Poetas ir vertėjas M.Burokas pagerbtas „už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje“ tokį savo sprendimą motyvavo šitaip: „Medalis vadinasi „Tarnaukite Lietuvai“. Jis tampa tikrai prasmingas tada, kai abi pusės: teikiančioji ir priimančioji žino, ką šie žodžiai reiškia ir daugmaž jų laikosi. Deja, apie teikiančiąją pusę šiuo metu to pasakyti negaliu.“
G.Norvilas, apdovanotas „už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes“ teigė, kad iš Seimo pirmininko rankų apdovanojimo negali priimti, nes tai reikštų jo „kaip žmogaus kapituliaciją, krachą, sanguliavimą su demonu“.
Rašytoja K.Zylė, kuriai medalis skirtas „už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą“ teigė iš savo patirties žinanti, jog jauni žmonės ir vaikai mokosi iš mūsų veiksmų ir visiškai nekreipia dėmesio, jei žodžiais sakome kitaip.
„Apgailestauju, kad šiandien negaliu priimti medalio iš savo šalies Seimo pirmininko rankų. Šiuo atveju tas jaunas žmogus esu aš pati. Matau darbus – melą ir sąjungą su neapykantą sėjančiomis jėgomis, todėl negaliu tikėti žodžiais deklaruojama tarnyste Lietuvai“, – teigė rašytoja.
Šiame renginyje tradiciškai medalius įteikdavo Seimo pirmininkas. Tačiau šį kartą Seimo pirmininko pareigas einantis J.Olekas ceremonijoje nedalyvavo, jam atstovavo Seimo vicepirmininkė Aušrinė Norkienė.
Šia proga skelbiame poeto ir eseisto G.Norvilo apdovanojimų įteikimo metu pasakytą kalbą.
****
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukite Lietuvai“ formuluotę, kviečiančią primygtinai ir toliau tarnauti – priimu, bala nematė, nors skamba ir patetiškai. Kito pasirinkimo, matyt, ir nėra. Na, o kad manoji publicistika ugdo tautiškumą ir dvasines vertybes – abejočiau. Jų tikrai neugdau, to nesiekiu, nežinau, kas tai yra.
Nesu ir medalių kolekcionierius (tiesa, turiu pripažinti, kad turiu silpnybę Lietuvos tarpukario pašto ženklams), tačiau kaip niekad gyvenime aiškiai suprantu, kad medaliai turi dvi puses: aversą ir reversą. Taip – ir dar gurtą, briauną.
Čia dabar stoviu irgi ant briaunos. Kaip žmogus. Esu įsitempęs, bet bandau balansuoti, nesvyruoti. Jaučiuosi esąs kitoje barikadų pusėje. Iš karto noriu pasakyti, jog ta mano publicistika, eseistika (rašyta ir LRT) yra prasta, neverta nė minėjimo. Taip sakau todėl, nes dabar esame ten, kur esame... Turiu galvoje Lietuvos politinį gyvenimą, realijas ir kontekstą.
Seniai lydi nuojauta (apie tai esu kalbėjęs ir anksčiau), jog tekstas, tekstai apskritai kaip įrankis „nebeveikia“, poveikis visuomenei, bendruomenei apmalšęs, abejotinas, ribotas, jis lokalus. Gerai rašyti neužtenka. Reikia ieškoti kitų būdų. Ieškau, gal ir radau. Gal kiek tiesmuką, bet apčiuopiamą – įstojau į Šaulių sąjungą, į medikų kuopą. Tai mažiausia, ką galiu padaryti.
Tekstas vis labiau naudojamas kiršinimui, skaldymui, manipuliacijai. Iš mano pusės akmenys čia skrieja į žiniasklaidos pusę. Neretai ji (itin komercinė) kolaboruoja su šlykštybe, visuomenę sąmoningai kiršina komerciniais tikslais. Štai jums klikbaitinė antraštė: „Tai reikalingas Kapčiamiesčio poligonas ar ne? Balsuokite!“ Ir virtualybėje klikų pliūpsnis, o ir pjautynės garantuotos.
Dabartinė situacija indikuoja, kad ir kaip kultūros žmogus, kaip poetas, eseistas viską dariau blogai, nepakankamai. Šešėlio, pilkoji zona didėja. Dabartinės valdančiosios daugumos (kaip nė vienos iki šiol per 36 metus) diktuojama darbotvarkė, vektoriai, mentalitetas plauna moralinius, etinius, o ir teisinius dėmenis iš politikos, valstybės pamatų. Tai joks hiperbolizavimas. Visa tai gerai matyti iš perspektyvos, atsitolinus, iš šiokio tokio, taip sakant, čiurlionio, kosmoso... „Karalių pasakoje“ jokios idilės: be penkių minučių valstybinis antisemitizmas, bandymas varžyti žiniasklaidos laisves, homofobija, manipuliavimas prisidengiant krikščioniškomis, pseudotradicinėmis vertybėmis, šeima ir kuo tik norite.
Seniai lydi nuojauta, jog tekstas, tekstai apskritai kaip įrankis „nebeveikia“, poveikis visuomenei, bendruomenei apmalšęs, abejotinas, ribotas, jis lokalus. Gerai rašyti neužtenka. Reikia ieškoti kitų būdų.
Daugumoje esantis politinis projektas „Nerimo zaria“ yra paėmusi įkaitu ir pačią Kovo 11-osios idėją. Neperlenkiu, ramiai. Pagalvokite. Valdantieji, užuot dėję turniketą ant gausiai kraujuojančios galūnės, žaizdą „tepa“ skardžiu juoku, tiksliau krapšto nesteriliu, šlykštybės barbitūratais išmirkytu, parūdijusiu įnagiu – skardžiu zuoku.
Pripažinti klydus – stiprybės ženklas. Net ir dabar pačiam sau išsioperuoti beplyštantį apendicitą, kaip kad Louis-Ferdinandʼo Celineʼo romano „Kelionė į nakties pakraštį“ personažas konservų dėžutės atšerpetojusiu dangteliu, dar nėra vėlu. Komplikacijos jau garantuotos – uždelsta, didelė infekcijos ir hipotermijos tikimybė, bet... Seimo pirmininkas, kaip medikas – tą puikiai žino.
Nuo didžiojo „Kultūros asamblėjos“, kuri nėra nei kairiųjų, nei dešiniųjų, protesto praėjo jau kone 4 mėnesiai. Ir iš esmės nuo tada situacija juk nepasikeitė. LRT toliau varoma į kampą, ateis ir kitos žiniasklaidos eilė – nebūkite naivūs – dirbama pagal Slovakijoje, Vengrijoje patikrintus algoritmus. Antisemitai, padedami botų armijos, toliau sėkmingai kiršina, karšia vilną ir netruks pasiūlyti tos vilnos marškinius apsivilkti. Kažkas apsivilks, kažkam tokie bus arčiau kūno.
Yra aiškiai paskaičiuota: iškilus pavojui 25 proc. visuomenės priešinasi, 10 proc. kolaboruoja, 65 proc. – pilkoji masė, kuri gali pasiduoti į bet kurią pusę. Šiandienos situacija byloja, kad naujos politinės bei vertybinės realybės dugnas yra legitimuotas ir normalizuotas. Tai nenormalu. Aš žinau, ką veiksiu balandžio 8 d. – vėl būsiu prie Seimo.
Už visą šį pokerį atsakingas Prezidentas, Seimo dauguma, o ir Seimo pirmininkas. Todėl iš pastarojo rankų apdovanojimo negaliu priimti. Kitaip tai reikštų mano paties kaip žmogaus kapituliaciją, krachą, sanguliavimą su demonu. Mano bičiulių, šeimos, senelių krachą. Nubraukčiau viską – ką esu daręs ir kuo tikiu. Pernelyg sureikšminu? Nemanau. Padarei kompromisą – padarysi ir kitą.
Tiesą sakant, atsiimti apdovanojimo galvojau nevažiuoti, bet čia esu iš pagarbos Panevėžiui, jo bendruomenei, kuriai Petkevičaitė-Bitė svarbi mentališkai. Šiek tiek i pats esu penevežiaks, nu Krekenavas. Ji mani iš esmes i nulipde, jos landšafts, peizažs į meliaracijs suvalgytą Tabuolska kaimą, Kęstučia gatvela... Žino, pudukupkoj kepti varškinė bunduka – skaniaus visam pasauli.
Išduočiau ir bobutę Mortą, kuri pokariu tame pačiame Tabolske būdama 25-emė su 5-mete dukra (mano mama) pasiskolinusios arklį dirbo daržą, kad pramistų. Vyras ir tėvas Kazimieras jau buvo Vorkutos lageryje. Beje, suimtas buvo 1945 m. gegužės 4 d., nuo čia visai netoli, Panevėžio turguje prie žuvies prekystalių. Už tai, kad dalyvavo 1941-ųjų birželio sukilime, turėjo surūdijusį šautuvą ir surišo rankas kažkokiam komunistui. Mano mamai buvo vos 2 mėnesiai.
Noriu, Seimo pirmininke, kad jaustumėtės nepatogiai. Taip, kaip man nepatogu vaikams aiškinti, ką visa tai reiškia, pripažinti, kad viskas eina velniop, kad jie turi gyventi netikrume. Šį rudenį ir mano 14-etis sūnus užsilipęs ant suoliuko Seimo prieigose karščiuodamas šaukė: „Laisvo žodžio jūs neatimsit!“. Ir jis jau žino, kodėl taip šaukia. Vogčia turiu viltį, jog savigarba mus visu privers rinktis šviesos pusę.
Dabar rinkimuose balsuoju abejomis rankomis ir visais frontais, kuriuose savo kumpa nosimi užuodžiu bent adekvatumo, principingumo kvapą.
Paradoksas ir tas, kad aš kaip kairiųjų pažiūrų žmogus jau kokius 10-15 metų neturiu už ką balsuoti. Lietuvoje kairiųjų nėra. Kur jie? Taip nutinka, kai sumaišai alyvuogių aliejų su barbitūratais, kurie nuodija ne žiurkes, o visą visuomenę... Manau, Petkevičaitė-Bitė, kaip kairiojo spektro politikė, mane, o ir mano sūnų suprastų, jai kiltų panašūs klausimai. Todėl dabar rinkimuose balsuoju abejomis rankomis ir visais frontais, kuriuose savo kumpa nosimi užuodžiu bent adekvatumo, principingumo kvapą.
Visada gali rinktis, tokia galimybė dar yra, reikia tik valios, viską nurašyti fatalizmui ir susiklosčiusiai situacijai yra patogiausia, tai kolaboranto logika, pasiteisinimas. Sprendimai kainuoja, o kainą turi sumokėti visa visuomenė. Tai garbė ar skaičius?
Seimo pirmininke, jums norėčiau paspausti ranką – linkėdamas išminties ir savigarbos, bet tik aiškiai žinodamas, kad savosios neturėsiu po to gėdingai nusiplauti.
