Išties, jeigu pažvelgtume į lietuviškus statinius, pamatytume unikalių, netikėtų ir stebinančių sprendimų. „Kolūkinio baroko“ įkūrėjai kviečia diskusijai, išskirdami pačius įdomiausius nekilnojamojo turto darinius, kuriuose telpa ne tik techniniai duomenys, bet ir neribota fantazija.
Pakalbinome šios iniciatyvos įkūrėjus, glaudžiai susijusius su architektūra ir pageidavusius išlikti anonimais, apie tai, kaip lietuviai suvokia juos supančią architektūrą ir kas jai daro didžiausią įtaką.
– Kaip galima apibūdinti „Kolūkinio baroko“ įkūrėjus?
– Sakykime, kad esame susiję su lietuviškąja architektūros ir urbanistikos padange. Bet tai nėra labai svarbu – miestai ir miesteliai, jų estetika yra tai, su kuo kas dieną susiduriame mes visi, gyvenantys tankiai apgyvendintose vietose.
Tik ne visi susimąstome apie jų įtaką mums, taip pat ir apie mūsų pačių individualią įtaką miestui kaip visumai. Idealiame pasaulyje miestas yra vienodai rūpintis visiems, o ne siauram profesionalų ratui.
– O kaip apskritai atsirado „Kolūkinis barokas“? Koks tas labiausiai įkvėpęs pastatas?
– Negalėtume išskirti vieno konkretaus pastato – įkvėpė pats reiškinys. Tiesiog buvo prisikaupę išskirtinių architektūrinių egzempliorių ir norėjosi juos visus sudėti į vieną vietą ir pasidalyti su platesne visuomene. Bet šiaip – kolūkinis barokas jau seniai tapo crowd-sourced (liet. sutelktiniu) reiškiniu – jo pagrindinis variklis yra akyli žmonės, nuolat siunčiantys jiems užkliuvusius pavyzdžius.
Naudodamiesi proga, norėtume pasakyti jiems visiems ačiū. Terminą sugalvojome irgi ne patys – jį kažkada išrado Rimas Šapauskas. Buvo kitų variantų, kaip pavadinti puslapį, bet niekas nenurungė šito.
– „Kolūkinis barokas“ tam tikra prasme pašiepia lietuviams būdingus architektūrinius pasirinkimus. Ar tai reiškia, kad esame ne itin skoningi, nuovokūs architektūrine prasme? O gal tuos pasirinkimus skatino ir finansų stygius, profesionalų stoka, keisti įgeidžiai?
– Iš tiesų, čia yra daugiau reiškinių, sutalpintų viename feisbuko puslapyje, o ne vienas. Pirmiausias iš jų – tikrasis kolūkinis barokas – kooperatyvų laikų bei ankstyvosios nepriklausomybės pastatai, kurie buvo veikiami net ir tokių dalykų, kaip „Santa Barbara“ serialas.
Paskutiniaisiais SSRS gyvavimo metais bei po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo sekęs optimizmo periodas, atsiradusios verslo galimybės, pasikeitę statybų reglamentai suteikė žmonėms galimybę statytis pastatus iš savo svajonių.
Pilių bokštai, gotikinės arkos, pseudobarokiniai ornamentai – žmonės gavo daugiau mažiau laisvę. Žmogus, visą gyvenimą praleidęs suspaustas dviejuose daugiabučio, apsupto tokių pačių nykių, monotoniškų daugiabučių, kambariuose ir savo įsivaizdavimą apie gražų būstą dažnai formavęsis iš apsakymų, muilo operų ir pasakų, staiga gavo galimybę pasistatyti SAVO namą.
Pilių bokštai, gotikinės arkos, pseudobarokiniai ornamentai – žmonės gavo daugiau mažiau laisvę.
Natūralu, kad jis norėjo kažko didelio ir ištaigingo ir dėl to jo kaltinti nereikia. Tiesiog tai buvo dar vienas būdas save išplėšti iš griežto sovietinio normavimo ir individualizmo naikinimo.
Tačiau žmonės taip pat dažnai neįvertino, kad tas periodas bus kiek sudėtingas ir ilgai nesitęs. Tokie reiškiniai, kaip organizuoto nusikalstamumo įsisiautėjimas, nemokėjimas valdyti savo jaunų verslų, pabrangęs šildymas, reiškė, kad nemažai tokių pastatų niekada nebuvo užbaigti.
Yra atvejų, kaip, tarkime, šalia milžiniškos, nebaigtos statyti imitacinės pilies, kurioje niekad taip ir nebuvo sudėti langai, žmogus gyvena ūkiniame pastate, esančiame šiuolaikinio paprasto gyvenamojo namo dydžio.
Be abejo, tikrai nemažai tokių pastatų projektų buvo ir įgyvendinti. Ypač impozantiški neretai yra nusikalstamojo pasaulio atstovų statiniai. Paraleliai egzistavo ir dar vienas aspektas – devintajame dešimtmetyje profesionaliojoje Lietuvos architektūroje įsitvirtino postmodernizmas – stilistika, citavusi praeities formas.
Buvo nemažai architektų, kurie, pasikeitus santvarkai, neturėjo kitos išeities, kaip pataikauti užsakovų norams.
Todėl net ir daugelis tuo metu profesionalių architektų projektuotų pastatų šiandien atrodo kiek keistoki, tačiau, skirtingai nuo tų, kur būdavo pataikaujama grynai užsakovo norams ar būdavo ieškoma kompromiso, jie pasižymi profesionalumu ir kartais yra tikrai vertingi ir įdomūs to laikmečio profesionaliosios architektūros pavyzdžiai.
Buvo nemažai architektų, kurie, pasikeitus santvarkai, neturėjo kitos išeities, kaip pataikauti užsakovų norams – valstybinių užsakymų praktiškai nebebuvo, tad dažniausi užsakymai būdavo individualiems namams ir įvairiems prekybos paviljonams, dažniausiai kioskams. Reikėjo iš kažko valgyti duoną.
Tad minėtasis periodas ir yra tikrasis kolūkinis barokas. Bet į puslapį dedame ir šiaip neįprastus, keistus ar įdomius reiškinius, susijusius su miestų estetika. Vienas iš tokių požanrių – keisti papildiniai, atsiradę prie senųjų pastatų.
Kartais jie tokie, kad tiesiog labai nukenčia estetinis vaizdas, tačiau kartais, paaukojus estetiką, atsiranda kažkas, kas yra gana gudru ir naudinga gyventojams.
Dar keletas žanrų – suniokoti (kartais už ES paramą) istoriniai pastatai ar tiesiog klaikūs profesionalių architektų darbai. Nevengiame ir įdomiai savo namus ar kiemus apipavidalinančiųjų.
– Įdomu, kaip apibūdintumėte šiuolaikinę architektūrą mūsų šalyje – vienas po kito dygsta namų kvartalai, kurie vienodi, niekuo neišskirtiniai, o gal atvirkščiai – modernūs, komfortiški?
– Priklauso nuo konkrečių atvejų. Didžiausia problema yra pačioje miestų urbanistinės struktūros plėtroje – įstatymai šiuo atžvilgiu yra labai primityvūs, o daugelis administruojančiosios valdininkijos yra klaikiai nekompetentingi.
Bet kaip, pagal buvusius žemės ūkio paskirties žemės sklypus išbraižytos ir blokuotais namais apstatomos gatvės, menkai valdomos statybos buvusiose sodų bendrijose, strategijų nebuvimas dėl aptarnaujančiųjų įstaigų, kaip kad mokyklos, išdėstymo naujosiose miesto dalyse – tai yra didžiausios dabartinių miestų problemos.
O tai, kad architektūra dažnai yra blanki, tai tiesiog natūralus reiškinys, nes vidurinioji klasė Lietuvoje vis dar tebesiformuoja ir brangaus būsto leisti sau kol kas negali. O nekilnojamojo turto plėtotojai (bent jau dažniausiai) veikia pagal reglamentus ir paklausą – ką žmonės perka, tas ir yra statoma.
Ir visgi lietuviškoji architektūra evoliucionuoja. Žmonės vis dažniau ieško išskirtinio, kad ir mažesnio, būsto. Po truputį į tai atsižvelgia ir plėtotojai.
– Pasitaiko ir labai išskirtinių projektų net ir dabar, pavyzdžiui, anksčiau socialinėse erdvėse sklandęs „Burberry“ spalvomis išdažytas namas. Ar nesulaukėte įsižeidusių žmonių laiškų, kad demonstruojate jų pastatus, namus?
– Kartais žmonės mano, kad mūsų tikslas yra pašiepti. Mes viską pateikiame su humoru, tačiau tai nereiškia, kad mes nenorime, kad tie pastatai egzistuotų.
Priešingai, jeigu būtų mūsų valia, kai kuriuos pastatus įrašytume į paveldo sąrašus, kad jie būtų išsaugoti ateities kartoms. Jeigu kalbam apie tą tikrąjį kolūkinį baroką iš ankstyvosios nepriklausomybės – tai yra mūsų istorijos dalis, tokie buvome, ir dažniausiai tokia architektūra atsirasdavo iš žmonių širdies.
Jeigu būtų mūsų valia, kai kuriuos pastatus įrašytume į paveldo sąrašus, kad jie būtų išsaugoti ateities kartoms.
Tai mažai kuo skiriasi nuo to, kaip atsirasdavo lietuvių liaudies pastatai, saugomi Rumšiškių muziejuje, išskyrus, galbūt, praktiškumo aspektą. Turime omeny, kad jie gimė iš pačių žmonių įsivaizdavimo apie idealų būstą, ir tas reiškinys buvo kolektyvinis – daugelis norėjo arkų ir bokštelių.
Ir nors tas reiškinys nuvilnijo per visą Rytų Europą, tačiau Lietuvoje tikrai pasireiškė šiaurietiškas kuklumas – pasižiūrėkite į panašaus laikotarpio pastatus (lipdinių skaičiumi pralenkiančius Vilniaus barokines bažnyčias) kur nors Ukrainoje ar į tuometinius lenkiškus rūmus, dažytus šaltibarščių spalva ir pasaldintus Marienburgo pilies citatomis.
Jei kas iš skaitytojų nori pamatyti visišką kraštutinumą, kviečiu pasidomėti Rumunijoje esančia Buzescu romų gyvenviete. Be abejo, reiškinys turėti kažką impozantiško nėra kažkoks grynai postsovietinis fenomenas – vadinamieji McMansions yra statomi visame laisvajame pasaulyje – jie statomi ir pas mus. Bet būtent tuometinėje postsovietinėje erdvėje visa tai pasiekė itin radikalias savo formas.
Jeigu kalbėtume apie įsižeidusius žmones – tai tikrai nesulaukiame. Manome, kad žmonės, siekiantys išskirtinumo, dažnai nori būti pastebėti. Vieną kartą asmuo parašė su prašymu ištrinti jo namo nuotrauką. Mes to neprivalome daryti, tačiau ištrynėme, nes privatumą gerbiame.
Bet vis tik estetika yra labai slidus reikalas, besikeičiantis su pačia visuomene. Viena vertus, nors mes manome, kad žmogus yra laisvas savo erdvę ir aplinką apipavidalinti taip, kaip jis nori, tačiau čia labai svarbu pusiausvyra – pastato išorė ir kiemai dažniausiai yra matomi visų.
Jeigu individualių 2–3 aukštų namų kvartale pasistatai penkiaaukštį su pilies bokštu, tai turbūt jau yra žaidžiama su miesto estetikos kraštutinumais.
Jeigu tu kieme išsistatai Velykų salos skulptūrų drožinius, nusidažai namą „Burberry“ raštais ar fasadą papuoši gotikiniu langu – viskas čia kaip ir gerai, gyvename laisvoje visuomenėje. Be to, taip praskaidrini ir aplinkinių galbūt jaučiamą vizualinę monotoniją.
Tačiau jeigu individualių 2–3 aukštų namų kvartale pasistatai penkiaaukštį su pilies bokštu, tai turbūt jau yra žaidžiama su miesto estetikos kraštutinumais. Tai liečia visus, kaip kad autobuso salone visus liečia kažkieno pro prastą telefoninę kolonėlę leidžiama muzika ar faktas, kad kažkas nemėgsta naudotis antiperspirantu.
Juk vienas svarbiausių gero miesto kriterijų – išlaikoma riba tarp tvarkos ir šiek tiek žavingo chaoso. Tai toks miestas, kuriame gyventojai randa tarpusavio supratimą, nebandydami užgožti vienas kito.
