Paminklą jau anksčiau nuspręsta statyti skverelyje šalia Vilniaus senojo teatro.
„Vilniuje bus įamžintas pirmasis nepriklausomos Lietuvos Respublikos prezidentas – Antanas Smetona. Diskusijų apie šį paminklą buvo ir bus, tačiau tai atspindi ne tik požiūrį į praeitį, bet ir dabartinės visuomenės santykį su savo istorija. Šis paminklas – priminimas apie žmones, kurie kūrė modernią Lietuvą. Antanas Smetona buvo vienas iš jų“, – pranešime žiniasklaidai trečiadienį teigė Vilniaus meras Valdas Benkunskas.
Teiraujamės ekspertų nuomonės apie šį savivaldybės ir projektus vertinusios komisijos pasirinkimą. Su 15min mintimis dalijosi menotyrininkė, profesorė Giedrė Jankevičiūtė, apžvalgininkas Vaidas Jauniškis ir politologė Viktorija Rimaitė-Beržiūnienė.
-
Trys paminklai per metus – ar jau kanonizuojame Justiną Marcinkevičių?
-
Istorikė Ingrida Jakubavičienė apie Antaną Smetoną: „Mums trūksta tokio aukšto lygio politikų“
-
Viktorija Rimaitė-Beržiūnienė. Kam ir kodėl paminklus statėme 2025 metais?
-
Išrinktas prezidento Antano Smetonos paminklo konkurso laimėtojas
„Dar vienas nematomas paminklas“
Menotyrininkė, profesorė Giedrė Jankevičiūtė su 15min dalijosi, kad pasirinkta paminklo A.Smetonai raiška nėra tinkama.
„Skvere prie Senojo (originaliai – Lenkų) teatro pastačius komisijos išrinktą Mindaugo Junčio Antano Smetonos megabiustą, Vilniuje atsiras tik dar vienas nematomas paminklas. Atlikta galybė tyrimų, nustačiusių, kad į natūralistinę figūrą mieste žmonės dar sureaguoja, bet į galvą arba biustą – ne“, – teigia menotyrininkė.
G.Jankevičiūtė akcentuoja, kad paminklas nebus pastebėtas mieste.
„Realistine maniera sukurtas portretinis žymaus asmens biustas – tik proginis ženklas, kurį tam tikros visuomenės grupės, dažniausiai politikai, prisimena kokių nors švenčių dienomis. Likusį laiką tokios galvos ar biustai rymo mieste nematomi. Ir M.Junčio pasitelkta Romos kolosų patirtis čia nepadės, sakyčiau – atvirkščiai, sukels įspūdį, kad biustas atsidūrė ne savo vietoje“, – dalijasi pašnekovė.
Profesorė kritikuoja ne tik paminklo formą, bet ir pasirinktą medžiagą, iš kurios planuojama jį lieti. Anot jos, tai – sovietmečio palikimas.
„Neviltį kelia aplinkos sutvarkymo planas. Gal jis dar keisis, bet dabar siūlomas bronzos ir poliruoto granito sienučių derinys iš karto bloškia į praėjusio šimtmečio antrąją pusę, kai toks medžiagų komplektas buvo virtęs visuotiniu standartu, kurį suformavo sovietmečio technologinis skurdas ir, aišku, skonis“, – primena G.Jankevičiūtė.
Anot menotyrininkės, dabar – nebe laikas abejoti pačiu sumanymu statyti paminklą A.Smetonai Vilniuje, nes jau diskutuojant apie šią galimybę buvo išsakyta „galybė protingų ir tikrai svarių argumentų prieš, bet jų neišgirdo nei savivaldybė, nei jos įgaliotos komisijos“.
„Visgi pasinaudosiu proga ir pridursiu, kad manau, jog jeigu jau būtinai reikia įrašyti J.Basanavičiaus gatvės teatrą į lietuvišką istorinį pasakojimą, tai būtų įdomiau, prasmingiau ir vertingiau pagerbti pačią Lietuvių konferenciją, įrengiant kad ir atminimo ženklą tautinės vėliavos prototipu tapusiai konferencijos dalyvių kokardai. Jos išlikęs originalas yra saugomas Vrublevskių bibliotekoje, gal ji galėjo įkvėpti menininkus. Proga paieškoti kūrybiškesnio meninio ženklo jau praleista, bet dar galima išgelbėti teatro sodelį ir sutvarkyti jį taip, kad jame norėtųsi būti. Mums visiems linkėčiau, kad taip ir įvyktų“, – teigia ji.
Daug įtampų keliantis paminklas
Kultūros apžvalgininkas Vaidas Jauniškis kalbėdamas 15min, nesiėmė vertinti konkurso komisijos sprendimo nugalėtoju išrinkti būtent Mindaugo Junčio projektą „Pirmasis Prezidentas“.
Vis dėlto, jis pabrėžė, kad iš esmės bet koks paminklas prezidentui A.Smetonai šioje Vilniaus vietoje keltų įvairias įtampas, todėl, V.Jauniškio manymu, vertinimo komisija pasirinko mažiausiai įtampų su aplinka galintį kelti projektą.
„Ši aplinka yra itin reikli, juk paminklas stovės priešais istorinį teatro pastatą. Tartum logiška, kad įvairūs kultūriniai ženklai, kurie yra aplink teatrą ir turėtų būti susiję pirmiausia su teatru. Jau anksčiau Paulina Pukytė yra tiksliai pastebėjusi, kad bet koks paminklas šioje erdvėje gali būti palaikytas personažu ar teatro aktoriumi. Laimei, šitoks komisijos pasirinkimas kelia mažiausiai asociacijų su personažu“, – teigė V.Jauniškis.
Nepaisant to, apžvalgininkas pabrėžė, kad paminklui pasirinkta vieta yra savotiškas bandymas pakoreguoti istoriją.
Pasak V.Jauniškio, didžiausią įtampą kelia mūsų istorijos suvokimas ir tai, kaip šiandien vertiname A.Smetonos vaidmenį tarpukario Lietuvoje.
„Paminklas pabrėžia, kad šis istorinis pastatas, visų pirma, yra 1917 metais čia įvykusios Lietuvių konferencijos pastatas, o ne Pohuliankos teatras, kaip buvo tuomet. Tačiau konferencija kaip tik ir buvo surengta būtent teatre, o Smetonos paminklas šį faktą tartum kvestionuoja“, – kalbėjo V.Jauniškis.
Tačiau daugiausia dvejonių, anot apžvalgininko, kelia tai, kad nors viešojoje erdvėje ir buvo nemažai diskusijų dėl šio paminklo reikalingumo, klausimas iš esmės taip ir liko iki galo neapmąstytas.
Pasak V.Jauniškio, didžiausią įtampą kelia mūsų istorijos suvokimas ir tai, kaip šiandien vertiname A.Smetonos vaidmenį tarpukario Lietuvoje.
Nors, apžvalgininko teigimu, skulptūra, tartum apsidraudžiant, pavadinta „Pirmasis prezidentas“, tačiau iš paties A.Smetonos portreto bei to, kad jis vaizduojamas pasidabinęs Vyčio kryžiumi akivaizdu, jog čia vaizduojamas „ketvirtasis prezidentas“, kurio valdymo laikotarpis nėra toks vienareikšmis.
„Šio laikotarpio A.Smetonos darbai yra kvestionuojami ir permąstomi. Užtenka paskaityti neseniai pasirodžiusią istoriko Artūro Svarausko monografiją „Lietuvos visuomenė 1939–1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“. Knygoje sudėta daugybė faktų, liudijančių, kad to meto visuomenėje netrūko žmonių, kuriems Smetonos diktatūra buvo taip įsipykusi, kad jie su džiaugsmu pasitiko sovietus, vildamiesi išsigelbėti nuo smetoninės priespaudos“, – kalbėjo V.Jauniškis.
Anot jo, panašus požiūris į Smetonos valdymą vyrauja ir partizanų pasakojimuose bei liudijimuose: jie taip pat kalbėjo apie siekį atkurti demokratinę Lietuvą, o ne tokią, kurią per keturiolika autokratinio valdymo metų sukūrė A.Smetona.
A.Smetonos paminklo atveju abstraktus sprendimas galėtų išreikšti ir šios asmenybės kontroversiškumą, ir tai būtų žymiai vertingesnis ir prasmingesnis pasirinkimas.
Tokiu būdu šiame paminkle, V.Jauniškio teigimu, susikerta istoriniai ir valstybiniai diskursai, kurie ir kelia itin aštrias bei dramatiškas įtampas.
O ar pats paminklas bus daugiau, ar mažiau tašytas, iš kokios medžiagos ar kokia stilistika padarytas, apžvalgininko teigimu, yra antrinis ir ne toks reikšmingas klausimas.
Paklaustas, ar apskritai dabar yra tinkamas metas rūpintis paminklų statymu, V.Jauniškis teigė, kad Lietuvoje tai yra tapę itin probleminiu reiškiniu.
„Laikas būtų išvis atsisakyti įprastų paminklų statymų. Juk dauguma jų žymi vien norinčiųjų atsižymėti intencijas ir nieko daugiau. Maža to, iki šiol mes nerandame kitoniškos, abstraktesnės, šiuolaikiškesnės „įpaminklinimų“ formos, o vis atsiduriame šalia gerai atpažįstamų asmenybių biustų bei statulų. Mes vis tebesiremiame tradicinėmis formomis ir mažiau dėmesio skiriame idėjų atspindėjimui. A.Smetonos paminklo atveju abstraktus sprendimas galėtų išreikšti ir šios asmenybės kontroversiškumą, ir tai būtų žymiai vertingesnis ir prasmingesnis pasirinkimas“, – pabrėžė V.Jauniškis.
Ką iš tiesų siekiame atminti?
VU TSPMI mokslininkė, politologė V.Rimaitė-Beržiūnienė teigia, kad pasirinktas paminklas prezidentui A.Smetonai kelia dvejopas mintis – ypač dėl to, kad nėra aišku, ką siekiama atminti tokiu kūriniu šalia Senojo Vilniaus teatro. Politologė klausia, kokį gyvą, aktyvų prisiminimą siekiama kurti ir skleisti plačiajai visuomenei.
„Ar atmename A.Smetonos asmenybę – pirmojo prezidento, valdžiusio ilgiausiai tarpukariu? O gal atmenate prezidento instituciją, kuri formavosi tarpukariu?“ – svarsto V.Rimaitė-Beržiūnienė.
Galiausiai, teigia politologė, jei susitelkiama į A.Smetonos asmenybę, iškyla kontroversijos, susijusios su juo.
„Nors tarpukariu tai nebuvo išskirtinis dalykas, A.Smetona – autoritarinis lyderis. Taip pat galima kelti klausimą ir apie jo elgesį tada, kai iš jo galima buvo tikėtis pastangų priešintis sovietinei okupacijai. Dalies visuomenės kultūrinėje atmintyje įsitvirtinęs vaizdinys, kad prezidentas paliko šalį ir „perbėgo per upelį“. Kalbame ir geopolitinių įtampų kontekste“, – dalijasi V.Rimaitė-Beržiūnienė.
Anot politologės, dabartinės Vilniaus savivaldybės valdančiųjų pozicija skiriasi nuo prieš tai buvusiosios, kai meru buvo Laisvės partijos atstovas Remigijus Šimašius.
„Tuomet buvo aiškiai pasakyta, kad įvairovės kupiname, liberaliame Vilniuje vietos autoritariniam lyderiui nėra. Pasikeitė valdžia ir požiūris, tuomet paminklo konkursas ir paskelbtas“, – pažymi mokslininkė.
Galima būtų galvoti, kad šis paminklas – siekis įamžinti modernios Lietuvos prezidento instituciją ir vieną jos kūrėjų – prezidentą A.Smetoną.
Tiesa, galima būtų galvoti, kad šis paminklas – siekis įamžinti modernios Lietuvos prezidento instituciją ir vieną jos kūrėjų – prezidentą A.Smetoną.
„Šitai savo pasisakyme akcentuoja ir Vilniaus meras V.Benkunsas, ir paminklo autorius M.Junčys. Galima galvoti, kad paminklas – prezidento institucijos susiformavimo moderniojoje Lietuvoje įamžinimas. Juolab kad ir dabar ši institucija Lietuvoje svarbi. Tiesa, žvelgiant į paminklo raišką vis dėlto kyla klausimas, kodėl vaizduojamas konkretus asmuo, t.y. A.Smetona, jei norima įamžinti pačią instituciją“, – svarsto politologė.
Mokslininkė pažymi, kad kiti tarpukario prezidentai įpaminklinami menkai ir „smulkiose lokacijose“.
„Pavyzdžiui, Aleksandrui Stulginskiui paminklai stovi Kaltinėnuose ir Jokūbavoje, o Kaziui Griniui – Salemos kaime, Kazlų Rūdoje, taip pat – Marijampolėje“, – dalijasi mokslininkė.
Anot mokslininkės, debatuose apie A.Smetoną ir jo įamžinimą atspindi ir skirtingas požiūris į asmenybę: vieni linkę į jį žvelgti kritiškai, kiti – romantizuoti.
V.Rimaitė-Beržiūnienė pažymi, kad kils diskusijų ir dėl paminklo raiškos – pasirinktas klasikinis, figūratyvinis sprendimas, tačiau Lietuvoje nemažai norinčių, kad būtų ieškoma įvairesnių paminklų raiškos formų.
„A.Smetonai skirto paminklo atveju, nors jis ir atitinka klasikinę raišką, galima būtų įžvelgti bandymą šiek tiek jį „priartinti prie žmonių“ – juk nėra numatytas joks pjedestalas. Svarbu pažymėti ir vietą, kurioje paminklas atsiras – Senajame Vilniaus teatre vyko Vilniaus konferencija. Planuojama sutvarkyti šią vietą derinant projektą su aplinka – istorizmo ir moderno pastatais. Bandoma įpinti paminklą ir į miesto audinį, atidengti istorinius sluoksnius, siejant su vieta ir ją supančiais pastatais. Manau, tai – pozityvus žingsnis“, – dalijasi mokslininkė.
Tiesa, kyla klausimas, ar paminklas ir jo siūlomos kultūrinės atminties reikšmės prigis miestiečių savivokoje.
„Daugelio miestiečių galvose vis dar išlikęs senasis – Rusų dramos teatro – pavadinimas, tad sunku pasakyti, kaip visi šie sluoksniai susidėlios“, – pažymi mokslininkė.
Regionai lenkia Vilnių
Politologė dalijasi, kad per pastaruosius metus Vilniuje nebuvo pastatyta daug paminklų, dažniau apie juos diskutuojama.
„Manau, kad tai susiję ne tik su diskusijomis apie tai, ką Vilniuje, Lietuvos sostinėje, reikėtų atsiminti, bet ir su politinių srovių pokyčiais, galios persiskirstymais“, – dalijasi mokslininkė.
Anot V.Rimaitės-Beržiūnienės, šiuo požiūriu Vilnių gerokai lenkia mažesni Lietuvos miestai.
„Mažesniuose miestuose įpaminklinami tiek nacionaliniu mastu svarbūs žmonės, tiek ieškoma įvairių sąsajų su vietove, kurioje statomas paminklas. Taip siekiama priartinti reikšmingus žmones prie vietos gyventojų“, – sako mokslininkė.
