Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 23d. 20:59

Vaikų gydytoja I.Būtienė: „Kartais vaiko liga – paskutinis šauksmas, kad tėvai atkreiptų į jį dėmesį“

Šeima Interviu
Vida Press nuotr. / Šeima

Dvi savaitės darželyje, dvi savaitės namie, nuolat bėganti nosis ir nesibaigiantis kosulys... Turbūt tiksliau neįmanoma aprašyti tradicinės mažus vaikus auginančios šeimos realybės. Dažną mūsų kamuoja klausimas, ką daryti, kad vaikai nesirgtų ar sirgtų kuo mažiau?

Vaikų gydytoja Indrė Būtienė, savo mintimis dalijasi tinklaraštyje „Kasdieniai vaikų gydytojos užrašai“, kuriame atsako į svarbiausius visiems tėvams iškylančius klausimus. 15min GYVENIMAS pakalbino ją apie tai, ką turėtų žinoti tėvai, norintys auginti sveikus vaikus.

Asmeninio archyvo nuotr. /Vaikų gydytoja Indrė Būtienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Vaikų gydytoja Indrė Būtienė

– Papasakokite, kas nulėmė jūsų apsisprendimą tapti vaikų ligų gydytoja?

– Medicina domėjausi nuo pat mažens ir, kaip daugelis mergaičių, svajojau tapti gydytoja – vaikystėje gydžiau lėles ir girdžiau joms vaistus. Įstojus į medicinos fakultetą studijavau bendrąją mediciną, tačiau per visus studijų metus mane labai traukė vaikų specializacija. Ypač internatūroje, kai laukiausi dukrytės, pediatrija man atrodė itin artima.

Beje, studijų metais dar mokiausi ir kostiumo dizaino, buvau aktyvi ir labai daug dirbau. Deja, matydama gydytojų darbą, pradėjau abejoti, ar tikrai aš noriu dirbti tokį darbą, kai atlyginimai maži, dominuoja korupcija ir nuolatiniai pacientų skundai. Todėl nelengva buvo nuspręsti, ką pasirinkti – būti kostiumo dizainere ar gydytoja.

Kai po internatūros reikėjo rinktis specializaciją, buvau priimta į vaikų ligų rezidentūrą. Mokydamasi ir dirbdama su vaikais supratau, kad tai yra mano pašaukimas ir kad su tuo noriu susieti savo gyvenimą.

Vaikų gydytoja dirbu jau apie 10 metų.

Nelengva buvo nuspręsti, ką pasirinkti – būti kostiumo dizainere ar gydytoja.

– Rašote tinklaraštį – tuo užsiima ne kiekvienas gydytojas. Kas jus paskatino skirti laiko šiai veiklai?

– Tinklaraštis yra tik labai nedidelė mano veiklos dalis. Visais įmanomais būdais (mokymais, seminarais, straipsniais, videoreportažais ir kt.) bandau išmokyti tėvus visko, ką reikia žinoti auginant vaiką. Mokydamasi supratau, kad noriu dirbti tam, kad vaikai augtų sveiki.

Viskas prasidėjo nuo to, kad studijų metais labai daug keliavau po įvairias ligonines, aktyviai dalyvavau tarptautinių mokslinių organizacijų veikloje, stažavausi ir mokiausi. Tad palaipsniui mano galvoje susiformavo vizija, kaip turi būti rūpinamasi vaikais.

Po studijų įsidarbinau valdiškoje ligoninėje ir pamačiau, kad ten vykstantis darbas yra visiškai priešingas, nei aš norėjau, kad būtų. Pastebėjau, kad yra didelis chaosas su požiūriu į medikus, šeimas, tėvus, sukuriama įtampa tarp tėvų ir medikų, supriešinimas.

Mokydamasi supratau, kad noriu dirbti tam, kad vaikai augtų sveiki.

