime du postus po 6 lovas, vieną septynių ir vieną keturių lovų. Tuomet einame rengtis, kambariuke susidaro šiokia tokia spūstis. Galiausiai, likus kelioms minutėms iki septynių, visi „pasipuošę“, įžengiame į darbo vietą“, – pasakojo slaugytoja.

Ką reiškia keturias valandas dirbti su „skafandrais“

Su aukščiausio lygio apsauga, kuri liaudiškai vadinama skafandrais, medikams tenka išbūti mažiausiai keturias valandas, o jeigu procedūros užsitęsia – ir penkias ar daugiau.

„Mūsų darbas niekada nebuvo lengvas, visada turėdavome stresinių situacijų, tačiau šiuo metu jį dar labiau komplikuoja apsaugos priemonės. Kiekvienas judesys yra sudėtingas, šiuose kostiumuose prakaituojame, vėliau atšąlame, nes susikaupusi drėgmė niekur nedingsta, mūsų apatiniai drabužiai sudrėksta ir, kai prisėdame ramiai rašyti dokumentų, mes tai jaučiame. Respiratoriaus taip pat paprastai nenusiimsi, norėdamas atsigerti ar pasikasyti nosį. O tam tikros kaukės tikrai labai kutena nosį. Palieku vaizduotei, kaip jaučiamės, kai nusičiaudėję po to negalime nusišluostyti nosies.

Anksčiau taip pat turėjome naudoti apsaugines priemones – vienkartinį chalatą, prijuostę, kaukę, pirštines, bet visų šių priemonių nenaudodavome nuolat, o tik būdami prie ligonio. Procedūra trukdavo iki pusvalandžio, tuomet galėdavome jas nusiimti. Be to, tos priemonės nesukeldavo šiltnamio efekto“, – teigė O.Bartkienė.

Tragiškai trūksta darbo rankų

Procedūrų skaičius COVID-19 sergančiam pacientui priklauso nuo jo būklės ir kitų veiksnių, tačiau dažniausiai jas turi atlikti ne vienas žmogus. Buvo situacijų, kai vos kelios slaugytojos buvo likusios su septyniais pacientais ir kas kelias valandas joms reikėjo atlikti šešias procedūras, kurių kiekvienai reikėjo asistavimo. Tokiomis akimirkomis apima visiška neviltis.

Netgi pacientų vartymui, kuris dėl pragulų prevencijos turi būti atliekamas kas 2–3 valandas, dažnai reikia kelių žmonių, ypač jei pacientas stambesnis, prie jo prijungta daug aparatūros. Tokiais atvejais prireikia 2–3 žmonių, o kartais ir 6 ar daugiau. Specialios slenkančios lentos padeda perkelti pacientą kitur, bet keltuvų vartymui nėra. Tai daro žmonių rankos.

Bent jau jie gali apversti pacientą, palaikyti jį už rankos ir pakalbinti, kas taip pat labai svarbu.

„Mums labai trūksta darbo jėgos. Tenka girdėti, kaip skaičiuojamos lovos, aparatūra, bet nekalbama apie žmogiškuosius išteklius, ir tai apmaudu, nes mes tikrai neturime darbo rankų. Skyles bandome užkaišyti kviesdami medicinos studentus savanorius ir labai džiaugiamės, kai jie ateina, bet jų kompetencijos negali visiškai padengti mūsų darbo. Tačiau bent jau jie gali apversti pacientą, palaikyti jį už rankos ir pakalbinti, kas taip pat labai svarbu. Kitą sykį mes net neturime laiko prieiti prie paciento ir jį paguosti. Juk ne visi yra intubuoti, bet jie mato intubuotus pacientus, kiek procedūrų jiems atliekama. Stengiamės juos apsaugoti širmomis, visgi jie supranta, kas vyksta.

Dažnai tenka girdėti, kad mes skundžiamės. Nemanau, kad mes skundžiamės ir dejuojame, aš to iš savo kolektyvo negirdžiu. Mes tiesiog sakome faktus. Ir jeigu mums sunku, mes taip ir sakome, juk nesakysime, kad mėgaujamės tuo. Mes nepiketuojame ir mums nereikia gailesčio, mums tik reikia darbo rankų ir visuomenės socialinės atsakomybės, nes tik nuo visuomenės elgesio priklausys, kiek mes turėsime darbo“, – tikino pašnekovė.

Skeptikai net ligoninėje lieka skeptikais

Slaugytoja neslepia – girdint skeptikų pasisakymus apie tai, kad viruso nėra, kad ligoninės tuščios, darosi pikta ir apmaudu.

„Apmaudžiausia tai, kad žmonės vadovaujasi nuomonėmis, o ne faktais. O kai jiems bandoma pateikti faktus, tuomet pasigirsta: „Kiek jūs galite mus bauginti“. Tai uždaras ratas. Todėl noriu paklausti: ar žmonėms reikia informacijos, kad jie žinotų, kas vyksta, ar jie nori neigti faktus ir vadovautis nuomonėmis? Bet nuo jų požiūrio, jų pasirinkimų, pasikartosiu, priklauso mūsų darbo kiekis. Mes bandome lopyti susidariusias skyles, bet sunku kažką padaryti šioje situacijoje.

