Neapolyje gyvenanti V.Ardone — viena ryškiausių šiuolaikinių italų rašytojų, jos knygos sulaukė didelio skaitytojų dėmesio ne tik Italijoje, bet ir už jos ribų. Lietuvių skaitytojams ji jau pažįstama iš romanų „Vaikų traukinys“, „Oliva Denaro“, „Didis stebuklas“. Jos knygose asmeninės istorijos susipina su platesnėmis socialinėmis, istorinėmis ir moralinėmis temomis. V.Ardone kūryboje svarbios vaikystės patirtys, moters laisvės klausimai, socialinė nelygybė, atmintis ir šeimos santykiai.
Šalia rašymo Viola dar dirba italų literatūros ir lotynų kalbos mokytoja. Ji sako, kad toks darbas mokykloje leidžia geriau suprasti vaikų žvilgsnį į pasaulį — kūrybišką, jautrų detalėms ir dar nesukaustytą suaugusiųjų taisyklių.
Rašytoja viešėjo Kauno literatūros savaitėje, kur susitiko su Lietuvos skaitytojais. Pokalbyje su 15min pasakojo apie vaikų balsus savo kūryboje, karą Ukrainoje, patriarchato šešėlius šiuolaikinėje Italijoje ir tai, kodėl jos romanai pirmiausia skirti ne elitiniam skaitytojui, o tiems, kurie dažniausiai lieka paskutiniuose suoluose.
– Šalia rašymo dirbate ir italų literatūros bei lotynų kalbos mokytoja mokykloje. Jūsų knygose pagrindiniai personažai beveik visuomet būna vaikai. Kaip jūsų mokytojavimo patirtis prisideda prie rašymo? Ko išmokstate kaip mokytoja ir ką galite pritaikyti po to rašymo procese?
– Dirbdama mokytoja geriau pažįstu, kaip vaikai patiria gyvenimą, pažįstu jų perspektyvą. Jie yra mūsų ateitis dabartyje. Man labai pasisekė, kad galiu būti mokytoja. Labai mėgstu savo darbą, nes mokiniai mane nustebina kiekvieną dieną. Jų žvilgsnis, perspektyva į esamą laiką yra visiškai kitokia nei suaugusiųjų.
Man įdomiausia vaikų ir vyresnių žmonių, senjorų, perspektyva. Vaikai tik pradeda savo gyvenimą, tad daug ko nežino, bet kartu yra kūrybiškesni nei suaugusieji. O štai senjorai jau pasiekia gyvenimo pabaigos jausmą, tad jie žino daugiau nei „paprasti suaugusieji“.
Antras svarbus dalykas – man kaip mokytojai be galo svarbu savo žodžiais pasiekti ir paskutiniuose suoluose sėdinčius mokinius. Lygiai to paties siekiu ir savo romanais: jie turi būti suprantami visiems. Ir tiems, kurie yra išsilavinę, susipažinę su kultūriniais klodais, ir tiems, kurie tokio išsilavinimo neturi. Tai – mano didžiausias siekis.
– Minėjote, kad vaikų ir suaugusiųjų žmonių požiūriai, perspektyvos, žiūros kampai skiriasi. Kuria prasme? Paminėjote kūrybiškumą. Spėčiau, jog vaikai savo galvoje nesinešioja ir tiek daug taisyklių.
– Vaikai suteikia reikšmę dalykams, daiktams, kuriems reikšmės nesuteikia suaugusieji. Maži, smulkūs dalykai, detalės vaikams labai svarbūs, o štai globalūs, dideli klausimai – nelabai.
Mano galva, tai tikrai svarbus pratimas suaugusiesiems – pabandyti pažvelgti kito, vaiko, akimis į pasaulį ir pastebėti tai, ką pastebi jie.
– O kodėl jūs, kaip rašytoja, renkatės rašyti iš vaiko perspektyvos?
– Tiesiog jaučiu turinti mažą vaiką savo viduje. Ir jaučiu tvirtą ryšį su ta maža mergaite – girdžiu jos balsą, ką ji mato, ką pastebi, kas jai svarbu. Panašiai ir su kitais vaikais – galiu suprasti ir pajusti jų pasaulius, kad ir kokie keisti jie būtų.
Galvočiau, kad tai galėtų būti susiję su tuo, kad vaikystėje pati buvau labai drovus vaikas, nelabai su kuo bendraudavau, skaičiau knygas, rašiau ir stebėjau pasaulį. Vaiko balsas manyje per tą laikotarpį įgavo tvirtą pavidalą. Panašiai kaip vabzdys gintaro akmenyje.
– Knygose taip pat prabyla ir žmonės, kurių gyvenimo pabaiga jau labai netoli. Pavyzdžiui, romane „Oliva Denaro“ kalba ne tik pati Oliva, nors viso romano metu girdime jos balsą, bet ir jos tėvas. Arba „Vaikų traukinyje“ išgirstame Amerigą kaip suaugusį, subrendusį, pasikeitusį žmogų. Kuris balsas jums pačiai malonesnis? Su kuriuo labiau norite būti kaip rašytoja?
– Žinoma, kad su vaikų balsais. Vaikų balsai tokie kūrybiški, gali būti net fantasmagoriški. Jaučiuosi laisva, kai rašau vaiko balsu – juk galiu rašyti bet kaip! Galiu sakyti, kad kėdė panaši į dramblį, jei tik užsimanau, nes vaikai visuomet žaidžia, juokauja.
O štai vidutinio amžiaus žmonės man mažiau įdomūs – mes visi susirūpinę kasdienybės problemomis, karjera, pinigais, estetika, t.y. savo išvaizda.
Amerigas neturi jokių žaislų, neturi nieko, bet vaizduotėje žaidžia su batais, kuriuos mato gatvėje. Vaikai sukuria tikrovę – jie natūraliai poetiški. Ir dar – vaikai jautriau mato pasaulį, jie labiau į jį įsikibę, jų poreikiai labiau pamatiniai.
Tiesą sakant, vyresnio amžiaus žmonės mąsto panašiai: jie taip pat trokšta kurti savitą pasaulį, nes yra savo gyvenimo pabaigoje, priėję tam tikrą pakraštį. Mano tėčiui dabar jau 81-eri, o jis sumąstė nusipirkti mažą laivelį. Manau, kad vyresnio amžiaus žmonės nori kurti panašiai kaip ir vaikai. Labai poetiška.
O štai vidutinio amžiaus žmonės man mažiau įdomūs – mes visi susirūpinę kasdienybės problemomis, karjera, pinigais, estetika, t.y. savo išvaizda.
– Jūsų knygose dažnai svarbi ir istorinė tikrovė. Kodėl renkatės konkrečius istorinius laikotarpius, visuomenes, o ne, tarkime, dabartį?
– Būsiu atvira – praeitis man yra komforto zona. Joje galima rasti istorinius įvykius ar kontekstą, kurie rėmina pasakojimą ir iš jo gali išaugti asmeninė istorija. Tad mažosios istorijos jungiasi su didelėmis, plačiais paveikslais.
Tiesa, paskutinėje savo knygoje „Tanta ancora Vita“ (liet. „Dar tiek daug likusio gyvenimo“) (anot rašytojos, šiuo metu ją į lietuvių kalbą verčia Rasa di Pasquale – 15min) pasirenku kiek kitokią strategiją – veiksmas vyksta dabartiniame pasaulyje. Viena iš temų – karas Ukrainoje. Man tikrai buvo sunkiau rašyti, nes neturėjau tvirto paveikslo. Tad jaučiuosi natūraliau judėdama praeities laike.
– Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti ir apie naujausią knygą? Lietuvoje tikrai be galo palaikome Ukrainą ir esame susirūpinę dėl karo joje. Kaip nusprendėte pasirinkti šią temą?
– Buvau sukrėsta Rusijos invazijos į Ukrainą, tad pradėjau rašyti. Knygos veiksmas prasideda pačioje masinės invazijos pradžioje. Pagrindinis veikėjas – dešimties metų berniukas iš Ukrainos vardu Kostia, kuris atvyksta į Neapolį vienas. Kostios tėtis išeina į karą savanoriškai, tad nori, jog sūnus būtų saugus pas močiutę, kuri gyvena Neapolyje. Knygoje pasitelkiu tris balsus: vaiko, senelės ir italės moters, kuri pati neseniai neteko sūnaus. Knyga pasakoja apie karą tarp valstybių, bet ir apie vidinius mūšius, karus žmogaus viduje.
– Kaip skaitytojai Italijoje priėmė šią knygą? Juk kartkartėmis Vakarų Europos požiūris į karą Ukrainoje nesutampa su mūsų, lietuvių.
– Mano leidėjas buvo kiek susirūpinęs ir įsibaiminęs, kad knyga bus šiek tiek kitokia nei knygos, kurias buvau parašiusi anksčiau – juk veiksmas vyksta artimoje dabartyje, o ne praeityje.
Bet žmonės Italijoje tikrai pamilo šią knygą – esame susiję su Ukraina: karo pradžioje į Italiją imigravo daug žmonių iš Ukrainos, daugiausia moterys ir vaikai. Italai priėmė šiuos žmones, išreiškė savo svetingumą, tad pats kontekstas nėra toks tolimas kaip galėtų pasirodyti.
Knyga kalba ir apie tai, kaip itališka kasdienybė siejasi su įvykiais visame pasaulyje. Didžiausia rizika – užsidaryti savyje, savo rutinose ir nepastebėti to, kas vyksta pasaulyje. Ši knyga – akmuo, kuris išdaužia langą, o per plyšius į žmonių namus ir gyvenimus patenka pats karas. Ne tik per televiziją ar internetą, o per istorijas apie žmones, kai jie tampa matomi. Viliuosi, kad tai gali pakeisti žmonių įsitikinimus.
– Kai pasakojote apie tai, kad paskutinioji jūsų knyga funkcionuoja kaip akmuo, išdaužiantis langą tiems, kurie galbūt pernelyg užsidarę, pagalvojau apie kitą jūsų knygą – „Oliva Denaro“. Ar ji nesuveikė panašiai? Kai skaičiau šią knygą ji man priminė tam tikrus dalykus iš mano vaikystės – kaip buvau auklėjama kaip mergaitė, kokius žodžius girdėdavau aplink, kaip buvau saugojama nuo išorės pavojų. Tai nebuvo toks konservatyvus pasaulis, kokį pateikiate jūs, bet vis tiek jautėsi tai, jog mergaitės neturi tiek galios pasakyti tai, ką galvoja, kaip berniukai. Knyga priminė ir mano močiutę, kuri nuolatos bijojo, kad man kas nors atsitiks ir drausdama bandydavo mane apsaugoti. Ar „Oliva Denaro“ vis kalba apie šiuolaikinę Italiją? Ar šalis vis dar palankesnė vyrams nei moterims?
– Įstatymų prasme – ne, nes įteisinome lyčių lygybę. Bet kasdieniame gyvenime viskas kitaip. Pietų Italijoje daug moterų vis dar nedirba, neturi ekonominės nepriklausomybės. Taip pat nėra ir lygaus atlygio pasiskirstymo tarp moterų ir vyrų.
Jaunos merginos taip pat pasakoja apie tai, kad jų vaikinai kritikuoja jas, kad jos dažosi lūpas ar vienaip ar kitaip rengiasi. Ir tai vyksta visur: ir Pietų, ir Šiaurės Italijoje. Keista.
Kalbant abstrakčiau – vis dar egzistuoja moters, kaip nuosavybės, idėja: žmona priklauso vyrui, mergina priklauso vaikinui. Kai moteris palieka vyrą, jis jaučiasi galįs jos sprendimo nepriimti, gali tapti agresyvus, savininkiškas. Knygoje pasakojama panaši istorija, bet veiksmas 7-ajame dešimtmetyje. Šie dalykai vis dar gyvi ne tik Italijoje, bet nemažoje dalyje kitų pasaulio valstybių, o tai galima pastebėti ir kitų valstybių literatūroje, tarkime, dabar skaitau mane tikrai paliečiančią Mauricijaus autorės Nathachos Appanah knygą, kuri taip pat kalba apie smurtą prieš moteris.
