Tačiau mano požiūris buvo priešingas: jei nori išgyventi, apginti savo šeimą, namus ir šalį, turi būti kuo geriau apmokytas ir pasirengęs apsiginti. O mūsų žemyne nėra geresnės mokyklos nei Ukrainos ginkluotosios pajėgos.
Taigi, apsivilkęs karinę uniformą, aš tarsi užsidėjau apsauginę šarvuotę ir padidinau savo išlikimo galimybes tarp civilių. Šis jausmas suteikė man pasitikėjimo ir optimizmo.
Šitai perskaitę, ko gero, pasukiosite pirštą prie smilkinio, bet aš toks ne vienintelis. Jei Dievas turėtų humoro jausmą, jis pratrūktų kvatoti sužinojęs, kad iš visų dabartinių Europos tautų ukrainiečiai – didžiausi optimistai. Kaip rodo praeitų metų pabaigoje Europos tarptautinių santykių tarybos atliktos visos Europos sociologinės apklausos rezultatai, 41 % ukrainiečių optimistiškai žiūri į pasaulio ateitį, o tarp italų tokių – vos 7 %, prancūzų – 8 %, danų – 12 %.
Peršasi logiška prielaida, kad ukrainiečiai yra naivūs ir paiki, nes nūdienos pasaulyje ne tiek jau daug priežasčių būti optimistais. Tačiau iš tikrųjų tam yra dramatiškesnis paaiškinimas: per ketverius metus trunkantį plataus masto karą žmonės tiek išseko, kad atrodo, jog blogiau jau būti negali. O jei blogiau būti negali, vadinasi, priešakyje – geresni laikai. Galiausiai optimizmas, tikėjimas, viltis – tai bene paskutinis ištvermės šaltinis, kuriam nė viena tamsi siela negali uždėti lupikiškų muitų.
Tarp mūsų yra matematinių optimistų, kurie tiki geresne ateitimi, nes jei nesėkmių ruožas trunka ilgai, tai kada nors turi prasidėti ir pakilimas. Yra analitinių optimistų, kurie savo viltims randa neginčijamų argumentų – esą Rusija silpsta ir ekonomiškai smunka, o mūsų prabudę partneriai investuos į gynybą. Yra optimistų fatalistų, kurie laukia vadinamosios „juodosios gulbės“ – kokio nors pasaulinio kataklizmo, staigios diktatoriaus mirties ar kito neįtikėtino stebuklo, pavyzdžiui, JT prisikėlimo, pavidalu.
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus man teko mėnesį praleisti Slovėnijoje – rojaus šalyje ant Adrijos jūros kranto. Visi, su kuriais bendravau, nuolat skundėsi savo šalimi ir už viską atsiprašinėdavo. Tačiau vėliau sužinojau, kad Balkanų folklore slovėnai laikomi didžiausiais pesimistais ir amžinai nepatenkintais žmonėmis.
Per ketverius metus trunkantį plataus masto karą žmonės tiek išseko, kad atrodo, jog blogiau jau būti negali. O jei blogiau būti negali, vadinasi, priešakyje – geresni laikai.
Tada man į galvą šovė juokelis, kuris bėgant metams jau neatrodo toks juokingas. Aš pasiūliau Ukrainoje atidaryti mėnesio trukmės patriotizmo kursus svetimšaliams: atvykite pas mus, pagyvenkite mūsų sąlygomis ir jūsų gimtinė nebeatrodys tokia sumauta. Į Slovėniją garantuotai grįšite savo šalies patriotais!
O štai šiandien šis beveik anekdotas patvirtinamas sociologinių tyrimų rezultatais: jei europiečiams reikia daugiau tikėjimo savimi ir rytojumi, tai reikėtų atsisukti į Ukrainą. Dabar mūsų šalis – ne tik atvira žaizda, bet ir jėgos šaltinis, pavyzdys, kad šiuolaikiniame ciniškame ir turbulentiškame pasaulyje nebūtina atsisakyti savo principų, kad išgyventum.
Todėl 2026 m. vasario 24 d. yra ne tik ketvirtosios didžiojo Rusijos karo nusikaltimo metinės, bet ir iškalbingas patvirtinimas, kad neandertalietiška stipriojo teisė vis dėlto nesugebėjo nugalėti. Prasideda penktieji plataus masto agresijos metai, o pamišęs lokys net nesugebėjo pasiekti savo pradinių tikslų – visiškai okupuoti Donbaso, jau nekalbant apie visos Ukrainos sunaikinimą.
Nelengvais Europai laikais, išgąsdintai Rusijos ir išduotai Amerikos, Ukraina tapo savotišku švyturiu ir pavyzdžiu, kad net per baisiausią audrą galima nenukrypti nuo savo kurso ir kovoti už išlikimą. Pakartosiu, nes tai svarbu: kovoti už išlikimą neaukojant savo principų, kovoti, aiškiai besilaikant vertybinių orientyrų. Jei Ukraina sugebėjo, kodėl negalėtų Europa?
Ukrainiečiai ėjo į revoliucijas, kad į Europą atvestų savo šalį. Bet dabar atėjo laikas ukrainizuoti Europą.
Šiame kontekste ne taip jau skandalingai nuskamba Miuncheno saugumo konferencijos pirmininko Wolfgango Ischingerio žodžiai, kuris interviu leidiniui „Tagesspiegel“ pareiškė, kad „kol Ukraina kariauja, pavojus Europai yra nedidelis“. Jo žodžius galima interpretuoti ciniškai: tarsi Europa nebūtų suinteresuota taika Ukrainoje. Tačiau daug įdomiau šį pareiškimą vertinti realpolitik požiūriu: Ischingeris iš esmės pareiškė, kad dabartinis Ukrainos pasipriešinimas yra Europos saugumo pagrindas. Dar kartą: ne NATO, o Ukraina tapo ES saugumo pagrindas 2026 m.
Štai tokiu keistu būdu ir vyksta reali Ukrainos eurointegracija. Dokumentai dar nepasirašyti, bet praktiškai mes esame integruoti į Europos Sąjungą daugelyje lygių. Ir jei ES nori išlikti ir sustiprėti kaip geopolitinis žaidėjas, ji turi integruoti Ukrainą. Tiksliau sakant, abipusiai integruotis su Ukraina.
Jau seniai praėjo laikai, kai santykiai tarp ES ir Ukrainos priminė mokytojo ir mokinio dialogą. Per išbandymų ir karo metus Ukraina įgijo neįkainojamos ištvermės patirties, mūšio lauke išmoko praktinių išlikimo pamokų ir nepalankiausiu laikotarpiu padarė technologinį šuolį, kūrybiškai pritaikiusi inovacijas gynybos pramonėje. Šiandien mes taip pat turime kuo dalytis su partneriais.
Apie visa tai galėjau tik pasvajoti, kai prieš 22 metus išėjau į savo pirmąjį politinį mitingą per 2004 m. Oranžinę revoliuciją. Tuomet man, naiviam pirmo kurso studenčiokui, atrodė, kad Ukrainos įstojimas į ES akimoju išspręs visas mūsų problemas. O pats vystymasis reiškia tylų ir besąlygišką visų Briuselio normų ir praktikų įgyvendinimą, nes kuo gi mes, vargšai ir atsilikę giminaičiai, galime būti Europai naudingi?
Jei ES nori išlikti ir sustiprėti kaip geopolitinis žaidėjas, ji turi integruoti Ukrainą. Tiksliau sakant, abipusiai integruotis su Ukraina.
Nuo tada prabėgo du dešimtmečiai, įvyko Maidanas, 2014 m. – hibridinis karas, o vėliau – 2022 m. plataus masto įsiveržimas. Tai buvo sunkaus darbo ir atkaklaus judėjimo į Europą metai, tai buvo kelias, kurį suvokėme kaip istorinę ir kultūrinę kelionę namo. Šie 22 metai – tai visas mano sąmoningas gyvenimas, kuriame svajonė paversti Ukrainą europietiška šalimi visados buvo svarbiausias kartos siekis.
Ir štai mes kone priartėjome prie šios svajonės įkūnijimo, nes Ukraina šiandien yra Europos gyvenimo centre, mūsų šalies likimas lemia žemyno ateitį. Ironiškai pastebėsiu, kad šiuo atveju ukrainiečių priežodis „nejuokink Dievo – nekurk planų“ pasiteisino šimtu procentų.
Juk mes taip ilgai svajojome apie europietišką Ukrainą, kol galop pamatėme, kad metas ukrainizuoti pačią Europą. Ukrainizuoti – reiškia mokyti ištvermės, ištikimybės principams ir, kaip keistai beskambėtų, optimizmo.
Todėl ketvirtosios Rusijos nusikalstamo įsiveržimo metinės – tobula proga pasakyti, kad didžiuojuosi esąs ukrainietis. Ir pridurti: Europai nepaprastai pasisekė, kad ši turi Ukrainą.
Ketvirtosios Rusijos nusikalstamo įsiveržimo metinės – tobula proga pasakyti, kad didžiuojuosi esąs ukrainietis. Ir pridurti: Europai nepaprastai pasisekė, kad ši turi Ukrainą.
----------
Andrijus Liubka – žinoma ukrainiečių rašytojas, poetas, eseistas, visuomenės veikėjas. Jis yra išleidęs tris poezijos rinkinius, taip pat romanus „Karbidas“, „Liūdesio kambarys“, „,Tavo žvilgsnis, Čio-Čio-san’’.“, „MUR: mažasis ukrainietiškas romanas“ bei kiti. 2017 m. jis tapo J.Ševelevo premijos laureatu. Jo romanas „Tavo požiūris, Cio-Cio-san“ įtrauktas į 2018 m. BBC Metų knygos rinkimų ilgąjį sąrašą.
Lietuvių kalba išleistas rašytojo romanas „Karbidas“ bei esė riktinė „Kažkas su manimi ne taip“. 2023 ir 2025 metais rašytojas lankėsi Vilniaus Knygų mugėje.
2025 metų pradžioje rašytojas pranešė nusprendęs mobilizuotis į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.
Iš ukrainiečių kalbos vertė Donata Rinkevičienė
