Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 11d. 18:58

V.Pocius – apie gyvenimą be narkotikų beveik 20 metų: svarbiausia buvo išmokti svajoti

Vladislavo Pociaus gyvenimas – įkvepiantis pavyzdys, kaip pakilti iš dugno
Asmeninė nuotr. / Vladislavo Pociaus gyvenimas – įkvepiantis pavyzdys, kaip pakilti iš dugno

Graži šeima, kurioje auga du vaikai, mėgstamas darbas, energingas ir malonus laisvalaikis – iš pirmo žvilgsnio Vladislavo Pociaus gyvenime nieko netrūksta. Jis sutiktų – šiuo metu taip ir yra. Tačiau prie savo gyvenimo aprašymo V.Pocius galėtų pridėti kur kas daugiau. Pavyzdžiui, prierašą, kad yra buvęs narkomanas, alkoholikas ir vagis. Vis dėlto svarbiausias žodis čia – buvęs.

Viešai apie savo praeitį kalbantis vyras sako nieko nesigailintis, nes be to nebūtų tapęs tokiu žmogumi, koks yra dabar. Sugebėjęs įveikti savo priklausomybes vyras nutarė padėti kitiems. Todėl prieš daugiau nei dešimt metų Anglijoje ėmė vadovauti priklausomybės ligų centrui „Alfa“. O prieš šešerius analogiškas centras nuo alkoholio ir narkotikų priklausomiems žmonėms įkurtas Gyviškių kaime (Marijampolės r.), kuriame gyventi blaiviai mokosi vyrai iš visos Lietuvos ir emigrantai.

Be to, kartu su kitais bendruomenės nariais jau kelerius metus organizuoja renginį – ekstremalų bėgimą „Alfa Run“. Tai – vienas iš projektų, padedančių išlaikyti priklausomybės ligų centrą „Alfa“ ir padėti grįžti į gyvenimą buvusiems narkomanams, alkoholikams bei lošėjams.

V.Pociaus nuomone, didžiausi darbininkai yra buvę priklausomi žmonės. Jie ne tik darbštūs, bet ir be galo kūrybingi.

„Svarbiausia jiems patiems savimi patikėti, prisiminti vaikystės svajones ir jų siekti“, – sakė jau 19 metų be priklausomybių gyvenantis vyras.

Tėvų bandymai atvesti į protą buvo nesėkmingi

„Nuo vaikystės buvau be galo aktyvus ir judrus berniukas. Kūdas, žemas, kitų akimis drąsus, bet viduje jautrus ir kupinas kompleksų. Matydamas, kad kiti turi vyresnius brolius, kurie juos užstoja, o pats neturėdamas tokio žmogaus, norėjau tapti stiprus – būti dalimi tos stiprios jėgos, bendruomenės. Jausti pripažinimą. Tą saugumo jausmą man suteikė draugystė su vaikais iš asocialių šeimų“, – pasakojo pašnekovas.

Jo paties šeima buvo standartinė, priklausomybių neturėjo niekas. Tačiau tėvai daug dirbo. Tad sūnus turėjo daug laisvės, nors tikrai nebuvo apleistas vaikas.

„Nemažai laiko man skyrė močiutė su seneliu – vasaras leisdavau pas juos. Tačiau didžioji mano laiko dalis prabėgdavo viename ir tame pačiame rajone Klaipėdoje – Žardininkuose. Čia kartu su draugais įsiveldavau į daug kur, pavyzdžiui, vagystes. Nuo vaikystės buvau tame „gabus“ ir rasdavau galimybių“, – kalbėjo vyras.

Asmeninė nuotr./Ši laikraščio iškarpa gerai atspindi, kokia buvo V.Pociaus vaikystė
Asmeninė nuotr./Ši laikraščio iškarpa gerai atspindi, kokia buvo V.Pociaus vaikystė

Marga kompanija netruko „atrasti“ ir svaigalus – nuo cigarečių iki alkoholio. Galiausiai paragavo narkotikų.

„Pirmą kartą parūkiau išvykoje su mokykla į Karpatus – buvau 13-os. Panašiu metu prasidėjo ir bėgimai iš namų, rimtesnės vagystės, nuolatinis alkoholio vartojimas“, – prisiminė pašnekovas.

Visa tai atvedė prie bandymo pasitraukti iš gyvenimo – ant žemės tįsantį 16-metį rado ir išgelbėjo mama. Tačiau, nepaisant šio dramatiško sukrėtimo, vaikinas savo gyvenime nieko nekeitė – toliau bendravo su ta pačia kompanija, vartojo svaigalus.

„Lygiagrečiai su alkoholiu eidavo ir „žolytė“. Cigarečių apskritai nelaikiau narkotiku. „Žolės“ gauti nebuvo sudėtinga – visada atsirasdavo draugų, kurie suorganizuodavo. Ratas žmonių keitėsi, bet visi buvo panašaus gyvenimo būdo – linkę į nusikaltimus“, – apie savo paauglystę pasakojo V.Pocius.

Nepastebėti sūnaus elgesio pokyčių tėvai negalėjo. Tačiau, pasak pašnekovo, bet kokie jų bandymai atvesti į protą buvo nesėkmingi.

Paauglystėje išmokau manipuliuoti situacija: puikiai mokėjau griauti santykius su artimaisiais ir priversti juos pasijusti kaltais.

„Aš mokėdavau maskuotis – kiek pavykdavo, bandydavau slėpti. Vėliau paauglystėje išmokau manipuliuoti situacija: puikiai mokėjau griauti santykius su artimaisiais ir priversti juos pasijusti kaltais. Pvz., žinau, kad savaitgalį pas draugą vyks balius per naktį. Jeigu mama neišleidžia, atsisėdu ir pradedu isterikuoti, kol mama išvaro iš namų. O tada sakau: „Aš ne pats išėjau. Mane išvarė. Matai kokia tu bloga?“ – prisiminė vyras.

Nelaikiau savęs narkomanu, nes nesibadžiau“

Nors po tokių išėjimų grįžti namo būdavo gėda, bet galiausiai išmoko nuslopinti visus blogus jausmus ir toliau gyventi įprastu ritmu, t. y. svaiginantis.

Rimti narkotikai į paauglio gyvenimą atėjo netikėtai. „Vienų išgertuvių metu nusiuntėme draugę butelio, o ji parnešė folijoje kažkokių miltelių. Aš dar, pamenu, pykau – norėjau „dasimušti“ su alkoholiu, todėl nuliūdau pamatęs kažkokius miltus. Bet parūkęs pabudau tik ryte. Mane „atjungė“. Ryte jaučiausi žvalus ir energingas. Man ta būsena taip patiko, kad aš iš karto paskambinau draugei ir paprašiau gauti dar“, – pasakojo buvęs narkomanas.

Tai buvo heroinas.

V.Pocius pasakojo, kad iš pradžių heroiną vartodavo tik savaitgaliais. Tačiau neilgai trukus poreikis jam išaugo. Svaigintis norėjosi tik juo.

„Automatiškai žmonės, kurie vartoja heroiną, nustoja gerti alkoholį. Taip jau yra. Viena medžiaga kitai netinka“, – prisiminė pašnekovas.

Gauti narkotikų nebuvo sunku – tuo metu Lietuvoje buvo prasidėjusi heroino vartojimo banga, tad „taškų“ netrūko.

Iš kur imdavo pinigų kvaišalams? Pasak V.Pociaus, nei cigaretės, nei alkoholis nėra tokie brangūs, kad paauglys nenusipirktų. „Trise-keturiese susimeti ir jau turi butelį“, – prisiminė.

Su narkotikais, anot jo, „jau kita dainelė“. „Aš tuo metu dirbau staliumi. Pradžioje algos heroinui pakako. Tačiau augant dozei, augo ir pinigų poreikis. Iš tiesų savaitgaliais heroinu „žaidžiau“ mėnesį laiko. Vieną rytą baigėsi narkotikai, o aš pajutau „lomkes“. Tada vienintelė mintis – kad kuo greičiau palengvinčiau šitą būseną. Žinoma, tuo metu aš nelaikiau savęs narkomanu. Nes aš gi nesibadžiau kaip kiti! Dantys neiškrito, plaukai neišslinko… Vaikiškai naiviai į viską žiūrėjau“, – pasakojo pašnekovas.

Apie ilgalaikes pasekmes jis negalvojo. Bet ir nematė gyvenimo prasmės. O gyventi „kaip visi“ jis nenorėjo.

„Matydavau tėvus, kurie nuo 8 iki 18 val. praleisdavo darbe. Kaimynai irgi taip gyveno. Manęs tai netenkino. Tuomet mano širdis kažko kito troško, bet aš dar negalėjau įvardinti, nemačiau, kur save realizuoti. Tiesiog dirbti, pvz., kasininku prekybos centre, nenorėjau“, – apie vieną iš priežasčių, kodėl pateko į užburtą priklausomybių ratą sakė V.Pocius.

Tėvų nekaltina: jie darė, ką galėjo

Tėvų jis niekada nekaltino, tik apgailestavo, kad jie nesuprato, kur linksta paauglio širdis, ir neskatino savo svajonių sieti su, pavyzdžiui, sportu: „Man labai gerai sekėsi futbolas, gerai žaisdavau stalo tenisą. Tačiau mokiausi prastai. Tai mama, užuot skatinusi sportuoti, mane bausdavo už prastus pažymius neleisdama eiti į futbolą… Tuo metu tai buvo labai svarbus dalykas mano raidai. Bet jis buvo netinkamai suvaldytas. Ten, kur reikėjo plėsti mano turimas dovanas, jos buvo ribojamos.“

Pasak pašnekovo, tėvai darė tai, ką galėjo. O pats būdamas tėvu supranta, kad padaryti klaidų – visai nesudėtinga.

„Visiems sakau, kad, nepaisant nieko, svarbiausia vaikams įdiegti vertybes. Tėvai ir seneliai suspėjo man tai įdiegti. Senelis, pvz., mokė gerbti vyresnius – užleisti vietą autobuse, ragino kalbėti apie jausmus. Žinoma, tuo metu aš su tuo nesutikdavau. Bet tai, kas buvo įdėta, niekur nedingo – atėjo laikas, ir tos vertybės sugrįžo“, – sakė V.Pocius.

Reabilitacijos centre išmoko buities

Asmeninė nuotr./Tada ir dabar: Vladislavo Pociaus gyvenimas – įkvepiantis pavyzdys, kaip pakilti iš dugno
Asmeninė nuotr./Tada ir dabar: Vladislavo Pociaus gyvenimas – įkvepiantis pavyzdys, kaip pakilti iš dugno

Pasakodamas apie tą laiką, kai vartojo narkotikus, S.Pocius nelinkęs leistis į detales. Jos susiveda į vieną pabaigą – dugną. Arba ribą, nuo kurios gali prasidėti kitoks gyvenimas.

„Pradžioje dar daliniesi su draugais, paskui jau nebe. Vienus tu apgauni, kiti tave apgauna… Tolsti nuo visų, tėvai atstumia, policija gaudo, dyleriai gaudo – aplink vien tamsa. Smurtas, vienatvė, baimė, gyvenimas prie šiukšlinių laiptinėse, hepatitas – visas šitas košmaras truko gal trejus metus. Kai kreipiausi pagalbos, svėriau 64 kg“, – sakė vyras.

Mama tuo metu sūnui jau nebesutiko padėti. Senelis pasiūlė nuvežti į vienuolyną. Tačiau ir ten nebuvo galutinė stotelė.

Laimingas „bilietas“ pasirodė esantis reabilitacijos centro telefono numeris.

Laimingas „bilietas“ pasirodė esantis reabilitacijos centro telefono numeris. Ten nuvykus įvyko lūžis.

„Kai po metus trukusios programos įteikė sertifikatą, manęs paklausė, ką gavau čia, ką išsinešu? Tai buvo du dalykai: pirmiausia po 24 metų aš susipažinau ir susitikau su savimi. Antras dalykas – patikėjau Dievu“, – sakė pašnekovas.

Nuo priklausomybių kenčiantys asmenys dažnai mini tikėjimą kaip kertinį dalyką, padedantį išlikti blaiviems. Tačiau, pasak V.Pociaus, ne tik tai svarbu.

„Man padėjo tikėjimas ir žmonės, kurie mane supo. To paties likimo broliai, su kuriais petys į petį mokėmės gaminti valgyti, išgyventi po vienu stogu. Tai buvo tikra gyvenimo mokykla – su konfliktinėmis situacijomis, buitimi. Ten yra labai rimtos taisyklės, atsakomybės, ko mums reikėjo išmokti“, – pasakojo vyras.

Asmeninė nuotr./V.Pociaus įkurti reabilitacijos namai priklausomybe sergantiems vyrams „Alfa centras“ padeda ir emigrantams
Asmeninė nuotr./V.Pociaus įkurti reabilitacijos namai priklausomybe sergantiems vyrams „Alfa centras“ padeda ir emigrantams

„Aš jau nebėgu nuo problemų. Aš ieškau sprendimo“

Svarbiausias dalykas, ko jis išmoko reabilitacijoje, – kiekvieną darbą ir sumanymą pabaigti iki galo.

„Šitą principą aš taikau visur – tiek projektuose, tiek santykiuose. Esu vedęs dešimt metų. Ir, patikėkit, jeigu ne tikėjimas ir sprendimas viską baigti iki galo, aš jau būčiau išsiskyręs. Bet aš jau nebėgu nuo problemų. Aš ieškau sprendimo“, – tvirtino pašnekovas.

Jeigu ne tikėjimas ir sprendimas viską baigti iki galo, aš jau būčiau išsiskyręs.

Per metus laiko trukusią reabilitaciją jis kartu su likimo draugais, kaip pats sako, išmoko „simuliuoti“ įvairias gyvenimiškas situacijas. Todėl išėjus į realų pasaulį daugelis jų jau buvo pažįstamos, o kylančios problemos – lengviau išsprendžiamos. Būtent tai, anot V.Pociaus, yra svarbiausia, ką turi išmokti iš priklausomybės besivaduojantys žmonės.

„Paimkime pavyzdį – lėktuvo pilotavimas. Pradžioje pilotai simuliuoja skrydžius. Ore jie praleidžia daug valandų prieš gaudami licenciją. Taip ir mes centre – mokėmės, klydome, bet kritome nestipriai. Gyvenime, žinoma, tie kritimai būna skaudesni. Bet tu jau turi patirtį, atsineštą iš reabilitacijos metų.

Kada tu laimi pirmą, antrą, trečią kovą, tada pamažu atsiranda didesnis pasitikėjimas savimi. Nedidelių pergalių bagažas leidžia imtis rimtesnių projektų“, – apie lėtą, bet užtikrintą narkomanų grįžimą į visuomenę iš asmeninės patirties pasakojo pašnekovas.

Kiekviename pažeistame žmoguje mato potencialą

Po reabilitacijos V.Pocius išvyko į Didžiąją Britaniją, kur gyveno 13 metų. Pradžioje dirbo įvairius darbus. Tačiau jau nuo pirmųjų dienų jo neapleido noras įkurti reabilitacijos centrą priklausomiems vyrams. Kad tai – jo kelias, rodė visi ženklai. Pvz., pirmasis namas, kuriame lietuviai įsikūrė kaip skvoteriai, priklausė vyrui, kurio sūnus – narkomanas. Iš V.Pociaus sužinojęs, kad šiame name gyvena buvę narkomanai, šeimininkas pasiūlė ne tik legalų gyvenimą, bet ir buičiai reikalingų daiktų. Nieko keisto, kad galiausiai jis atsisakė gerai apmokamo darbo statybose ir ėmė vadovauti reabilitacijos centrui.

„Nuo to momento, kai pasirinkau gyventi blaiviai, visur matau galimybes“, – tikino pašnekovas. Anot jo, tai tikrai nereiškia, kad jam gyventi lengva. Tačiau dabar viską priima paprasčiau. Be to, išmoko nebeslėpti jausmų – tai padeda sunkiausiais momentais.

„Man irgi norisi bliauti. Tai kartais aš ir bliaunu. Tiesiog to nebeslepiu, kalbu, kad man skauda, liūdna. Jei užsidaro vienos durys, einu ieškoti kitų“, – sakė V.Pocius.

Nuo to momento, kai pasirinkau gyventi blaiviai, visur matau galimybes.

Asmeninė nuotr./Bendruomenės narių palaikymas – vienas svarbiausių dalykų sveikstančiam žmogui
Asmeninė nuotr./Bendruomenės narių palaikymas – vienas svarbiausių dalykų sveikstančiam žmogui

Visuomenė iki šiol sunkiai pasitiki buvusiais narkomanais. Būdingas požiūris – esą jie bet kada gali „atkristi“, be to, jiems trūksta atsakomybės. V.Pocius įsitikinęs priešingai. Jo nuomone, didžiausi darbininkai yra buvę priklausomi žmonės. Jie ne tik darbštūs, bet ir be galo kūrybingi.

„Tam, kad išgyventum gatvėje, turi daug ko išmokti. Pažinojau vieną dylerį, kuris sakė: „Nori kaifuoti, eik vogti. Jeigu dar nemoki, eik mokytis vogti. Jiems tai – neišvengiamybė.“ Šitoje vietoje aš visada sakau: tie žmonės yra žymiai kūrybingesni, bet ir jautresni nei kiti. Jie turi tik vieną problemą – jų širdys pažeistos. Bet kai mes tas širdis suremontuojame, įsivaizduokite, kaip atsiskleidžia jų kūrybingumas. Juk jis niekur nedingsta.

Aš asmeniškai matau kiekviename tokiame žmoguje didžiulį potencialą. Jiems tik reikia sudaryti sąlygas. Pavyzdžiui, jei tau gerai sekasi organizuoti renginius – aš skirsiu tau tokią užduotį. Jei gerai žaidi futbolą – paimsiu į komandą. Mokytis kažko siekti niekada nevėlu. Taip, tiesą sakant, gimė mūsų projektas „Alfa Run“. Jame bendruomenės nariai ir visi kiti gali išplėsti savo galimybių ribas“, – pasakojo priklausomybės ligų reabilitacijos centrų „Alfa“ įkūrėjas.

Svarbu drąsiai svajoti

Savo asmeniniu pavyzdžiu vyras įrodė, kad reikia drąsiai svajoti. Anot pašnekovo, tai ypač svarbu buvusiems narkomanams ir alkoholikams. Nes jie labai dažnai iš anksto „nurašomi“.

„Žmonės, kurie grįžta iš įkalinimo įstaigų arba reabilitacijos centrų, eina į Užimtumo tarnybą, tada dirbti. Jei nesi baigęs mokslų, nes visą gyvenimą iki šiol vartojai, sėdėjai kalėjime, eini mokytis – į kažkokius kursus, mokyklą. Dažniausiai tave nusiunčia mokytis, pvz., šaltkalviu, suvirintoju… Tačiau labai dažnai pasikalbėjus su tuos kursus lankančiu žmogumi, paaiškėja, kad jis tokio darbo nenori.

Auksinė taisyklė, kuri skamba iš jo lūpų: „Gyventi juk reikia iš kažko.“ Kai yra toks požiūris, žmogus nebesiekia savo svajonių, jis padirba mėnesį-tris, ateina nusivylimas, ir jis atkrinta. Taip įsisuka užburtas ratas. Jis norėjo, tikėjo, svajojo, bet to nebesiekė. Gal ėjo teisingu keliu, bet iki galo nenuėjo.

Todėl mano tikslas – padėti žmogui atverti ne tai, kas lengvai pasiekiama. Bet tai, apie ką jis kažkada svajojo, tik neturėjo galimybių pasiekti“, – sakė V.Pocius.

3 svarbiausi dalykai, padėję įveikti priklausomybę

  • Priklausomybės ligų centre „Alfa“ dirbantis Artiomas Kalčenko išskyrė tris dalykus, kurie daugeliui buvusių priklausomų žmonių yra svarbiausi einant sveikimo keliu. Jis pats iš priklausomybės vadavosi du kartus. Po pirmojo atkrito. Antrasis buvo lemtingas – jau beveik dvejus metus Artiomas gyvena blaiviai. Štai tie trys dalykai, kuriuos vyras įvardijo kaip svarbiausius:
  • Pripažinimas/dugnas. „Kai pasiekiau savo dugną, atėjo supratimas, kad jau viskas, kelias dabar į kalėjimą arba mirtį. Pasirinkau gyventi. Bet tai turi padaryti pats.“
  • Atstūmimas. „Nuo manęs nusisuko visi artimieji, draugai. Kai jie atsisakė padėti, supratau, kad turiu ieškoti pagalbos. Paradoksas, bet taip jie baigė skatinti mano vartojimą. Didžiausia pagalba suteikiama tada, kai nebegelbėji.“
  • Bendruomenė. „Vienas tikrai nebūčiau galėjęs pakilti. Man atsiuntė numerį, tai buvo Vlado (V.Pociaus – „Alfa“ centro įkūrėjas ir vadovas – aut.) numeris. Paskambinus juo prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Toliau buvo daug žmonių centre – vadovai, psichologai, tokie pat, kaip aš žmonės.“

Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba
Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

07:59
07:15

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką