Istorikas Antanas Terleckas ką tik pasirodžiusioje knygoje „Šiferio byla“ žvelgia į menkai tyrinėtą, bet didžiosios dalies Lietuvos šeimų gyvenimus negrįžtamai pakeitusį istorijos etapą – kolektyvizaciją. Kokias šio brutalaus laiko pasekmes jaučiame iki šiol?
Knygą „Šiferio byla“ istorikas A.Terleckaas pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d., o dabar kviečiame skaityti knygos ištrauką.
***
1962 m. rugpjūčio 9 d. į Molėtų rajono Čivylių kolchozą atvyko Nemenčinės Teritorinės-gamybinės kolūkių ir tarybinių ūkių valdybos revizorius Danutė Šaltenytė. Ne, mielas skaitytojau, čia ne korektūros klaida. Kadangi sovietinė sistema buvo labai moderni, ypač moterų atžvilgiu, kasdienėje kalboje nebūdavo pasiduodama seksizmui. Todėl skaitydami sovietinius dokumentus dažnai randame būtent tokią formuluotę: nors pareigas eina moteris, jos užrašomos vyriška gimine. Tad Danutė Šaltenytė buvo revizorius, o ne revizorė.
Palyginusi realias atsargas grūdų sandėlyje su metine kolchozo apskaita popieriuje, Šaltenytė konstatavo rimtas bėdas: trūko 557 kg rugių, 11 kg avižų, 152 kg miežių, 84 kg sėmenų, 14 kg miltų.
Nieko naujo Šaltenytė rasti Čivyliuose, ko gero, nesitikėjo, tokios kelionės buvo jos darbo kasdienybė. Darbas atsakingas – atlikti kruopščią kolchozo reviziją, t. y. įvertinti, ar sėkmingai vedama Čivylių kolchozo apskaita, ar valdyba neužsiima kokia nors „juodąja buhalterija“, nustatyti, vagiama kolchoze ar ne. Toks darbas imlus laikui, tad revizoriaus vizitas užtruko daugiau nei savaitę, iki rugpjūčio 18 d.
Darbą vainikavo 6 puslapių apimties patikrinimo aktas, surašytas ant rusvo popieriaus pieštuku. Dokumentą, be revizoriaus Šaltenytės, pasirašė kolchozo revizijos komisijos pirmininkas Stasys Vasiliauskas bei kolchozo buhalteris Antanas Gečys. Šalia dar nugulė kolchozo pirmininko Petro Bareikio parašas, liudijantis, kad su patikrinimo rezultatais jis susipažino.
Patikrinimo metu buvo nustatyta įvairių trūkumų kolchozo veikloje, tačiau mums svarbi informacija yra antrame bei trečiame patikrinimo akto puslapiuose, kur išvardijami trūkumai, susiję su kolchozo turtu, arba, kaip įvardyta dokumente, „materialinės vertybės“. Palyginusi realias atsargas grūdų sandėlyje su metine kolchozo apskaita popieriuje, Šaltenytė konstatavo rimtas bėdas: trūko 557 kg rugių, 11 kg avižų, 152 kg miežių, 84 kg sėmenų, 14 kg miltų. Socialistinės nuosavybės, tarybinės liaudies turto švaistymas ir grobstymas. Kitaip nepavadinsi.
-
Kaip sovietai Lietuvoje kolchozus tvėrė: nusavinta tremtinių žemė ir arklių skerdiena šeriamos kiaulės
-
Iš chruščiovkių į betonines pilaites: kodėl savo pirmąjį namą 90-iniais lietuviai statė priešui?
-
Knygą apie kolūkius Lietuvoje parašęs istorikas Terleckas: „Kolūkių likvidavimas buvo sudėtingas ir bjaurus procesas“
Padėties negelbėjo ir tai, kad kitos produkcijos sandėlyje būta pertekliaus: 32 kg kukurūzų ir net 600 kg atlakų (iš „Lietuvių kalbos žodyno“ knygos autorius, stokojantis praktinių žemės ūkio žinių, sužinojo, kad atlakai – tai prastesni, prasčiau išvalyti grūdai). Čia jau ne grobstymas, truputį geriau, bet džiaugtis irgi nėra kuo – vis tiek aplaidumas.
Pati svarbiausia informacijos dalis mums atskleidžia revizoriaus apsilankymą medžiagų sandėlyje. Čia užsukus paaiškėjo, kad trūksta net 1736 kg salietros, 70 vienetų maišų ir kelių kibirų, o svarbiausia – 21 vieneto šiferio lakštų ir 32 vienetų šiferio kampų. Taip, trūko šiferio. Ne 1992, ne 2002, o 1962 metais! Čia, mielas skaitytojau, privalome kilstelėti galvą nuo šio archyve rasto šaltinio ir iškelti esminį klausimą: kas pavogė šiferį?
Nors teisinės LSSR institucijos tuo metu nusikaltėlio nerado, tai nereiškia, kad istorikai negali patys imtis nagrinėti tokių bylų. Juk kartais svarbiausios nusikaltimo detalės išryškėja tik vėliau, pavyzdžiui, kartais suėmus įtariamąjį dėl vieno nusikaltimo šis prisipažįsta ir apie ankstesnius.
Akivaizdus įtariamasis čia tarsi aiškus: tuometinis Lietuvos valstybinės konservatorijos ir Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, muzikologas Vytautas Landsbergis, vėliau pelnęs profesionalaus šiferio vagies reputaciją (tiesa, paminėtina, kad jokio pagrindo tam nerado nei nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos institucijos, nei tiesiog sveikas protas). Tačiau šis epitetas jam priskirtas kur kas vėliau nei 1962 m. – jau nepriklausomos Lietuvos laikais, kai Landsbergis užėmė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko ir pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo pareigas. Manoma, kad Landsbergis anuomet meistriškai pasinaudojo susidariusia padėtimi, kai Lietuva iš planinės ekonomikos laipsniškai ėjo į rinkos ekonomiką, o šio proceso sudedamąja dalimi tapo kolūkių ardymas, griovimas. Būtent tuo metu Landsbergis tariamai susikrovė beveik visą Lietuvos šiferį ir kažkur pradangino. Tad ir Čivylių byloje pagal šią logiką įtarimo šešėlis visų pirma krinta ant Landsbergio.
Tačiau mūsų nagrinėjamoje byloje žioji akivaizdi spraga – neaiškus įtariamojo motyvas. Kam muzikologui 1962 m. prisireikė šiferio iš Molėtų rajono? Apskritai, kur jį dėti? Kur parduoti, kam panaudoti? Juk tokio kiekio šiferio išparceliavimas – sudėtingas mechanizmas, reikalaujantis pačių įvairiausių įgūdžių, socialinių ryšių, logistinio tinklo. Net jeigu įsivaizduotume tai kaip nedidelę operaciją, pavienį incidentą, būsimos „karjeros“ pradžią, įtariamajam vis tiek reikėjo net kelių dėmenų: 1) kažką pažinoti Čivylių kolchoze – kas sandėlį atrakintų ar bent parodytų, kuri lenta silpniau prikalta; 2) tinkamo transporto šiferiui sukrauti ir išsivežti; 3) arba iškart pirkėjo, arba saugyklos, kurioje galima sandėliuoti šiferį ir laukti nepriklausomybės laikų, kai jį bus galima realizuoti.
Kam muzikologui 1962 m. prisireikė šiferio iš Molėtų rajono? Apskritai, kur jį dėti? Kur parduoti, kam panaudoti?
Ar tikrai tokią logistinę grandinę Kaune gimęs ir Vilniuje gyvenantis muzikologas galėjo turėti jau 1962-aisiais – ir dar Molėtų rajone? Šaltiniai apie tai tyli, o tai keista: dirbdamas su studentais, ypač fortepijono pamokose, dėstytojas būtų galėjęs nesusivaldyti ir prasitarti apie naują grobį arba, apsvaigęs nuo dar vieno sėkmingo apiplėšimo, išsilieti kūryboje, sukurti kokią „Šiferio sonatą“. Juk, kaip pats vėliau pripažino, su studentais užsimegzdavo tvirtas, su niekuo nepalyginamas ryšys: „Man patiko bendrauti per žmones su muzika ir per muziką su žmonėmis. Dirbdamas atskirai su mokiniu, jam besimokant, pavyzdžiui, Beethoveno sonatos ar Bacho invencijos, rasdavau toje muzikoje daug svarbių dalykų jau vien todėl, kad turėjau partnerį, pašnekovą. Jam klausantis, reaguojant, suprantant, o kartais ir nesuprantant, jusdavau vidinį aktyvumą, tapdavo įdomu, pagaudavo tam tikras meninis azartas.“[1]
Ar tai nereikštų, kad ir anksčiau turėjo pasirodyti liudijimų ar bent gandų tarp studentų, kad Landsbergis kam nors beskambinant Bachą prasitardavo apie kažkur sukrautus šiferio kalnus, o gal net kvietė prisidėti prie vagysčių? Kadangi ankstesnių liudijimų nėra, gal vertėtų – bent minties eksperimentui – suabejoti teiginiu, kad Landsbergis apskritai vogė šiferį? Juk, logiškai pagalvojus, kam nepriklausomos Lietuvos vadovui reikalingas šiferis?
Sovietinė valstybė deklaravo lygias galimybes moterims ir vyrams. Todėl, pavyzdžiui, filmuose, grožinėje literatūroje ar propagandiniuose plakatuose itin mėgdavo vaizduoti moteris, dirbančias prie „vyriškų“ priskirtinus darbus.
Čia, mielas skaitytojau, tenka pripažinti, kad istorikams būdingas skeptiškumas kartais priveda prie absurdo – štai taip sekdami paprasta minties gija, bandančia išnarplioti dingusio Čivylių šiferio bylą, suabejojome kone pamatiniu teiginiu apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Juk turime pripažinti, kad kitų šaltinių, praskleidžiančių paslapties šydą, istorikai bent kol kas nėra aptikę. Todėl esame ten pat, kur buvo sovietiniai pareigūnai, bergždžiai mėginę įminti Čivylių šiferio mįslę. Todėl turbūt vertėtų sustoti, giliai įkvėpti ir imtis bylą narplioti iš kitos pusės, iškelti klausimą, kuris galbūt padės mums priartėti prie tiesos: iš kur Čivyliuose apskritai atsirado šiferis? Juk, jei nebūtų šiferio, nebūtų ir nusikaltimo. <...>
Moterų ir vyrų santykiai kolchozuose
Dar vienas lūžis, prasidėjęs ar, tiksliau, turėjęs prasidėti su kolektyvizacija, – vyrų ir moterų santykių pokyčiai. Apie moterų padėtį sovietmečiu, įvykusias ar neįvykusias seksualines revoliucijas rašoma vis daugiau, tačiau tyrimuose retai bandoma užklysti į sovietinį kaimą, kalbama tik apie miestus.
Sovietinė valstybė deklaravo lygias galimybes moterims ir vyrams. Todėl, pavyzdžiui, filmuose, grožinėje literatūroje ar propagandiniuose plakatuose itin mėgdavo vaizduoti moteris, dirbančias prie „vyriškų“ priskirtinus darbus. Kaime tai būtų kolchozų pirmininkės ir ypač traktorininkės:
Traktoristės jūs, drąsios lakūnės
Ir spartuolės visuos fabrikuos,
Grandininkės – ryžtingos pirmūnės
Kolektyvinių ūkių laukuos.
(Antanas Jonynas „Liaudies moterys“)
Plaukuose žydra gėlelė
Ir veidai įkaitę,
Traktorium velėną kelia
šitokia mergaitė.
(Valerija Vaisiūnienė „Traktorininkė“)
Neseniai kaime stebino daug ką
Neregėta puiki mašina:
Naujas traktorius ėjo per lauką
Jį vairavo žvali mergina.
(Antanas Venclova „Pavasario šventė kolūkyje „Naujuoju keliu“)
Teoriškai moterys galėjo užimti vadovaujamus postus, tapti traktorininkėmis, lig tol pratylėjusios patriarchalinėje visuomenėje pagaliau kolchozo susirinkime ištarti: „Prašau žodžio.“ Tačiau tikrovėje pokyčiai buvo labai lėti, o ir pati sovietinė sistema sudarė kliūčių šiai emancipacijai vykti – ir traktorius vairavo, ir kolchozams vadovavo išskirtinai tik vyrai.
Tikrovėje pokyčiai buvo labai lėti, o ir pati sovietinė sistema sudarė kliūčių šiai emancipacijai vykti – ir traktorius vairavo, ir kolchozams vadovavo išskirtinai tik vyrai.
Kita vertus, Lietuvoje atsikartojo SSRS ir kitur pastebėta tendencija, kad būtent moterų priešinimasis kolektyvizacijai buvo stiprus ir aktyvus, gerokai aktyvesnis nei vyrų. Anot istorikės Lynne Violos, vien 1930 m. SSRS fiksuoti 13 754 masinio nepaklusnumo atvejai, susiję su kolektyvizacija, iš jų 3712 surengė tik moterys. Panašios išskirtinai moterų pasipriešinimo akcijos fiksuotos ir Lenkijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje. Moterų priešinimuisi kolektyvizacijai priskiriamos įvairios greičiau simbolinės reikšmės turėjusios akcijos, pavyzdžiui, Lenkijoje moterys dažnai laukuose rengdavo savotiškas religines procesijas, nešdamos šventųjų paveikslus giedodavo giesmes laukuose, guldavosi po traktoriais, neleisdamos šiems dirbti.
Lietuvoje žinoma ir moterų smurto protrūkių, pavyzdžiui, viename kaime moterys sumušė kolchozo buhalterę, neleidusią atsiimti pasirašytų (ir turbūt prievarta arba apgaule išgautų) prašymų stoti į kolchozą. Aktyvesnis moterų priešinimasis kolektyvizacijai aiškinamas dvejopai: pirma, tikėtasi, kad moterys mažiau rizikuoja sulaukti represijų už išsišokimus nei vyrai, antra: būtent vyrai dažniau pasitraukdavo iš kaimo, ieškodami galimybių užsidirbti kitur, todėl moterys likdavo prižiūrėti ūkio. Lietuvoje įtakos galėjo turėti ir tai, kad daugiausia vyrai prisidėjo prie partizanų pasipriešinimo – jie kovojo kitomis formomis.
Anot Violos, sovietinė sistema į moteris žvelgė tarsi į nesuvaldomą vaiką. Viena vertus, nusižengusias reikia nubausti, bet kartu laikomos tamsiausia kaimo visuomenės dalimi, kaip manė bolševikai, jos yra savotiškai nepakaltinamos. Vyrų pasipriešinimo veiksmams beveik iškart buvo priskiriami „buožių sabotažo“ ir panašūs eufemizmai, o moterų spyriojimasis dažniausiai aiškintas jų neva akivaizdžiu „tamsumu“. Pavyzdžiui, apie MTS veiklą rašęs sovietinis istorikas Giedrius Butkus taip aiškino moterų priešiškumą kolchozams: „[...] būdamos labiau atsilikusios politiniu bei kultūriniu atžvilgiu, veikiamos patriarchalinių tradicijų ir katalikų bažnyčios, lėtai jungėsi į naują gyvenimą, nedrąsiai reiškėsi visuomeniniame gyvenime.“[2]
Vyrų pasipriešinimo veiksmams beveik iškart buvo priskiriami „buožių sabotažo“ ir panašūs eufemizmai, o moterų spyriojimasis dažniausiai aiškintas jų neva akivaizdžiu „tamsumu“.
Šis vaizdinys, tiksliau, mėginimas nuo jo atsiriboti, patekdavo net į stalininę poeziją:
Į gerovę pakilti turi daug kelių
Tu, pilietė Tarybų šalies.
Kupina gerų norų, idėjų šviesių –
Jokios miglos netemdo minties.
(Jonas Krikščiūnas-Jovaras „Tarybinei moteriai“)
Tas pats pasakota ir sovietmečiu rengtų etnografinių ekspedicijų metu užfiksuotoje medžiagoje: moterys esą guldavosi prieš traktorius, apmėtydavo jų vairuotojus akmenimis, tokie atvejai įtraukti ir į valdžios institucijų dokumentus. Štai 1952 m. per vieną Jonavos rajono sovietinių pareigūnų susirinkimą kalbėta, kad kaimas pasikeitė iš pagrindų: „[...] jau ne tas kaimas kur buvo anksčiau, kad moteris pamato mašiną ir nežinia kiek kartų žegnoja. Dabar žmonės reikalauja kinų, paskaitų, meno saviveiklos ir panašiai.“[3]
Sukūrus kolchozus iškilo kita bėda: paaiškėjo, kad patys kolchozai ne visai sugeba prisitaikyti prie raginimo įtraukti į darbą moteris.
Tai, žinoma, absurdas: mašinos ir net traktoriai nebuvo nematytas dalykas tarpukario Lietuvoje. Tokia reakcija – ne tamsumo išraiška, pamačius lig tol neregėtą velnio mašiną, o mėginimas ginti savo namus tiek iš principo, tiek pragmatiškai: traktorių darbas buvo itin menko lygio, o pravažiuojantis ir, neduok Dieve, girto vairuotojo valdomas traktorius galėjo gerokai apgadinti aplinką – tvoras, sodus, pasėlius etc.
Sukūrus kolchozus iškilo kita bėda: paaiškėjo, kad patys kolchozai ne visai sugeba prisitaikyti prie raginimo įtraukti į darbą moteris. 1951 m. pavasarį Kaišiadorių rajono kolchozuose apsilankęs LKP CK narys Romas Šarmaitis kaip vieną sisteminių kolchozų problemų įvardijo ignoruojamą moterų darbo jėgą: jam neteko sutikti nė vienos moters, einančios brigadininkės ar fermos vedėjos pareigas, o viename kolchoze moterys iš viso nebuvo surinkusios nė vieno darbadienio. Paklaustos „kodėl“ atsakė, kad jų niekas nekviečia dirbti, o kai pačios siūlosi, vadovaujantys asmenys atsako, kad „jums darbo nėra“. Galima kelti klausimą, kiek nuoširdžios buvo šios Šarmaičio sutiktos kolchoznikės – galbūt eiti dirbti jos tiesiog nenorėjo, bet problema fiksuota ir kituose šaltiniuose.
Panašių konfliktų kolchozuose kildavo kasdien, o čia, regis, susidurta su tradiciniu įsivaizdavimu, kokius darbus turi atlikti vyrai, o kokius – moterys. Vyras tarsi buvo atsakingas už svarbiausius ūkio darbus, o moteriai tekdavo daugiau prižiūrėti namus ir buitį, ruošti maistą, skalbti. Tendencijos SSRS aiškiai rodė, kad moterims daugiau buvo priskiriama rūpintis namais, o ne pačiu darbu. Užsirašant į kolchozus dažniausiai užtekdavo „šeimos galvos“ – vyro – parašo, todėl kartais galėjo kilti konfliktų tarp šeimos narių, norinčių stoti į kolchozus ir nenorinčių. Šis siužetas plėtotas ir grožinėje literatūroje, kur dažniausiai nesusipratėlio statusas tekdavo moterims.
Vyras tarsi buvo atsakingas už svarbiausius ūkio darbus, o moteriai tekdavo daugiau prižiūrėti namus ir buitį, ruošti maistą, skalbti.
Veikiausiai atitinkamai traktuotas darbo kolchoze statusas: vyras, kaip pagrindinis šeimos asmuo, „stiprioji lytis“, eidavo į darbą nuo viso namų ūkio. Pavyzdžiui, kolchozo susirinkime viena kolchoznikė netgi sukritikavo apylinkės pirmininką, kad kol ši einanti į darbą, pirmininkas savo žmonai „liepdavo eiti namo, prie kūlimo darbų“. Svarbu ir tai, kad darbadienių apskaita dirbant laukuose tiesiogiai priklausė nuo brigadininkų, fermose – nuo fermų vedėjų, kurie, kaip dažnai akcentuojama šaltiniuose, buvo linkę į sisteminį girtavimą. Brigadininkai ir fermų vedėjai tapo tais, su kuriais galima susitarti (pvz., prie butelio), kad į darbo apskaitos knygelę įrašytų didesnį skaičių darbadienių.
Viename Jonavos rajono VK posėdyje (tiesa, kalbėta apie rajono kultūros-švietimo skyriaus vedėją, bet esmės tai nekeičia) ši problema suformuluota aiškiai: „Reikia atžymėti, kad [...] blogai dirba, nesidomauja savo darbu. Dėl tų pačių kadrų keičia juos, neparengia tinkamus, o kai kur girtuokliauja su jais ir vėliau jie patys sako, kad [jis] nedrįs mane atleisti, nes aš pragėriau su juo 400 rb.“[4] Kitaip tariant, dirbti kolchoze buvo galima ir nedirbant, jei prie butelio susitari su brigadininku.
O susitarti sovietiniame kaime juk vyrų reikalas – kaip teigė vienas personažas Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“, „ne bobiškas reikalas lįsti į politiką, supranti“.
Moterys dažniausiai buvo skiriamos darbui su gyvuliais, į fermas (ypač dirbti melžėjomis), nors daug moterų buvo priskirtos ir laukininkystės brigadoms. Kartais moterys tapdavo valdybų narėmis, tačiau kilti karjeros laiptais aukščiau buvo sudėtinga: sovietinėje istoriografijoje pateikiamais duomenimis, 1952 m. moterys pirmininkavo tik 50 kolchozų, dar 52 ėjo pirmininkų pavaduotojų pareigas, nors į kolchozų valdybas buvo išrinktos 1925 moterys. 1957 m. iš 1971 kolchozo LSSR tik 34-iems (1,7 proc.) vadovavo.
Iš šaltinių kartais atrodo, kad kolchozams apskritai būdavo sunku rasti nuolatinio darbo moterims. Net su amžinu darbo jėgos trūkumu susiduriantys kolchozai tiesiog nerasdavo, kur jas nuolat įdarbinti ne sėjos ir ne derliaus ėmimo metu. Kita vertus, gali būti, kad tai šaltinių kuriama migla: mėginta visuotinį vengimo dirbti klausimą paversti siauresne – tik moterų problema.
1937 m. SSRS atliktas tyrimas (t. y. dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, dėl kurio milžiniškų aukų išsikreipė SSRS demografija, nes ėmė stigti vyrų) rodė, kad per metus moterys 24,1 proc. darbo laiko (620 val.) praleidžia privačiuose sklypuose, o analogiškas vyrų rodiklis siekė tik 5,7 proc. (153 val.). Konkretūs duomenys atrodo labai abejotini, nematant jų gavimo metodologijos, abejonių kelia pernelyg didelis darbo visuomeniniame ūkyje procentas (vyrų 58,9 proc., moterų – 35,3 proc.). Bet pati tendencija ryškėja: vyrai daugiau laiko praleidžia kolchoze, moterys – namie.
Vyrai visuomeniniame ūkyje praleisdavo 72–77 proc. laiko, o moterys – 42–45 proc., likusį laiką skirdamos darbui pagalbiniuose ūkiuose.
Galima palyginti: aštuntąjį dešimtmetį SSRS atlikti tyrimai rodė, kad apie pusė kolchoznikų darbui individualiuose sklypuose skiria 8 ir daugiau valandų per dieną. Analogiška situacija fiksuota ir Lietuvoje, dokumentuose išskiriama, kad ypač moterys neina dirbti į visuomeninį sektorių, verčiau pasitenkina darbu sklypuose. Tamošiūno pateikiamais duomenimis, 1964 m. kolchoznikai tik 56 proc. viso darbo laiko praleisdavo dirbdami visuomeniniame ūkyje, o 39,1 proc. – pagalbiniame. Vyrai visuomeniniame ūkyje praleisdavo 72–77 proc. laiko, o moterys – 42–45 proc., likusį laiką skirdamos darbui pagalbiniuose ūkiuose.
Iš šių šaltinių atrodytų, kad moterys iš tiesų vengdavo eiti dirbti į kolchozą. Tačiau visiškai įmanoma, kad jų (ir vaikų) darbadieniai tiesiog buvo užrašomi vyrams, nes jų išdirbio normos buvo didesnės ir svarbesnės – vyras sovietiniame kaime vis tiek buvo šeimos galva, atsakingas už šeimos statusą kolchoze. Kad ir kaip ten būtų, moterų emancipacija, kaip ir kitose srityse sovietmečiu, kolchozuose buvo dirbtina – jos vis dar laikytos visų pirma buities, namų erdvės prižiūrėtojomis, o ne visaverte darbo santykių dalimi.
Moterų emancipacija, kaip ir kitose srityse sovietmečiu, kolchozuose buvo dirbtina – jos vis dar laikytos visų pirma buities, namų erdvės prižiūrėtojomis, o ne visaverte darbo santykių dalimi.
Kita vertus, būtent moters ranka užrašyti revizoriaus Šaltenytės dokumentai tapo akstinu pradėti dingusio Čivylių šiferio bylos tyrimą. Todėl moterų vaidmuo kolektyvizuotame kaime išlieka labai svarbus – tik ne toje erdvėje, kuria labiausiai rūpinosi sovietų valdžia.
-----------------------------------
[1] Vytautas Landsbergis, Lūžis prie Baltijos: politinė autobiografija po ketvirčio amžiaus, Vilnius: Bonum verbum, 2019, p. 47.
[2] Butkus, Mašinų-traktorių stotys, p. 114.
[3] Jonavos rajono DŽDS sesijos protokolas, 1952 01 25, in: KRVA, f. R-86, ap. 1, b. 11, l. 3.
[4] Jonavos rajono DŽDS sesijos protokolas, 1952 01 25, in: KRVA, f. R-86, ap. 1, b. 11, l. 5.