Supratau, kad ne dėl tokios medicinos aš tiek mokiausi, važinėjau, atidaviau daug jėgų, todėl įkūriau savo kliniką, kurios tikslas – dirbti vienoje komandoje kartu su tėvais. Dažnai atvažiuoja tėvai iš visos Lietuvos, prašydami padaryti ką nors, kad jų vaikas taip dažnai nesirgtų.

Tinklaraštis taip ir atsirado, kad galėčiau paaiškinti tėvams, kodėl vaikas serga, kaip jį auginti, į ką atkreipti dėmesį ir panašiai. Ir iš tikrųjų tai padeda. Norėjau, kad tėvai suprastų gydytojus, o gydytojai – tėvus.

– Kodėl gydytojai ir tėvai nesusišneka? Kokia didžiausia problema?

– Viena iš didžiausių problemų – nesutvarkyta sveikatos apsaugos sistema. Neproporcingi gydytojų darbo krūviai, dažnai gydytojai tampa rašytojais, yra beprotiškai daug popierizmo, pacientų eilės, todėl nėra laiko pamatyti problemos.

Kai eilėje laukia trisdešimt žmonių, paklausti, kaip vaikas maitinasi, miega, kas dedasi jo galvoje, kaip sekasi darželyje, paprasčiausiai nelieka laiko. Tada viskas baigiasi tuo, kad dažniausiai pasiūlomas sirupas, pavyzdžiui, nuo kosulio ar peršalimo.

Tėvai pradeda nepasitikėti daktaru, nusivilia, nes vietoje pagalbos ar paaiškinimo, kas atsitiko jų vaikui, gauna vis tų pačių medikamentų rekomendacijas. Puikiai suprantu ir gydytojus – dirbdama Klaipėdos vaikų ligoninėje nuo begalinių krūvių pradėjau pykti ir ant savęs, ir ant ant pacientų.

Tėvai pradeda nepasitikėti daktaru, nusivilia, nes vietoje pagalbos ar paaiškinimo, kas atsitiko jų vaikui, gauna vis tų pačių medikamentų rekomendacijas.

Nebūdavo laiko net kada pavalgyti, rankos nuo rašymo pavargdavo, o pacientų, kuriems reikia pagalbos, nemažėdavo. Norėdavosi tiek daug jiems pasakyti, padėti, o belikdavo ištarti – „kreipkitės į savo šeimos gydytoją“, nors puikai žinojau, kad tinkamos pagalbos jie greičiausiai negaus.

Fotolia nuotr./Vaikas pas gydytoją
Fotolia nuotr./Vaikas pas gydytoją

Dabar dirbant privačioje klinikoje galiu skirti šeimai tiek laiko, kiek reikia. Vienoje komandoje dirba visi specialistai – nuo gydytojo iki psichologo, t. y. mums priimtiniausias holistinis požiūris į sveikatą – kai matome vaiką ir įvertiname jo aplinką, o ne gydome tik atskiras organų sistemas. O tai reiškia, kad kaip mamos sako – atėjome su kosuliu, išeiname su trimis skirtingomis diagnozėmis arba simptomais. Nes matau, kokios bėdos slypi plaučiuose, žarnyne, vaiko laikysenoje ar net jo elgesyje.

Yra ir kita problema. Tėvai labai daug skaito, ieško informacijos internete apie ligas, tariasi su draugėmis, kaip geriau padėti vaikui, o tai erzina kai kuriuos gydytojus – neva pats žinai diagnozę, pats ir gydykis. Manęs ne – aš džiaugiuosi, kai tėvai domisi ir nori žinoti viską apie vaiko ligas. Gydytojas dabar turi ne tik gydyti, bet ir mokyti tėvus, kaip nepasiklysti informacijos sraute, kaip tinkamai įvertinti simptomus, išsiaiškinti, kas jiems yra neaišku. Tėvai gydytojais netaps, bet jie tikrai turi žinoti pagrindinius ligų gydymo principus ir mokėti tinkamai įvertinti vaiko sveikatos būklę.

Gydytojas dabar turi ne tik gydyti, bet ir mokyti tėvus, kaip nepasiklysti informacijos sraute.

– Bet ar tėvai neturėtų susitaikyti, kad ligos yra natūralus procesas, kurio pakeisti neįmanoma? Vaikas vis tiek sirgs, nes taip formuojasi jo imunitetas.

– Visada tėvams sakau, kad liga – natūralus procesas. Tai lyg kontrolinis, nes tik sergant imuninė sistema pasitikrina, ar tinkamai bręsta. Imunitetas ne stiprėja, o auga ir vystosi kartu su vaiku. Tėvams kartoju, kad negaliu duoti vaikams stebuklingos tabletės, kad vaiko imuninė sistema veiktų tobulai. Svarbiausia – netrukdyti vaikui, o pamačius klaidas, kuo švelniau jas ištaisyti.

Lietuvoje yra tokia tvarka, kad tėvai bijo, kad vaikas susirgs. Vėl reikės atsiprašinėti darbdavio, kad negalės ateiti į darbą, griūva visi planai – tai suplanuota kelionė, tai šventinė išvyka. Nelengva ir klausyti, kad darai kažką ne taip, jeigu tavo vaikas vėl serga, neva jis yra neprižiūrimas. Ne paslaptis, kad mamos, auginančios vaikus, rečiau priimamos į darbą, neva mažieji sirgs ir darbai strigs. Tai didelė socialinė problema.

Ne paslaptis, kad mamos, auginančios vaikus, rečiau priimamos į darbą, neva mažieji sirgs ir darbai strigs.

Šia situacija naudojasi farmacininkai, kurie suinteresuoti parduoti kuo daugiau medikamentų. Kai vaikas natūraliai serga, jam kartais net nereikia vaistų, o mes jį gydome medikamentais. Pykčiu ar baime, norime kuo greičiau sukontroliuoti ligą.

– Tai pagrindinis dalykas, kurio reikia vaiko ligai įveikti, – laikas?

– Taip. Tačiau viskas priklauso nuo situacijos. Jeigu tai bakterinė infekcija, ją galima greitai įveikti antibiotikais. Jei virusinė infekcija – taikome tik simptominį gydymą.

Mano pagrindinis patarimas – matykime patį vaiką, o ne savo baimes ir nerimą, kad gali kilti komplikacijų. Svarbiausia vaikui netrukdyti. Skiriami nereikalingi medikamentai ne tik nepadeda, bet ir kenkia vaiko organizmui. Mamos akyse vaikas atrodo kone prie mirties, nors iš tikrųjų jis linksmas, laksto po namus, žaidžia ir krykštauja. Lengva sloga ar kosulys vaiko tikrai nevargina. Nereikia savo nerimo perkelti vaikams. Siūlau tėvams prisiminti, kaip augome mes – vaistinėlėje buvo daugiau pleistrų ir tvarsčių, o ne tablečių ir sirupo nuo kosulio.

Siūlau tėvams prisiminti, kaip augome mes – vaistinėlėje buvo daugiau pleistrų ir tvarsčių, o ne tablečių ir sirupo nuo kosulio.

– Ar tiesa, kad sveikimo procesu vaikui padeda buvimas šeimoje?

– Kartais vaiko liga yra paskutinis šauksmas, kad tėvai atkreiptų į jį dėmesį. Tai galite vertinti įvairiai, tačiau mintys tikrai turi įtakos. Mamoms dažnai miniu tokį pavyzdį – jūs pagalvojate, o, mano vaikas jau dvi savaites eina į darželį ir neserga. Kitą dieną kaip tyčia vaikas suserga. Jei mama pasiilgo savo vaiko, bet vis tiek leidžia jį į darželį, atrodo, kad liga yra vienintelė išeitis jiems pabūti kartu.

Kitas svarbus aspektas – vaiko slaugymas. Dažnai baru tėvus ir aiškinu, kad vaiko slaugymas – tai ne mama, sėdinti prie kompiuterio, o vaikas – su planšete rankoje. Slaugymas ne tik vaistų padavimas ir tinkama mityba, bet ir mankštelės, glostymas, buvimas kartu, kineziterapija, knygų skaitymas, edukacija. Nes jeigu vaikas gerai jaučiasi, jis gali mokytis ir daryti tą patį, ką daro darželyje, tik šiek tiek lengvesniu krūviu, kad nepervargtų.

123RF.com nuotr./Vizitas pas gydytoją
123RF.com nuotr./Vizitas pas gydytoją

Mama turi būti su vaiku, o ne sakyti – „pasveik kuo greičiau, turiu reikalų“. Čia ne atostogos, bet jeigu padėsite savo vaikui, jis tikrai pasveiks greičiau. Telefono davimas vaikui neatperka to, kad jam reikia mamos ir tėčio.

– Ką manote apie tai, jog sloguojantis ir kosintis vaikas dabar gali eiti į darželį? Mamos pasidalino į kelias stovyklas – vienos tam pritarė, kitos mano, kad sveikus vaikus tokie ligoniukai dar labiau sargdina.

– Į tai žvelgčiau plačiau – kuo toliau, tuo daugiau atsakomybių atiduodama šeimai. Panaši situacija ir su vaiko vakcinavimu, ir su leidimu į darželį.

Kai tėvai neturi pakankamai žinių, bijo prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, tuomet ir kyla konfliktinės situacijos. Vieni pyksta, kad išleidus vaikas iš karto suserga, nors jis taip pat sirgo ir iki tol, kol buvo leidžiama eiti kosintiems ir sloguojantiems; o kiti tėvai elgiasi neatsakingai, kai darželin leidžia sergantį ir blogai besijaučiantį vaiką.

Mano atsakymas: į darželį vaikas gali eiti tada, kai jo nereikia gydyti ir slaugyti – kada jam nereikia pūsti nosies, duoti vaistų, padėti atsikosėti ir kitaip prižiūrėti. Vaikas tikrai gali eiti į darželį, jeigu ryte atsikėlęs išsipūtė nosį, pakosėjo, tačiau per dieną šie simptomai daugiau nebepasireiškia arba pasireiškia minimaliai. Darželis nėra gydymo įstaiga, tad jame nėra nei slaugių, nei gydytojų. Auklėtojos moko ir prižiūri vaikus – jos nėra išmokytos jų slaugyti.

Vaikas tikrai gali eiti į darželį, jeigu ryte atsikėlęs išsipūtė nosį, pakosėjo, tačiau per dieną šie simptomai daugiau nebepasireiškia.

Pirmiausia labai prašau tėvų atidžiai pažiūrėti į vaiką ir įvertinti, ar jis tikrai gali eiti į darželį, ar sloga ir kosulys jo nevargins, ar jo kūnelis tikrai pasiruošęs tokiam pat krūviui, kaip ir esant sveikam.

Tiesa, nereikia vaikų auginti šiltnamio sąlygomis. Fizinis vaikų aktyvumas yra gana apleistas, tėvai taip pat neturi laiko išeiti su jais į lauką, ir apskritai tas „vaiko saugojimas“ yra be galo didelė problema dėl baimės, kad susirgs. Šia tema galima būtų labai plačiai diskutuoti.

– Tai ar yra būdų, kaip tą imunitetą sustiprinti ir išsiversti be vaistų?

– Dažnai pas mane apsilanko netinkamai gydomi vaikai. Kai išmokstame teisingai žiūrėti į ligą, vaikas iš tiesų mažiau ir lengviau serga. Svarbu išmokti tėvams nežiūrėti į ligą kaip į baubą ir žinoti, ką reikia daryti ligai užklupus. Nereikia skubėti tikėti vaistų, papildų ir vitaminų reklamomis. Reikia žiūrėti į vaiką, suprasti, ką padarėme ne taip, kur suklydome ir kaip galime padėti.

Vienas iš mano patarimų – prisiminti, kuo mus gydė močiutės ir seneliai. Elementarius imbierus, citrinas, česnakus pamirštame ir perkame česnakų kapsules. Kiekvienoje šeimoje yra savos tradicijos, ir vieniems padeda barsuko taukai, kitiems imbieras, o tretiems – eteriniai aliejai, žolelių užpilai ar medus.

„Scanpix“ nuotr./Gripo epidemija
„Scanpix“ nuotr./Gripo epidemija

Siūlau nesiblaškyti, pradėti nuo natūralių priemonių ir stebėti, kaip tai veikia. Grūdinimasis padeda, bet metodikų yra įvairių. Jeigu vaiką staiga apipilsite šaltu vandeniu, tikimybė, kad kitą dieną jis sirgs, tikrai didelė.

Tėvams siūlau eiti su vaikais į baseiną, kuris puikiai tinka sergantiems bronchine astma, turintiems silpnesnį raumenyną. Jie atsako, kad bijo, jog vaikas susirgs. Tada aš sakau – juk ir namie būdami susergate. Nereikia bijoti, nes nuo to prasideda imuniteto stiprinimas.

– Yra rekomendacija neskubėti numušti aukštos temperatūros. Tačiau kiti vaikai reaguoja ir į nedidelę temperatūrą labai jautriai. Kaip pasielgti geriausiai?

– Temperatūra išduoda, kad organizmas kovoja su virusu ar kitais infekcijų sukėlėjais, be to, įrodyta, kad geriausiai jie žūva esant maždaug 37,8 °C temperatūrai. Tačiau jeigu šitas būdas kovoti su liga vaikui netinka, parodykite imuninei sistemai, kad ji ieškotų kitų būdų kovoti su liga.

Jeigu nedidelis karščiavimas labai stipriai veikia vaiką, jis jaučiasi blogai – duokite vaistų, mažinančių kūno temperatūrą. Vaikai skirtingai reaguoja į karščiavimą – vieni ir su aukšta temperatūra laksto ir žaidžia, o kiti ir su gerokai mažesne, pavyzdžiui, 37,5 °C, jaučiasi labai blogai. Labai svarbu įvertinti bendrą vaiko būklę ir esant poreikiui tinkamai reaguoti, jam padėti.

– Skiepai – viena iš prieštaringų temų. Vis pasirodo nuomonių, kad dėl jų vaikas neva tapo autistas ar jam prasidėjo epilepsija, kitos ligos. Kokia jūsų nuomonė?

– Tėvai patys sprendžia, ar skiepyti savo vaiką, ar ne. Kai reikia priimti tokį sprendimą, jiems yra labai baisu. Kai bijome ir ieškome informacijos apie skiepus, tą baimingą informaciją ir nuomonę visada galime atrasti.

Mano nuomone, skiepai yra puikus dalykas, puiki profilaktinė priemonė. Nei vienas žymus ir patyręs imunologas, medicinos profesorius nepasakys, kad skiepai yra blogai.

Tačiau jeigu norime to, kas būtų visiškai idealu, taip nebus. Šiuo metu vaikui priklauso geriausia, kas gali būti sukurta. Po dešimt ar dvidešimt metų bus dar kitaip, galbūt tobuliau, tačiau juk nelauksime tiek metų rizikuodami vaiko sveikata?

123RF.com nuotr./Viena efektyviausių priemonių, leidžiančių išvengti meningokokinės infekcijos – skiepai.
123RF.com nuotr./Viena efektyviausių priemonių, leidžiančių išvengti meningokokinės infekcijos – skiepai.

Jeigu mama įsitikinusi, kad dėl skiepo jos vaikui pasireiškė epilepsija ar kita liga, jos niekaip neperkalbėsime, nepaisant mokslinių tyrimų ir straipsnių. Kartais lengviau kaltinti vakciną, o ne ieškoti realių priežasčių, kad galbūt kažkas nutiko nėštumo, gimdymo metu, o gal šalutinis poveikis pasireiškė dėl vaiko imuninės sistemos.

Kalbant apie autizmą ir skiepus, šią teoriją iškėlusio mokslininko tyrimo rezultatai jau seniai yra paneigti. Svarbus aspektas ir moters gimdymo amžius, kadangi dažna jų pirmą karta susilaukia vaiko jau 40-ies. Tokio amžiaus genetinių ir įvairių lėtinių ligų rizika yra didžiulė.

Neneigsiu, kad ir gydytojai skiepydami padaro klaidų, bet ne dėl skiepo, o dėl to, kad paskiepijama ne laiku. Pavyzdžiui, neatkreipia dėmesio į tai, kad vaikas kosti, sloguoja, arba atsilikdami nuo „grafiko“ skiepija keliais skiepais.

– Kalbate apie išmaniąsias technologijas. Kaip su jomis draugauti tinkamai ir racionaliai?

– Mes, suaugusieji, niekada nesuprasime, kokiame pasaulyje gyvena mūsų vaikai, kurie jau gimė technologijų amžiuje. Jeigu mus tėvai bardavo, kad per daug skaitome, tai dabar yra visai kitaip – šiuolaikiniai tėvai svajoja, kad jų vaikai kuo daugiau skaitytų.

Vaikas gyvena technologijų pasaulyje ir jis to jau neišvengs. Kiek tai yra sveika? Kiekvienam vaikui skirtingai. Reikia įvertinti, kas nutinka po to, kai vaikas pasinaudoja technologijomis, kaip jis jaučiasi.

Vaikas pažiūrėjęs animacinį filmuką ar pažaidęs kompiuteriu, planšete, gali tapti agresyvus, pavargęs, piktas, jam bus sunku sukaupti dėmesį, susikoncentruoti, užmigti. Kai kurie vaikai, įsitraukę į virtualų pasaulį, netgi pamiršta savo fiziologinius poreikius, pavyzdžiui, pavalgyti. Tai nėra gerai.

Visai kas kita, kai technologijos pasitelkiamos mokslui, žinių suradimui, pasaulio pažinimui, be to, to reikia jau pirmose klasėse.

Reikalingas sveikas balansas, kadangi uždrausdami vaikui naudotis technologijomis, socialiniame pasaulyje jį priversime jaustis kaip Tarzaną. Svarbu naudotis jomis taisyklingai ir išmokyti to vaiką – atkreipti dėmesį į kūno poziciją ir laiką, kurį praleidžiame su telefonu, planšete, kompiuteriu.

Fotolia nuotr./Vaikas namuose.
Fotolia nuotr./Vaikas namuose.

Dažnai tėvai patys duoda planšetes ar telefonus, kad vaikas „atstotų“, jiems netrukdytų. Deja, po penkių metų netikėtai pamato, kad vaikas jau gyvena virtualiame pasaulyje. Atėję tėvai manęs prašo, kad pasakyčiau, jog jis nustotų žaisti, kad mažiau „sėdėtų prie kompiuterio“. Tačiau taip dažnai nutinka būtent dėl pačių tėvų kaltės.

Tėvai nori, kad vaikas netrukdytų jų namuose – o šis trokšta bendrauti, žaisti su tėvais. Nepamirškite to, kaip ir fakto, kad vaikai mus kopijuoja. Jeigu patys sėdite prie technologijų, neatitraukiate nei akių, nei rankų nuo mobiliojo telefono, negalite reikalauti, kad to nedarytų vaikai.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką