Vahagnas Grigorianas gimė 1942 m. kovo 27 d. Jerevane, Armėnijoje. 1964 m. baigė Jerevano valstybinio universiteto Filologijos fakultetą. 1964–1974 m. dirbo armėnų kalbos ir literatūros mokytoju, 1966 m – leidykloje „Hajastan“ redaktoriumi, 1968–1974 m. buvo žurnalo „Pionierius“, 1978–1982 m. – žurnalo „Cicernak“ atsakingasis sekretorius.
1986–1994 m. ėjo Armėnijos rašytojų sąjungos sekretoriaus pareigas. 1972 m. buvo priimtas į Armėnijos rašytojų sąjungą. 1984–1995 m. buvo literatūrinio laikraščio „Grakan tert“ ir žurnalo „Garun“ redkolegijos narys. 1982–1944 m. buvo Armėnijos rašytojų sąjungos revizijos komisijos pirmininkas, valdybos ir prezidiumo narys.
Nuo 1996 m. – Lietuvos Respublikos pilietis, aktyviai dalyvaujantis mūsų šalies literatūriniame gyvenime. Į Lietuvos rašytojų sąjungą priimtas 2017 metais.
Vahagnas Grigorianas – literatūros meistras, įdomus, savitas prozininkas, išleidęs daugiau nei dvidešimt knygų, už kurias ne kartą Armėnijoje pelnė svarbius literatūrinius apdovanojimus. Tarp svarbiausiųjų – 2009 m. gauta valstybinė Armėnijos premija už romaną „Laiko upė“.
Rašytojas yra išleidęs ir labai populiarų romaną „Priešaušrio tamsa, arba Namas penktoje gatvėje“, apie dešimtį apsakymų ir apysakų rinkinių. Minėtame romane rašytojas atskleidė skaudžiausius armėnų tautos likimo vingius, aprašė kelių armėnų kartų gyvenimą.
Vahagnas Grigorianas savo kūryboje derino realizmą su fantazija, grotesku, parabole. Jo stilius barokiškas, lankstus, gyvas, kalba – žodinga, ritmiška, poetinė.
Kūrėjo tekstuose jaučiama ilgaamžė etninė krašto patirtis, šimtmečiais kristalizuota žmogiškoji išmintis, humanistinės vertybės, globalizacijos procesų dar nepažeista bendruomeniško gyvenimo šiluma bei pietietiško krašto temperamentas.
Vahagnas Grigorianas yra sakęs: „Mano tautos likimas taip susiklostė, kad du iš trijų armėnų gyvena kitose šalyse, taigi armėnų rašytojo tema neapsiriboja vien Armėnija, tai aš patyriau ir savo kailiu, ir širdimi“.
Gyvendamas Lietuvoje, Vahagnas Grigorianas savo kūrinių, poetės ir vertėjos Marytės Kontrimaitės išverstų į lietuvių kalbą, paskelbė žurnale „Metai“.
Taip pat kartu su žmona Nora Grigalavičiūte išvertė į armėnų kalbą įvairios apimties ir žanro lietuvių autorių kūrinių, tarp jų – pasaka „Eglė žalčių karalienė“, Jono Avyžiaus romanas „Sodybų tuštėjimo metas“, Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“.
