Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 5d. 11:00

Vėžiu sergančios mergaitės mamos kreipimasis į tuos, kurie netiki COVID-19: nenorėtumėte patirti jos kasdienybės

VUL Santaros klinikos. Kova su koronavirusu
Vidmanto Balkūno nuotr. / VUL Santaros klinikos. Kova su koronavirusu

Visuomenėje vis dar tvyrant nuostatai, kad COVID-19 – lengva liga, ūmia vėžio forma susirgusios mažametės mergaitės mama tikina, kad ne tiek pati liga, kiek ši pandemija apvertė jų šeimos gyvenimą aukštyn kojomis. Jie visi priversti gyventi nuolatinėje izoliacijoje. Jai antrina tokius vaikus gydanti medikė, kuri stebisi, kad žmonės net į konsultacinę polikliniką ateina nepasisakę, kad turėjo kontaktą su sergančiuoju.

Karantino pradžią sutiko ligoninėje

Akvilė, su vyru auginanti penkerių metų dukrytę, pasakojo, kad jų šeimos maratonas po ligonines prasidėjo sausio viduryje. Mergaitei liga – ūminė leukoblastinė leukemija – trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus ir labai agresyviai – gydyti reikėjo pradėti nedelsiant.

„Paprastai mes niekada negalvojame, kad tai gali nutikti mūsų vaikui. Ji visada buvo aktyvi, smalsi, visko norinti. Neseniai turėjo apendicito operaciją, todėl sumažėjęs hemoglobinas nekėlė nerimo. Gydytojai tiesiog patarė pagerti geležies papildų. Veido blyškumas taip pat buvo „nurašomas“ operacijai.

Diagnozė paaiškėjo, kai vieną dieną jai užėjo labai smarkūs nugaros skausmai ir teko kviesti greitąją pagalbą. Atsidūrėme ligoninėje, buvo atlikti tyrimai, ir mums buvo patarta kuo greičiau pradėti chemoterapiją“, – pasakojo moteris.

Pirmieji mėnesiai po diagnozės visada būna sunkiausi, kol susigyveni su liga, juolab, kad pirmą mėnesį mamai su dukra teko praleisti Santaros klinikose. Tiesa, jos buvo apsuptos artimųjų, kurie dažnai aplankydavo, dėmesio.

„Kai pradėjo augti susirgimų COVID-19 skaičius, įvyko medikų ir tėvelių susirinkimas, kurio metu buvo pranešta, kad lankymai draudžiami, ligoninėje būtina dėvėti kaukes, likti savo palatose. Iki tol vaikai žaisdavo kartu, o mamos pasikalbėdavo, todėl psichologiškai buvo lengviau išbūti tą laiką. Juolab kad dukrytė gana lengvai ištvėrė gydymą, po chemijos ji greitai atsigaudavo.

Būdavo ir taip, kad chemija jai laša, o ji žaidžia stalo futbolą. Aš pati gydymą įsivaizdavau daug baisiau, kad ji gulės leisgyvė ir pan. Tačiau kai tapome izoliuotos, pasidarė labai sunku. Vaikas veržiasi iš palatos, jam gi nepaaiškinsi, kodėl negalima. Kiek jis gali piešti, rašyti ar kalbėti telefonu su kitais šeimos nariais?“ – dėstė pašnekovė.

Laviravimas tarp baimės ir poreikio bendrauti

Šiuo metu palaikomajam gydymui į ligoninę jos vyksta kartą per mėnesį, o po chemoterapijos grįžta namo.

„Įeiti į skyrių galima tik po COVID-19 testo. Tai nėra maloni procedūra, kurią tenka kartoti kiekvieną mėnesį, ypač vaikui, užtat skyriuje jaučiamės tikrai saugiai. Tačiau ir namuose gyvename karantino režimu, nes turime apsaugoti dukrytę – ji negali sirgti. Todėl, prisipažinsiu, jautrumas aplinkinių kosuliui ir čiauduliui tikrai padidėjęs.

Kartais pagalvoju, kad jei nebūtų dukters ligos, jaustumės laisviau. Turbūt rizikuočiau dažniau susitikti su žmonėmis, tačiau dabar tik žinodami, kad kažkas iš draugų pasidarę testus ir jie yra neigiami, galime bandyti drąsiau susitikti, nors vis tiek visada sąžinė graužia – o jeigu? Tiesa, sūnus eina į mokyklą, negalime ir jo uždaryti namuose. Bet jis labai supratingas, saugosi, dėvi ir kaukę, ir skydą, kad tik nieko neparneštų“, – teigė Akvilė.

Moteris atviravo, kad sunkiausia, jog ir dukrytė labai pasiilgsta kur nors išeiti, labai nori bendrauti su kitais vaikais, pasiilgsta senelių, todėl tenka laviruoti tarp noro apsaugoti dukrą ir rūpesčio jos emocine būsena.

„Kad vaikas tobulėtų, jam reikia socializacijos. Aišku, namuose stengiamės pažaisti, pasimokyti, bet tai ne tas pats, kaip būtų darželyje, į kurį taip pat negalime eiti. Jai labai reikia bendravimo – susitikimas per atstumą su kaukėmis jo nekompensuoja. Prieš susitikimą ji visada klausia – „ar galėsiu apsikabinti?“ Todėl mano mama vis pasidaro COVID-19 testą ir tuomet iš karto lekia pas mus. Kurį laiką saugiai galime turėti artimesnį kontaktą.

Tik žinodami, kad draugai pasidarę testus, galime drąsiau susitikti, nors vis tiek sąžinė graužia – o jeigu?

Apmaudu, kad tiek daug žmonių įvairiuose komentaruose rašo, kad viruso nėra ir nėra čia ko saugotis. Jis tikrai yra. Ir mūsų artimoje aplinkoje buvo atvejų.

Todėl kreipiuosi į tuos, kurie ragina nesisaugoti, – pagalvokite apie mus, pagalvokite, kaip mums dabar sunku, ir nevaikščiokite parduotuvėse atsidengę nosį. Dabar visko tenka matyti – žmonės vaikšto nusismaukę kaukę ir dar čiaudi. Mums tuomet belieka tik bėgti į kitą parduotuvės galą“, – dalinosi pašnekovė.

Jau yra sergančių vaikų

Pasak Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro vadovės doc. Jelenos Rascon, didelis koronaviruso paplitimas visuomenėje smarkiai pakoregavo ligoninės darbą ir jos pacientų gyvenimą. Yra ir jau persirgusiųjų COVID-19, tačiau antikūnai jiems nesusiformuoja, taigi jie gali vėl užsikrėsti.

„Visiems pas mus atvykstantiems pacientams pirmiausiai atliekamas PGR testas. Būna ir taip, kad vaiko testas neigiamas, o mamos – teigiamas. Ir jeigu tai mažas vaikas, be mamos jo negalime guldyti. Prašome atvykti po karantinavimosi. Aišku, jei negalima atidėti gydymo, guldome ir be mamos, tuomet vaiką prižiūri slaugantis personalas.

Tačiau tai visada didžiulis stresas, nes tenka spręsti, ar galime atidėti chemoterapiją. Laimė, dar nebuvo atvejų, kai atidėti negalėjome, nes vėžys vystosi labai greitai, o vaikas serga COVID-19. Po chemoterapijos paprastai būna su gydymu ir liga susijusių komplikacijų. Jeigu prie jų dar prisidėtų COVID-19 infekcija, nežinia, kokių pasekmių sulauktume“, – pasakojo medikė.

Tiesa, persirgusių COVID-19 mažųjų pacientų kol kas yra tik vienetai, du iš jų – po kaulų čiulpų transplantacijos. Pašnekovė pasidžiaugė, kad praktiškai jų visų ligos eiga nebuvo sunki, nors amžius buvo įvairus – nuo 6 iki 17 metų.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vaikų onkohematologijos centro vadovė dr. Jelena Rascon
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vaikų onkohematologijos centro vadovė dr. Jelena Rascon

„Lengvos ligos formos aiškinamos tuo, kad dalis simptomatikos priklauso nuo to, kaip žmogus jaučiasi. Iš dalies savijauta yra imuninės sistemos atsako išraiška. O žinant, kad mūsų pacientų imuninė sistema yra silpnesnė, galimai dėl to ir simptomai yra minimalūs. Pagal mokslinės literatūros duomenis, vaikams, patyrusiems transplantacijas, chemoterapiją, mirti nuo COVID-19 rizika yra mažesnė negu suaugusiems, bet pati rizikingiausia vaikų grupė – ką tik patyrusieji transplantaciją, nes jie gauna intensyvų imunosupresinį, t. y. imunitetą slopinantį, gydymą. Taigi iš esmės svarbu, kuriame gydymo etape šie pacientai užsikrečia“, – aiškino J.Rascon.

Gydytoja apgailestavo, kad visuomenės sąmoningumas, kalbant apie koronaviruso plitimo priemones, yra vis dar mažas. O kai virusas plinta, neišvengiamai pasiekia ir tuos, kuriems susirgti labai pavojinga. Paprastai vaikai užsikrečia nuo savo šeimos narių, kurie parneša virusą iš aplinkos.

„Visuomenėje didžioji dauguma susirgusiųjų COVID-19 serga lengva arba vidutine forma, todėl visiems atrodo, kad ši liga nebaisi. Tačiau tikrai nenorėtumėte pamatyti, kas šiuo metu darosi stacionaruose. Neeilinė apgultis – trūksta vietų, palatų, personalo... Absoliučiai visko. Žmonių sąmoningumas padėtų gydymo įstaigoms šios apkrovos ir streso išvengti.

Kitas dalykas – pas mus vyksta planinės konsultacijos poliklinikoje, ir žmonės, prieš atvykdami į jas, ne visada pasako, kad turėjo kontaktą su sergančiuoju. Vis dar trūksta atsakomybės.

Aišku, mes, medikai, laikomės visų saugumo reikalavimų, naudojame asmens apsaugos priemones, bet jeigu toks asmuo yra jau viruso platinimo fazėje, jis gali užkrėsti personalą, o šis atitinkamai virusą platins kitiems pacientams“, – įspėjo pašnekovė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką