TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Mažvydas Bartkevičius: Pašau(k)tas – arba nėra viskas taip blogai, kaip kartais atrodo

Karys
123rf.com nuotr. / Karys
Šaltinis: 15min
1
A A

Šauktinis – kaip sumuštinis: tik šlept, klept ir paruoštas. Nors ir pradedu su šiek tiek sarkastiškomis spalvomis nupieštu sakiniu, nenoriu, kad šis (galbūt) trumpas pamąstymas rašto forma taptų protestu prieš viską.

Prieš viską – prieš valstybę, prieš politikus, prieš šio lemtingojo sąrašo sudarytojus, prieš savo amžių, prieš sprendimą mesti mokslus būtent šiais metais; prieš mamą, kad sugalvojo pagimdyti būtent prieš dvidešimt tris metus – lyg tyčia, kad sutilpčiau į potencialių šauktinių eilę. Tėtis prisidėjo prie to proceso, todėl jis irgi kaltas ir, manau, sąžininga, jog eitų tarnauti vietoje manęs. O mama turės namie ruošti dar gardesnį valgį, nei įprasta, kas ir šiuo metu jau praktiškai nebeįmanoma – niam niam.

Aišku, kad buvo galima padaryti geriau (ir čia nebe apie mamos maistą). Viską galima padaryti geriau, kas tai bebūtų – ar skaitmeninių laikmenų apmokestinimą, ar sprendimą leisti rinkti informaciją apie potencialius nusikaltėlius internete, ar sprendimą nefinansuoti profesionalios kariuomenės stipriau, bet tuos pačius pinigus leisti šauktiniams, neturint vienos stabilios politikos, kurios laikytumės bent jau padorius keliasdešimt metų.

Keisti instinktyviai yra paprasčiau, negu tobulinti tą patį, ką darei iš anksčiau – ir progresas atrodo greitesnis bei didesnis, ir užsidirbi papildomų politinių taškų už aktyvų dalyvavimą teikiant įstatymų pataisas Lietuvos Respublikos naudai.

Bet, vėlgi – nenoriu leisti betiksliam skundimuis užvaldyti mano rašymo. Ir taip per daug gyvenime nepatenkintas viskuo esu; kartais jaučiuosi, lyg mano savotiška „karmos sąskaita“ jau senokai išsekusi, o aš skolinuosi papildomus kreditus iš banko, apie kurį tuoj tuoj televizoriuje nepavargstamai šnekės Vitas Vasiliauskas.

Galbūt realiame gyvenime nėra nei jokių karmos apraiškų, dėl kurių turėčiau jaudintis, jog neišsiurbiau namų laiku, nes dabar man kažkas kažkaip atlygins; nei dievų, kurie bes pirštu ir žaibas nutrenks jei padarysiu kažką, kas neatitinka žmogaus sugalvotų moralaus elgesio taisyklių apibrėžimo.

Aišku, kad buvo galima padaryti geriau (ir čia nebe apie mamos maistą). Viską galima padaryti geriau, kas tai bebūtų.

Atsiprašau tiek tikinčių, tiek netikinčių už tokius supaprastintus pavyzdžius, bet juk tokios smulkmenos nėra reikšmingas dalykas, dėl kurio reiktų nervintis ir keiktis, ypač žinant kam ši analogija čia reikalinga. Juk taip?..

Tai panašu į požiūrį į šauktinių sugrąžinimą ir mano paties vidinę reakciją į savo vardo, pavardės bei gimimo datos buvimą šiandien išleistame ir visur linksniuojamame sąraše.

Pirma mano reakcija buvo nemalonus jaudulys ir, aišku, nusivylimas. Viduje keiksnojau jau straipsnio pradžioje minėtus faktorius ir leidau laiką mąstydamas apie viską, kas tik gali nutikti nepageidautino – kaip ir man priimta.

Bet dažnai reikia sąmoningo savo įsikišimo, kad sutrukdytum tokiai minčių sekai ir kylančiam nerimui. Neužtenka žmogui pasakyti „nesinervink, nėra dėl ko“ – tai niekada neveikia. Niekada – „kaip jie nesupranta, ką aš išgyvenu?!“ Evoliucija taip jau sutvarkė, kad mes save „saugotume“ – jaučiame stresą kartais visai neracionaliose vietose, nes kažkas kažkur smegenų centre kažką suvokia kaip potencialų pavojų. Ir tokiais atvejais reikia pasitelkti žmogišką, racionalų protą ir sąmoningai stengtis matyti daugiau gerų dalykų aplink.

Nežinojimas – palaima: kažkada buvo atliktas nocebo eksperimentas, kai tiriamąjai grupei žmonių buvo pateiktos gliukozės tabletės ir pranešta, kad tai – naujas vaistas. Ir išvardinti vien šalutiniai poveikiai. Staiga, per kelias dienas nuo minimalaus kiekio papildomo cukraus organizme, kai kurie žmonės pradėjo vemti, karščiuoti, skųstis galvos skausmais ir kita. Ir jeigu tai galime sukelti vien savo mąstymu, logiška manyti, kad galima sukelti ir priešingą efektą – ramybės bei sveiko stoicizmo.

Mes visi norime pasiskųsti – aš irgi labai noriu ir tą norą puikiai suprantu. Aš dažnai būnu ciniškas ir, tiesą pasakius, labai nuo to pavargau, nes nebematau savęs tokio, kokį norėčiau matyti. 

Aš, kaip šauktinis, kuriam potencialiai reikės tarnauti Lietuvos kariuomenėje, sąmoningai stengiuosi žiūrėti į tai blaiviai, be išankstinės nuomonės. Mes visi norime pasiskųsti – aš irgi labai noriu ir tą norą puikiai suprantu. Aš dažnai būnu ciniškas ir, tiesą pasakius, labai nuo to pavargau, nes nebematau savęs tokio, kokį norėčiau matyti. Tokį, kuris tiek nestresuoja dėl dalykų, kuriuos kiti daro be didesnio rūpesčio.

Kariuomenėje moka algą, net jeigu esi ten ne savo noru. Išmoka papildomą, nemažą sumą baigus tarnystę. Esi paruošiamas fiziškai, pamatai kitokią pasaulio pusę, įgauni naudingos patirties. Galų gale, esi kietas bičas su „pūška“ ir šalmu ant galvos – ko daugiau bereikia man, jaunuoliui, kuris viduje visada buvo, yra ir bus berniukas?

Kai pagalvoji, tikrai reikia gyvenime daugiau nei to, kad jaustumeisi gerai – reikia pripažinti. Nenoriu apsimesti, kad esu naivus optimistas ir kad nesijaudinu dėl to, kas manęs potencialiai laukia. Tiesiog stengiuosi matyti ką nors kitokio. O kai pradėjau pastebėti ir pozityvią tarnystės pusę, staiga nustojo taip pykinti ir suvalgiau labai skanų kebabą. Su mikso padažu – aštrus man šiek tiek per aštrus, o česnakinis man šiek tiek per česnakinis.

Tad, reziumuojant – linkiu kitiems kolegoms per daug nepykti ant valstybės. Per daug nepykti ant savęs, kad atrodo, jog nepasisekė loterijoje. Daug ką gyvenime reikia daryti nenorint, besispardant ir besimušant, ką ir darėme prieš pat gimdami, tarp kitko.

Išlindom iš šilto, jaukaus pasaulio į šiurpą keliantį košmarą, kur kažkoks gigantas su žirklėmis nukerpa mūsų „laiduką“ su mama ir dar plekšnoja per užpakalį, lyg norėdamas parodyti, kad jis čia bosas.

Išlindom iš šilto, jaukaus pasaulio į šiurpą keliantį košmarą, kur kažkoks gigantas su žirklėmis nukerpa mūsų „laiduką“ su mama ir dar plekšnoja per užpakalį, lyg norėdamas parodyti, kad jis čia bosas. Aplink visi juokiasi, šypsosi, o tu žiūri ir nesupranti – kas čia gero? Leiskit mane atgal, prašau.

Bet tada įgauni kitokią perspektyvą, išmoksti gyventi, prisitaikai prie kitokios aplinkos ir ilgaainiui nejauti jokio diskomforto. Dažnai, labai dažnai tik privalėjimas kažką padaryti atneša asmeninį progresą, nes kitaip nesukaupiame pakankamai valios save kaip nors pagerinti. Labai jau šilta tame fotelyje, o ir čipsai labai skanūs.

Aš bijau, net gana nemažai. Bet galbūt viskas bus gerai. Visada viskas būna gerai.

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt