Kaip rašo BBC, būdama vos 19-os, 1945 metų balandžio 15 dieną – Bergen-Belzeno mirties stovyklos išlaisvinimo dieną – ji davė interviu BBC. Kalbėdama vokiškai, gimtąja kalba, ji sakė: „Visų pirma norėčiau pasakyti kelis žodžius apie Aušvicą. Tie nedaugelis, kurie išgyveno, bijo, kad pasaulis nepatikės tuo, kas ten vyko.“
„Gydytojas ir komendantas stovėdavo ant rampos, kai atvykdavo transportas, ir rūšiavimas vyko tiesiai prieš mūsų akis. Buvo klausiama naujųjų atvykėlių amžiaus ir sveikatos būklės. Nieko neįtariantys naujokai linkdavo pranešti apie bet kokias negalias – ir taip pasirašydavo sau mirties nuosprendį. Ypač taikėsi į vaikus ir senyvo amžiaus žmones. Į dešinę, į kairę, į dešinę, į kairę. Dešinė reiškė gyvenimą, kairė – kaminą“, – prisiminė ji.
Anita Lasker gimė Vroclave (tuometiniame Breslau), kuris iki karo pabaigos priklausė Vokietijai. Jos motina Edita buvo talentinga smuikininkė, tėvas Alfonsas – sėkmingai dirbantis advokatas. Būdama jauniausia iš trijų dukterų, Anita augo namuose, kuriuose muzika ir kultūra buvo kasdienybė. Jau ankstyvoje vaikystėje ji žinojo, kad nori groti violončele. Tačiau už namų sienų tvyrojo vis tamsesnė atmosfera.
1996 metais BBC dokumentiniame filme ji prisiminė savo gyvenimą prieš Antrąjį pasaulinį karą.
„Mes buvome tipiška asimiliuota vokiečių žydų šeima. Lankėme nedidelę privačią mokyklą ir staiga išgirdau: „Neduokit žydei kempinės“. Pagalvojau: „Kas čia dabar?“
1938 metais, antisemitizmui įsigalint nacių Vokietijoje, Anitos tėvai nebegalėjo rasti violončelės mokytojo, kuris sutiktų mokyti žydų vaiką. Mergaitė buvo išsiųsta mokytis į Berlyną, tačiau turėjo skubiai grįžti pas tėvus po kraupios smurto nakties. 1938 metų lapkričio 9-ąją, per vadinamąją „krištolinę naktį“ naciai išdaužė žydų namų, parduotuvių ir sinagogų langus, o žydų persekiojimas virto atviru smurtu.
Tik tada, kai pati tapau motina, supratau, ką mano tėvai turėjo išgyventi.
Grįžusi namo Anita matė, kaip tėvai toliau skiepijo vaikams meilę kultūrai – „nes to niekas negali iš mūsų atimti“. Vyriausioji sesuo Marianne 1939 metais paspruko iš Vokietijos vadinamuoju „Kindertransport“ – misija, kuria tūkstančiai žydų vaikų buvo išgelbėti, išsiunčiant juos į Didžiąją Britaniją prieš pat karą. Net 1942-aisiais, kai „pasaulis griuvo į šipulius“, tėvas vis dar skatino Anitą ir seserį Renate nagrinėti tokius kūrinius kaip Friedricho Schillerio tragediją „Don Karlas“. Tačiau, anot Anitos, buvo „akivaizdu, kas nutiks“.
1942 metų balandį atėjo baisiausia žinia – tėvams buvo įsakyta per 24 valandas atvykti į nurodytą vietą.
„Ėjome per Breslau miestą – ne tik mano tėvai, bet visa kolona žmonių – iki tos vietos ir atsisveikinome. Tai buvo pabaiga. Tik tada, kai pati tapau motina, supratau, ką mano tėvai turėjo išgyventi. Jau tuomet jausmai buvo prabanga, juos reikėjo išmokti slopinti“, – pasakojo ji BBC.
Anita ir jos sesuo Renate buvo apgyvendintos žydų vaikų namuose, tačiau netrukus suplanavo pabėgimą iš nacistinės Vokietijos. Apsimetusios moterimis, keliaujančiomis namo į neokupuotą Prancūziją, jos su dviem draugais patraukė į Breslau geležinkelio stotį su suklastotais dokumentais. Planas žlugo – jas suėmė gestapas, nacių slaptoji policija. Anita kalėjime praleido apie 18 mėnesių, buvo apkaltinta dokumentų klastojimu, pagalba priešui ir bandymu pabėgti.
„Kalėjimas – ne pati maloniausia vieta, bet tai nėra koncentracijos stovykla. Kalėjime niekas nežudo“, – sakė ji.
Mūsų darbas buvo groti maršus žmonių kolonoms, dirbusioms už stovyklos ribų.
1943 metais, dėl perpildymo Breslau kalėjime, likę žydų kaliniai buvo perkelti į koncentracijos stovyklas. Anita buvo įsodinta į traukinį ir išvežta į Aušvicą; jos sesuo Renate atgabenta po dviejų savaičių. Atvykimo sceną Anita apibūdino BBC.
„Pamenu, kad buvo labai triukšminga ir visiškai sukrečianti patirtis. Neturėjau supratimo, kur esu. Šunų lojimas, šaukiantys žmonės, baisus kvapas... Atvykau į pragarą“, – prisiminė ji.
Po atvykimo jai buvo ištatuiruotas numeris, nuskusta galva. Aušvico kaliniai, atlikdavę šias procedūras, godžiai gaudė bet kokias naujienas apie karo eigą.
„Pasakiau, kad negaliu jiems daug papasakoti, nes ilgai buvau kalėjime. Ir atsainiai paminėjau, kad groju violončele. Ta mergina pasakė, kad galbūt būsiu išgelbėta. Situacija buvo neįtikėtina. Buvau nuoga, be plaukų, su numeriu ant rankos – ir vedžiau šį absurdišką pokalbį“, – pasakojo Anita.
Mergina nuvedė ją pas Almą Rosé – orkestro dirigentę, kompozitoriaus Gustavo Mahlerio dukterėčią, kurios tėvas buvo Vienos filharmonijos koncertmeisteris. Smuikininkė Rosé vadovavo stovyklos orkestrui „su bauginančiu profesionalumu“. Anot Anitos, ji sugebėjo taip priversti nerimauti dėl to, ką jie gros ir ar gros pakankamai gerai, kad muzikantai nustodavo galvoti apie tai, kas jų laukia mirties stovykloje.
Orkestras grojo instrumentais, atimtais iš kitų į stovyklą atvežtų žmonių. Repertuaras buvo ribotas – daugiausia karinė muzika.
„Mūsų darbas buvo groti maršus žmonių kolonoms, dirbusioms už stovyklos ribų, – kai jos ryte žygiuodavo laukan ir vakare, kai grįždavo“, – pasakojo Anita.
BBC radijo laidoje „Desert Island Discs“ Anita sakė, kad nors orkestro vadovė Rosé kėlė „nepaprastai aukštus standartus“, ji nemano, jog tai buvo daroma iš baimės būti nužudytoms, jei gros prastai.
„Tai buvo savotiškas pabėgimas į meistriškumą. Kažkaip susitaikai su mintimi, kad galų gale jie tave pasieks, bet, kol to nepadarė, tiesiog tęsi. Manau, viena iš išgyvenimo sudedamųjų dalių buvo buvimas su kitais žmonėmis. Vienas žmogus tikrai neturėjo galimybių išgyventi“, – sakė Anita.
Orkestro vadovė Alma Rosé karo neišgyveno – ji mirė 1944 metų balandį, įtariama, nuo botulizmo. Anita sakė: „Esame skolingi savo gyvybes Almai. Ji turėjo orumą, kuris darė įspūdį net vokiečiams. Net vokiečiai su ja elgėsi taip, tarsi ji būtų žmogus.“
1944 metų spalį muzika nutilo – moterys buvo perkeltos į Bergeno-Belzeno stovyklą, kur orkestro nebuvo. Sąlygos ten buvo neįsivaizduojamai baisios.
„Tai nebuvo naikinimo stovykla – tai buvo stovykla, kurioje žmonės lėtai mirdavo. Ten nebuvo dujų kamerų, jų ir nereikėjo – žmonės tiesiog mirdavo nuo ligų ir bado“, – pasakojo ji BBC.
Bergeno-Belzeno išlaisvinimas, kurį 1945 metų balandį įvykdė britų kariai, išgelbėjo jai gyvybę. „Manau, dar savaitė – ir mes tikriausiai nebūtume išgyvenę, nes nebeliko nei maisto, nei vandens.“
Po karo Anita ir Renate susisiekė su seserimi Marianne Didžiojoje Britanijoje, o 1946 metais abi persikėlė gyventi ten. Renate tapo rašytoja ir žurnaliste, 1982 metais su vyru persikėlė į Prancūziją. Ji mirė 2021-aisiais, likus 11 dienų iki 97-ojo gimtadienio. Marianne, vyriausioji sesuo, išgelbėta „Kindertransportu“, mirė gimdydama netrukus po karo.
„Tokie yra likimo paradoksai“, – sakė Anita „The Guardian“ 2005 metais.
Anita sėkmingai tęsė muzikės karjerą – tapo viena iš Anglijos kamerinio orkestro (angl. English Chamber Orchestra) steigėjų. Paryžiuje ji sutiko Peterį Wallfischą – pianistą ir pabėgėlį, kurį prisiminė iš mokyklos laikų Breslau. Jie susituokė 1952 metais ir susilaukė dviejų vaikų – violončelininko Raphaelo ir psichoterapeutės Mayos. Nors su vyru Anita bendravo įvairiomis kalbomis, ji pripažino: „Man būtų buvę visiškai neįmanoma kalbėti vokiškai su savo vaikais.“
Kaip rašo BBC, dešimtmečius Anita buvo prisiekusi niekada nebekelti kojos į Vokietijos žemę, bijodama, kad bet kuris tam tikro amžiaus žmogus galėjo būti „tas pats asmuo, kuris nužudė mano tėvus“.
Laikui bėgant jos pozicija sušvelnėjo, ir 2018 metais ji buvo pakviesta į Berlyną kreiptis į Bundestago – Vokietijos parlamento – narius. Ji sakė: „Kaip matote, sulaužiau savo priesaiką – prieš daugelį, daugelį metų – ir nesigailiu. Viskas labai paprasta: neapykanta yra nuodai, ir galiausiai nunuodiji pats save.“
