Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 22d. 17:52

Architektūros kritikas V.Didelonas: „Dekonstruoti architektūrą ir kurti socialinius ryšius“

Pastato dekonstrukcija
Rotor kolektyvo nuotr. / Pastato dekonstrukcija

Architektūros [pokalbių] fondo ciklas gražu/negražu, skirtas architektūros kritikos temai, tęsiasi. Šio ketvirtadienio vakarą kviečiame į MO muzieju, kuriame vyks nemokama architektūros istoriko ir kritiko Valery Didelono paskaita. Ta proga kviečiame susipažinti su jo Domus žurnalui rašytu ese (n°1032, 2019). Joje kritikas aptaria Briuselyje susibūrusių architektų kolektyvo Rotor praktiką, kuri keičia šiuolaikinį statybos sektorių, bei mūsų supratimą apie architektūros vaidmenį jame.

Belgų kolektyvui Rotor prireikė tik 10 metų, kad jie paliktų ryškų pėdsaką šiuolaikiniame architektūros pasaulyje. Jų istorija prasidėjo kukliais interjerų projektais Briuselyje, o dabar kolektyvo veiklos spektras išsiplėtė iki sėkmingų parodų Venecijoje, Londone ar Osle bei gausaus publikacijų sąrašo. Šiandien Rotor nariai stengiasi savo veiklą tęsti dėstydami prestižiškiausiuose Amerikos ir Europos universitetuose. Nors šis biuras įgyvendino daugybę projektų, tačiau dėmesį prikausto ne tai, kas pastatyta, o pats projektų įgyvendinimo procesas: antrinis medžiagų ir konstrukcinių elementų panaudojimas, atgaivinantis požiūrį, statybų sektoriuje užmirštą nuo 1920-tųjų.

Rotor kolektyvo nuotr./Valery Didelonas
Rotor kolektyvo nuotr./Valery Didelonas

Vis dėlto kolektyvas nepristato savo darbo metodo kaip inovacijos, jiems tai greičiau amžių senumo tradicija, kuri siūlo atsakymus į šiandiena labiausiai rūpimus klausimus. Ne paslaptis, kad toks medžiagų antrinis panaudojimas vis labiau populiarėja, juk būtent jis pataiko į esminį rūpestį dėl nesaikingo energijos vartojimo ir natūralių resursų švaistymo, dėl kurių didžiąja dalimi atsakingas yra statybų sektorius.

Vadovaudamasis šiuo požiūriu Rotor kolektyvas sugebėjo sukurti profesionalią ir didelio mastelio statybinių medžiagų panaudojimo sistemą, kurios pagrindas – nuo 1960 išsivysčiusiose šalyse industriškai pagamintų elementų antrinis panaudojimas. Pavyzdžiui, kolektyvo nariai atsargiai išmontuoja apleistus biurų pastatus, kurie pernelyg dažnai yra tiesiog sulyginami su žeme. Išmontuodami ir atrinkdami iš jų statybines medžiagas ar paskirus komponentus: – sienas, grindis, lubas, langus ir t.t. – Rotor restauruoja šiuos objektus savo dirbtuvėse. Viskas tam, kad medžiagos iš senojo pastato įgytų antrą gyvenimą kituose pastatuose. Didžiąją dalį šių medžiagų kolektyvas naudoja savo suprojektuotų objektų statybai, tačiau Rotor taip pat jas parduoda individualiems pirkėjams ar didesnėms statybų bendrovėms.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog toks procesas kyla iš įsipareigojimo veikti aplinkos apsaugos labui. Tačiau tokio idealizmo belgų kolektyvas neafišuoja. Nepaisant to jie intensyviai siekia keisti įpročius, o taip pat ir įstatyminę bazę, susijusią su antrinių medžiagų naudojimu statybų sektoriuje Briuselyje ir aplinkiniuose regionuose. Nors Rotor savęs nelaiko aktyvistais, tačiau jie įnirtingai puoselėja ir plečia antrinio panaudojimo praktikas architektūroje iš jau esamų nišų, kaip pavyzdžiui antikvariato parduotuvės. Taigi, ar mes galime sakyti, kad Rotor šiandien siūlo alternatyvą šiuolaikiniuose miestuose dominuojančiai architektūros gamybos sistemai? Ir ar Rotor prisideda prie kapitalizmo, kuris yra šios sistemos varomoji jėga ir kurio išorinis neigiamas poveikis yra praktiškai neišvengiamas, kritikos?

Įvairiais aspektais mes kalbėsime apie statybos kontrkultūrą, kurią Rotor kolektyvas palaiko ir kuri primena panašią kontrkultūrą atsiradusia JAV vėlyvaisiais 1960-aisiais. Jie taip pat siekia atsiriboti nuo vartotojiškos visuomenės dvasios, kuri yra persmelkusi statybų sektorių jau pastaruosius 50 metų. Demonstruodami gerais norais grįstą oportunizmą, prioritetą jie teikia ad hoc sprendimams, priešindamiesi standartizuotiems didelių korporacijų ir statybų industrijos siūlomiems variantams. Žinoma dėl nenuspėjamumo, fragmentacijos ir išskaidytos pasiūlos, toks antrinis medžiagų panaudojimas lieka mažo mastelio verslas, kuris vargiai galėtų sparčiai augti hegemoninių žaidėjų apsuptyje. Tuo labiau, kad Rotor nariai kultivuoja savotišką libertarizmą savo veiklas įgyvendindami nepelno siekiančių organizacijų ir kooperatyvų forma. Tokia chaotiška erdvė, kurioje jie veikia aiškiai sukuria savotišką heterotopiją esamoje statybos sistemoje.

Nepaisant to, Rotor lieka kapitalizmo sistemos dalimi, tiesa dalyvaudami jos priešakinėse linijose, ką sociologas Luc Boltanski ir Arnaud Esquerre neseniai analizavo ir įvardijo kaip „praturtinimo ekonomika“. Klestėdama post-industrinėse Vakarų Europos visuomenėse, tokia ekonomika siekia sukurti gerovę ne gaminant naujus daiktus, bet tobulinti tai, kas jau egzistuoja. Praeitis, tokioje ekonomikoje, transformuojama į prasmes, kurios yra nuolat kaupiamos, kad vėl būtų eksplotuojamos. Šiuo atveju Rotor, per kruopštų atrankos ir gavybos procesą, stengiasi parodyti egzistuojančius architektūros fragmentus, ir svarbiausia, kurdami pasakojimus apie juos, architektai nusako istoriją ir kontekstą, kuriame jie atsirado. Taip patobulinti šie dekonstrukcijos produktai įgauna piniginę vertę ir tampa preke, kuri gali būti parduodama kaip ir nauji produktai rinkoje. Šiuo metodu Rotor neabejotinai prisidėjo prie rinkos ekonomikos atnaujinimo ir netgi jos progreso srityje, kuri iki tol buvo apleista.

Rotor kolektyvo nuotr./Medžiagų sandėliavimas
Rotor kolektyvo nuotr./Medžiagų sandėliavimas

Iš tikrųjų, nors belgų kolektyvas nekelia iššūkio komodifikacijos reiškiniui, jie kvestionuoja modernizacijos procesą, kuris architektūroje dominuoja nuo 19 amžiaus. Per savo praktikas Rotor parodo, kad pastato ar net miesto ateitis šiuo metu slypi ne tiek nepaliaujamame naujų, standartizuotų artefaktų kūrime, kiek daugiau ar mažiau pačiame heterogeniškų elementų antriniame panaudojime. Būtina sąlyga tokiame procese – tai, kad pastarieji elementai galėtų lengvai cirkuliuoti tarp dalyvaujančių operatorių: klientų, architektų, technikų, statybų verslininkų ir t.t. – su kuriais Rotor siekia bendrauti tiek kaip tarpininkas, tiek kaip mediatorius.

Kolektyvo darbo metodas išskirtinis, nes tuo pačiu metu dėmesys sutelkiamas ir į medžiagas, kurios yra išgaunamos, valomos, taisomos ir paruošiamos, ir į socialinį tinklą, kuris yra suaktyvinamas, plėtojamas ir pertvarkomas. Jei modernizacijos procesas padalijo statybų sektoriaus užduotis ir izoliavo darbuotojus vienas nuo kito, prieš tai mechanizavimu dar ir sumažinęs jų skaičių, Rotor propoguoja požiūrį, kuris teikia pirmenybę tiek pakartotiniam medžiagų panaudojimui, tiek ir žmogiškosios darbo jėgos puoselėjimui, kurie kiek įmanoma labiau vienas kitą papildo. Vienas jų iššūkių yra sujungti vertės kūrimą su aptarnavimo veiklomis, o ne su resursų ir iškastinio kuro eksploatacija.

Paradoksalu, bet Rotor nariai, kurie ryžtingai išlaiko pragmatišką diskursą, iš esmės kuria praktikas, pasižyminčias tikrais politiniais pokyčiais. Jie mato žmogų statybų proceso centre, kai architektai vis dažniau svajoja apie robotų ir 3D spausdintuvų įtraukimą į statybų procesą. Jie iš naujo sujungia gamtą ir kultūrą, kai tuo metu dar viena modernistų karta siekia išbaigti techninės sistemos viešpatavimą, kuri tik dar labiau jas atsies. Nepasitenkindami tik materialiosios ekonomikos ardymu statybų sektoriuje, kolektyvas iš Briuselio savo dizaino procesą grindžia esminėmis socialinės sąveikos ir prasmių perdavimo laikui bėgant idėjomis. Jų propoguojamame antriniame panaudojime, praeities fragmentai nėra tik nostalgijos ar meistriškumo idealizavimo objektai, kaip dažnose postmodernistų vizijose. Atvirkščiai, jie atrodo siūlo vienintelį tikrą galimos miestų raidos ateityje variantą. Taigi, Rotor praktika yra toli nuo marginalių paraščių. Priešingai, ji yra labai reikalinga šiuolaikiniam architektūros ir miesto kūrimo metodų atnaujinimui.

Tekstą iš anglų kalbos vertė: Martynas Germanavičius ir Leta Lileikytė

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai