Savaeigis autobusas lėtai, bet užtikrintai juda miesto gatvėmis. 2045-ieji, paženklinti tyla. Stebiu bendrakeleivius, dažnai pamurmančius kažką savo visada šalia (ausinėse) esantiems asistentams. Pasaulis tylus ne todėl, kad žmonės prarado balsą, o todėl, kad dauguma kalbasi per ausines su savo asistentais. Iš šono atrodytų, kad visi truputį pamišę – šneka su nematomais draugais. Bet ar prieš 20 metų neatrodė taip pat keista, kai žmonės pusę dienos maigė ekranus?