Keletą kartų klausiau pacientų, kaip jie užsikrėtė, ar tikėjo virusu anksčiau. Tačiau kai vienas numojo ranka, esą – ar vis dar yra tikinčiųjų, tai buvo paskutinis kartas, kai klausiau. Supratau, kad gali prasiveržti mano žmogiškos emocijos, o to negaliu leisti – turiu rūpintis visais pacientais vienodai. Todėl nusprendžiau, kad toks klausinėjimas man tikrai nepadės, neįrodysiu, kad būtent dėl tokio skepticizmo jie ir užsikrėtė, nes nesisaugojo. Taip, kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę, bet liūdniausia, kad po nuomonės seka veiksmas. Apmaudu, kad tie, kurie skleidžia propagandą, ir patys nesisaugo, ir kitus ragina taip elgtis, todėl mūsų darbo apimtys vis didėja“, – atviravo O.Bartkienė.

Pavargę ir pikti

Paklausta, kokios emocijos tvyro kolektyve, slaugytoja nevyniojo žodžių į vatą ir iš karto pasakė – atsakymas nenudžiugins. Po pirmosios bangos suvaldymo visi jautėsi pakylėti, dirbantys ypatingoje vietoje, nes buvo daug jau pasveikusių pacientų, išbridusių iš tikrai kritinių situacijų, buvo pilni energijos ir optimizmo, kuo dabar pasigirti negali.

Dabar tai vienam, tai kitam pasireiškia įvairūs sveikatos sutrikimų paūmėjimai – migrena, alpimai, širdies ritmo sutrikimai, padidėjęs kraujospūdis. O juk panašu, kad tokiomis sąlygomis dar turėsime dirbti ilgą laiką

„Įtampos tikrai yra. Ji kyla dėl nuovargio, dėl pernelyg didelio pacientų skaičiaus ir neadekvataus personalo kiekio. Kartais atrodo, kad esame ties emocinio išsekimo riba. Daug kas priklauso nuo dienos, nuo posto, kuriame dirbi, nes dirbti su lengvesniais pacientais lengviau, bet kolektyvas pavargęs, piktas, o emocijų neišsakymas, jų slopinimas taip pat veikia neigiamai. Pastebėjau, kad pietaudamos su kolegėmis mes pradėjome daugiau tylėti, nes mūsų emocijos yra blogos, mes nenorime kalbėti apie savo pyktį ir lieti jo į išorę. Mes stengiamės viską užgniaužti savyje.

Prastėja ir mūsų fizinė sveikata ir tai kelia didelį nerimą. Darbas mūsų skyriuje niekada nebuvo lengvas, reikalavo daug fizinio pasirengimo, geros emocinės būklės, todėl mūsų kolektyvas tikrai nėra silpnas nei psichologiškai, nei fiziškai. Tačiau dabar tai vienam, tai kitam pasireiškia įvairūs sveikatos sutrikimų paūmėjimai – migrena, alpimai, širdies ritmo sutrikimai, padidėjęs kraujospūdis. O juk panašu, kad tokiomis sąlygomis dar turėsime dirbti ilgą laiką“, – vardijo pašnekovė.

Pasak jos, visus, dirbančius šiame skyriuje, labiausiai žeidžia visuomenės nesupratimas, kad virusas nėra išsigalvotas. Todėl ir prognozės šventėms nėra optimistinės: matydama, kiek kyla pykčio, kai uždaromos viešosios erdvės, ribojami susibūrimai, slaugytoja nesitiki sergamumo mastų mažėjimo.

Kolegos prašo pagalbos

Tai, kad sunkius pacientus prižiūrintys medikai atiduoda paskutines jėgas, netrūksta personalo, socialiniuose tiksluose pasisako ir kiti kolegos. Gydytojas anesteziologas – reanimatologas Vaidas Vicka, dirbantis Santaros klinikų II Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, pasidalino tokiu pagalbos prašymu:

„Nuotaika gera ir darbui mes pasiruošę, bet! Kelioms slaugytojų padėjėjoms dėl ligų nebegalint dirbti mes patenkame į personalo stokos duobę. Dėl to norime paprašyti visų norinčių Medicinos fakulteto studentų (medicinos, slaugos, kineziterapijos ir kt.) atvykti savanoriauti į II RITS! Ką pažadame – pilną apsaugą, sunkų darbą, karštį ir prakaitą apsaugose bei milžinišką pasitenkinimo jausmą, kad prisidedate prie pandemijos suvaldymo.

Ką reikėtų daryti? Pagelbėti slaugytojoms ir gydytojams, nuo atnešk-padėk iki paversk-nuprausk ar tiesiog pakalbink pacientą. Mums Jūsų reikia jau DABAR! Jau šį penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį turime skyles grafikuose. Jei mano žinutė kurį nors viduje užkabino – rašykite FB Ievai Bartuševičienei ir Elijai Januškevičiūtei – jos koordinuoja savanorių srautus. Apmokymus pravesčiau jau šį penktadienį.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką