Paskutiniuose suoluose sėdinčiųjų balsus kartais sunku išgirsti. Ne todėl, kad jie neturėtų ką pasakyti, o todėl, kad pasaulis dažniau pratęs klausytis kitų. Italų rašytojai Violai Ardone būtent šie žmonės rūpi labiausiai – ir klasėje, kur ji dirba mokytoja, ir literatūroje, kur jos personažais tampa vaikai, vienišiai, pasaulį dar tik besimokantys perprasti žmonės. Tiesa, rašytojai nesinori, kad šie balsai pasikeistų – suaugtų ir taptų plokšti.