Per pastaruosius metus dirigentui teko dirbti su garsiais Europos ir Lietuvos operos teatrais, orkestrais bei kolektyvais – tarp jų Helsinkio filharmonijos ir Lahti simfoniniai orkestrai, Lietuvos kamerinis orkestras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, darbas Zalcburgo festivalyje bei „Teatro Real“ Madride.
Tačiau mintis gimusi vasarą netruko ilgai virsti sprendimu. Dabar Adomas daro dvejų metų pertrauką nuo dirigavimo ir skiria visą savo dėmesį mokydamasis „airBaltic“ pilotų akademijoje.
„Mano mamos pusė yra susijusi su muzika – mama pianistė, senelis klarnetininkas, teta vargonininkė. O tėčio pusė – labiau su aviacija: pilotų nėra, bet tėtis visiškai pakvaišęs dėl lėktuvų ir skraidymų, močiutė dirbo turizmo agentūroje, o teta – avialinijose. Kartais pajuokauju: Budrys muzikuos, o Morkūnas skraidys“, – pasakoja Adomas.
Su dirigentu kalbamės apie jo kelią, dirigavimo svarbą ir sprendimą laikinai dirigento batutą pakeisti į lėktuvo šturvalą.
– Jeigu galėtumėte save apibūdinti kaip muzikinį kurinį, koks tai būtų kūrinys? Gal yra konkretus pavadinimas?
– Prieš trejus ar ketverius metus įsimylėjau Jeano Sibelius muziką, tad jei reikėtų pasirinkti vieną kūrinį, tikriausiai tai būtų kažkas iš jo paskutinių parašytų simfonijų, tačiau man sunku save įsprausti į rėmus ir tapatintis su vienu.
– Kodėl būtent J.Sibelius? Kas jame jus žavi?
– Jis yra labai įdomus kompozitorius, turintis savitą muzikinę kalbą. Pavyzdžiui, jo septynios simfonijos – nors visos tarpusavyje labai skirtingos, išgirdęs bet kuriuos kelis taktus iškart suprasi, jog tai – J.Sibelius. Mane žavi visas jo vidinis pasaulis. Jis kupinas gamtos ir pačio kompozitoriaus asmeninio santykio su ja. Taip pat žavi, kaip jis sukuria muzikinę formą – tokią tėkmę, kad net nepajunti, kaip organiškai pereina viena muzikinė medžiaga prie kitos.
Apskritai visa suomių kultūra išsiskiria nuo visos likusios Europos – savita ne tik muzika, bet ir pati kalba. Skiriasi, kaip jie šneka, kaip jie elgiasi net ir kaip atrodo. Jų kultūra yra itin turtinga ir įdomi, todėl esu susižavėjęs ir Sibelijumi, ir apskritai Suomija. Turbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš čia baigiau mokslus.
– Grįžkime į Jūsų karjeros pradžią. Būdamas aštuonerių pradėjote mokytis Broniaus Jonušo muzikos mokykloje. Ten turėjote smuiko, alto, pianino ir klarneto pamokas. Kodėl tiek daug instrumentų?
– Mane ten atvedė mama, nes ji pati ten dirbo ir dar vis tebedirba. Kai pradėjau groti smuiku, mama negalvojo, kad ateityje būsiu profesionalus muzikantas. Dėl tos pačios priežasties manęs iš pradžių nevedė į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą.
Po metų kaip privalomu instrumentu pradėjau groti fortepijonu. Tada pabandžiau klarnetą – kadangi mano senelis yra klarnetininkas – tačiau didelių gabumų juo groti, deja, neturėjau. Labiau koncentravausi į smuiką, o pabaigęs visas septynias klases, dar metus pasimokiau groti altu.
– Tai tiek daug grodavote dėl mamos?
– Man pačiam patikdavo. Niekieno neversdamas grodavau, kompoziciją pradėjau mokytis nuo penktos klasės M.K.Čiurlionio menų mokyklos neakivaizdiniame skyriuje pas mokytoją Nailią Galiamovą, iš kurios išmokau be galo daug ir kuri buvo tam tikras X faktorius mano gyvenime. Viskas ėjo labai natūraliai. Po to, pasimokęs Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, įstojau į M.K.Čiurlionio menų mokyklos 9 klasės chorinio dirigavimo specialybę.
– Po M.K.Čiurlionio menų mokyklos įstojote į Vytauto Didžiojo universitetą ir metus mokėtės fortepijono. Kodėl nesirinkote iš karto studijuoti dirigavimo?
– Nors įstojęs į M.K.Čiurlionio menų mokyklą visus ketverius metus koncentravausi į dirigavimą, dvyliktoje klasėje pasijaučiau esąs dar nepasiruošęs tęsti šio amato akademijoje. Tuo metu buvau įsimylėjęs skambinimą fortepijonu, ir pagalvojau, jog įstojęs į fortepijono specialybę VDU, galėčiau sustiprėti tiek iš muzikinės pusės, tiek praturtinti savo anglų ir vokiečių kalbų žinias, kadangi Kaune buvo galimybė pasirinkti studijuoti keturis kartus per savaitę vokiečių ir anglų kalbas. Maniau, jog tai būtų geriausias būdas pasiruošti simfoninio dirigavimo studijoms užsienyje. Metus ten pasimokiau, o tada įstojau į Ciurichą studijuoti orkestrinį dirigavimą.
– Kodėl būtent dirigavimas „nugalėjo“ visus instrumentus? Kodėl dirigavimas jums taip imponuoja?
– Mano smuiko mokytoja Irena Sabaliauskaitė, matyt, pirmoji įžvelgė talentą dirigavimui. Todėl, kai man buvo keturiolika metų, kartu nutarėme, kad bent jau vertėtų pabandyti man eiti šia trajektorija. Supratau, kad norint tikrai gerai groti, reikia pradėti nuo mažens ir labai daug praktikuotis.
Mano atveju taip nebuvo – pradėjau skirti bent kelias valandas per dieną fortepijonui būdamas tik penkiolikos-šešiolikos metų, smuiku grojau irgi nepakankamai. Todėl tų techninių spragų tikrai buvo, ir aš pats nesijaučiau labai laisvai. O su dirigavimu situacija buvo kitokia.
– Bet, turbūt, dirigentui yra svarbu gerai mokėti groti fortepijonu...
– Nebūtinai. Pažįstu daug muzikų, kurie yra nuostabūs dirigentai, tačiau fortepijonu iš viso nemoka groti. Aišku, pravartu mokėti groti fortepijonu – jei nori išmokti groti kokią simfoniją ar operą, gali atsiversti klavyrą ir grojant išgirsti, kaip skamba muzika. Tai yra labiau vokiečių mokykla, kai pradžioje pradedi karjerą grodamas fortepijonu kokiame operos teatre, ir laikui bėgant po truputį pradedi diriguoti. Suomijoje situacija visai kitokia. Ten dirigentai dažnai ateina iš orkestro – groja, pavyzdžiui, smuiku ar kokiu pučiamuoju instrumentu – ir muzikuodami kolektyve bei stebėdami kitus dirigentus jie mokosi apie simfoninių orkestrų veikimą „iš vidaus“, o vėliau patys bando diriguoti. Baltijos šalyse vyrauja trečias kelias – dažniausiai pradedama nuo chorinio dirigavimo ir ilgainiui pereinama į simfoninį.
Dirigavimas yra gana neapibrėžta ir abstrakti specialybė. Svarbiau ne tai, kaip juda pirštai prie klaviatūros, o kaip veikia galva, klausa, kokie yra socialiniai ir psichologiniai įgūdžiai. Dirigentas turi turėti tam tikrą talentų paketą.
– O kokios yra būtent jums svarbiausios dirigento savybės? Kokius reikalavimus sau keliate kaip dirigentas?
– Visų pirma, dirigentas turi būti muzikantas. Jis turi jausti muziką, bet taip pat turi mokėti ją perteikti kūno kalba, kad kiti žmonės suprastų ir pajustų, kas yra komunikuojama. Kitaip tariant, dirigentui yra itin svarbi komunikacija – tiek verbalinė, tiek neverbalinė. Dirigentas taip pat turi būti lyderis, turi mokėti sukurti gerą atmosferą repeticijų metu ir įkvėpti orkestro atlikėjus, kad jie patys norėtų atiduoti viską, ką turi ir padaryti viską, ką gali geriausia. Yra labai daug niuansų, kuriuos turi aprėpti dirigentas. Mano pagrindinis tikslas – kad kūrinys būtų atliktas kuo geriau ir įtaigiau.
– Koks, jūsų manymu, yra šiuolaikinio dirigento įvaizdis? Ar jis skiriasi nuo dirigento prieš šimtą metų?
– Skiriasi. Anksčiau dirigentai buvo labiau diktatoriški. Dabar dirigentas po truputį tampa komandos nariu, bendradarbiu, kuris padeda orkestrui sugroti kuo geriau. Vietoj to, kad jis būtų tik vadovas, o visi klausytų jo nurodymų, dirigentas dažniau mezga su kolektyvu santykį dialogo formatu. Šiandien labiau imponuoja ne vien akademinės dirigento savybės, nors jos irgi svarbios, bet taip pat jo pati asmenybė, charizmatiškos savybės, individualūs savitumai.
Nors karts nuo karto atrandami seniai parašyti genialūs kūriniai ar atliekama šiuolaikinė muzika, visgi gyvename laikotarpyje, kai orkestrai daugiau mažiau atlieka vis tuos pačius klasikinės muzikos kūrinius. Todėl tiek kolektyvams, tiek publikai reikia išskirtinių asmenybių, kurios galėtų kažką pasiūlyti naujo ir savito.
– Esate pasakęs frazę, kad „dirigentas yra kompozitoriaus advokatas ir partitūros tarnas“. Ar visada dirigentas advokatauja kompozitoriui?
– Dar neseniai su mokytoju Romualdu Gražiniu turėjome diskusiją šia tema. Manau, dirigentas visuomet turi būti kompozitoriaus advokatas, tačiau visgi tarnavimas partitūrai yra truputį kas kita, ypač šnekant apie ankstesnėse epochose parašytą muziką. Pavyzdžiui, baroko ar klasicizmo epochoje kompozitoriai neužrašydavo visko – būdavo begalė atlikimo niuansų, kurie tuo metu buvo visiems savaime suprantami. Šiais laikais, atsivertę tokias natas, turime suprasti ir įsigilinti, kaip kompozitorius mąstė ir kaip buvo įprasta parašytas natas interpretuoti jo gyvavimo metu.
Grįžtant prie šiuolaikinių kompozicijų – vieni kompozitoriai nori, kad kūrinys būtų atliktas būtent taip, kaip jie parašė. Tačiau tokių kompozitorių nėra jau tiek daug. Daugelis būtų dėkingi, jei mes jų muziką atliktume galbūt dar geriau, nei jie patys iš pradžių įsivaizdavo. Taigi, interpretatorius transformuodamas užrašytas natas į garso pavidalą atlieka nemenką kūrybinę užduotį, jeigu jo tikslas – ne tik įgyvendinti kompozitoriaus partitūroje esančius nurodymus, tačiau kūrinį įprasminti ir išnaudoti visą jo potencialą, kad jis nuskambėtų kuo geriau ir kuo labiau paliestų klausytojus. Mūsų darbas yra ne tik būti kompozitoriaus advokatu, bet ir tapti savitu kūrėju interpretuojant.
– Studijuojant jūsų biografiją atrodo, kad esate visa galva pasinėręs į muziką. Taigi, kas nutiko kad dabar siekiate profesionalaus piloto karjeros?
– Visada turėjau minčių studijuoti arba mokytis kažko, kas nėra susiję su muzika. Pavyzdžiui, po bakalauro galvojau studijuoti ekonomiką, tačiau susiklostė kitaip. Noriu įgyti profesiją, nesusijusią su klasikine muzika. Klasikinė muzika, kad ir kokia nuostabi ji būtų, yra niša. Tai gana uždaras burbulas, o pasaulis yra labai platus – todėl noriu daugiau to pasaulio pažinti.
– Kodėl būtent pilotavimas?
– Bėgant laikui supratau, kad nesijausčiau laimingas gyvenime vien tik diriguodamas. Dirigavimas yra labai specifinis darbas – galbūt net ne tiek darbas, kiek tam tikras gyvenimo būdas. Dirigento smegenys dirba ne tik tada, kai jis stovi prieš orkestrą – darbas vyksta nuolatos, 24 valandas per parą. Net užsivertus partitūrą, galvoje nuolat sukasi mintys: kokia čia emocija, kokios problemos galėtų kilti orkestre, kokio garso aš čia noriu, ko kompozitorius norėtų ir t. t.
Didžiausi amerikietiški kalneliai prasideda tuomet, kai praleisdamas daug laiko su savimi, savo mintimis ir partitūra priešaky, staiga atsistoji prieš daugybę žmonių ir transliuoji visas savo mintis, idėjas ir emocijas, kurias ilgą laiką kaupei būdamas vienas.
Pilotavimas emociškai mane grąžina į vėžes. Tai yra kur kas konkretesnis darbas, tu nesi tiek daug emociškai įtrauktas. Pilotavimas man padeda atrasti balansą ir stabilumą gyvenime. O taip pat, visuomet turi kolegas šalia savęs – visgi dirigento ir orkestro santykis yra visai kitoks nei, tarkim, dviejų orkestro atlikėjų.
– Bet ar iš ankščiau galvojote, kad būsite pilotas?
– Tai buvo spontaniškas sprendimas. Tačiau pastebėjau tendenciją, kad dirigentus labai dažnai traukia pilotavimas. Pats žinau nemažai tokių dirigentų. Dauguma jų pilotuoja savo malonumui, tačiau yra ir kitokių atvejų – pavyzdžiui, Danielis Hardingas. Jis yra pasaulinio lygio dirigentas, išsilaikęs komercinio piloto licenciją, ir dirba „Air France“. Dvi savaites pilotuoja, o tada dvi savaites diriguoja. Štai legendinis dirigentas Herbertas von Karajanas skraidydavo savo lėktuvu iš repeticijos į repeticiją, iš koncerto į koncertą. Negaliu paaiškinti, kodėl dirigentus taip traukia pilotavimas – galbūt dėl polinkio jaustis atsakingu už viską ir noro kontroliuoti situaciją.
– Ar yra kažkas bendro tarp pilotavimo ir dirigavimo?
– Visai neseniai išsilaikiau privataus piloto licenciją. Tai mokymų metu tiek daug paralelių rasdavau. Pavyzdžiui, dirigentas turi perteikti emociją – bet tiek, kiek reikia bei tinkamu momentu, o stresinėse situacijose veikti ramiai, greitai ir užtikrintai. Tai reiškia, kad jis turi labai gerai mokėti valdyti stresą ir emocijas. Lygiai taip pat ir pilotavime – nuolatos turi stebėti, kas su tavimi vyksta, kaip reaguoji į iššūkius. Streso ir emocijų valdymas labai panašus.
Taip pat yra ir techninis panašumas. Pilotavime, pavyzdžiui, prieš tūpimą reikia truputį pakelti lėktuvo nosį, kad nusileistum ant galinių ratų. Jei pakelsi per daug, lėktuvas gali pradėti kilti neturėdamas pakankamai greičio; jeigu per mažai, gali tėkštis ant priekinio ratuko.
Su dirigavimu lygiai tas pats – jeigu akcentui piano dinamikoje duosi labai didelį impulsą, tai bus labai neskoninga, o jeigu per mažai – akcento išvis nesigirdės. Reikia duoti impulso tiek, kiek reikia – nei per mažai, nei per daug.
Aišku, esminis skirtumas tas, kad pilotavime klaida gali baigtis labai blogai, o muzikoje rizikuoti yra smagu – dažnai tai pagyvina kūrinį. Taip pat profesijas jungia didelė atsakomybė: dirigentas atsakingas už tai, kaip orkestras sugros, o pilotas – už tai, kaip praeis kelionė.