– O kokia buvo Italijos skaitytojų reakcija į „Oliva Denaro“?
– Man net keista sakyti, bet ši knyga tapo jaunų merginų, dabarties kartos simboliu. Mokykloje paauglės man sako, kad joms patinka ši knyga. Jos netgi prisipažįsta daug savęs matančios Olivos Denaro personaže. Merginos jaučia, kad knygoje pasakojama istorija tinkama ir dabarčiai. Šituo visiškai nesidžiaugiu, nes galvojau, kad jaunoji karta yra kitokia. O jos prisipažįsta, kad jų vaikinai jas kontroliuoja – telefonu, „laikais“ ar net seka jų buvimo vietą elektroninėmis priemonėmis. Jaunos merginos taip pat pasakoja apie tai, kad jų vaikinai kritikuoja jas, kad jos dažosi lūpas ar vienaip ar kitaip rengiasi. Ir tai vyksta visur: ir Pietų, ir Šiaurės Italijoje. Keista.
Tiesa, esu laiminga, kad kai kurie vyrai, kurie knygą perskaitė, prisipažino, kad pamilo Olivos tėvą. Jie jaučiasi kaip ir jis – esantys tvirti vyrai savo dukrų gyvenimuose. Būtent dėl to, kad tėvas gerbia savo dukters pasirinkimą ir nori, kad ji pati rinktųsi, o ne kas nors pasirinktų už ją.
– Ir man pačiai paliko įspūdį Olivos tėvo personažas. Tik kiek liūdna, kad Olivos mama savo vyrui priekaištauja, kad esą jis nepakankamai vyriškas. Keista stebėti, kai pačios moterys ieško žmogaus, kuris net nėra joms tinkamas – tokio, kuris kontroliuoja, yra agresyvus.
– Moterys dažnai būna patriarchalinės sistemos saugotojos, nes jos išmoksta, kad moterys gali daryti vienus, o vyrai – kitus dalykus, o galiausiai perduoda šias „tiesas“ kitoms kartoms.
Bet Olivos mama nėra blogas žmogus, ji tik be galo saugo savo dukteris. Kaip ir mano pačios mama man sakydavo: „Būk atsargi. Nevaikščiok gatvėmis viena naktį“.
Pati dabar auginu sūnų, bet jeigu auginčiau dukrą, norėčiau ją drąsinti jaustis laisva, nebijoti pasaulio, bet pasaulis yra žiaurus ir to negalėčiau pasakyti. Lygiai taip pat kaip ir Olivos mama romane, kurio veiksmas vyksta 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
– Jūsų knyga ir man pačiai padėjo geriau suprasti savo šeimos moteriškąją pusę. Mano močiutė taip pat be galo globėjiška ir sauganti mane nuo pavojų. Man regis, kad taip besielgiantis žmogus pats labai bijo pasaulio, žino, koks jis gali būti žiaurus, tad jaunesnį žmogų stengiasi apsaugoti, suteikti jam kuo geresnį gyvenimą. Močiutės kartos žmonės matė Antrąjį pasaulinį karą ir pokario periodą. Išgyvenus daug skausmo, matyt, norima apsaugoti kitą nuo kančios. Tiesa, iki jūsų knygos man tą buvo sunku suvokti ir pajusti. Olivos motina ištekėjo už savo vyro iš meilės, bet nusivylė juo ir savo gyvenimu, tad ji nori, kad jos dukros gautų kitokį gyvenimą nei jos pačios. Tai tuo pat metu ir kontrolė, bet ir švelnumas, gera intencija.
– Mano galva, Olivos mama yra geras žmogus, bet padaro labai daug klaidų. Kaip ir daugelis kitų.
– Norėčiau paklausti ir apie jūsų rašymo procesą. Balsai jūsų knygose labai specifiniai, turi tik sau būdingų aspektų. Pavyzdžiui, Amerigas nuolat žiūri į batus ir juos skaičiuoja. Oliva kartoja lotyniškas frazes ar „taisykles“, kurių ją išmokiusi mama ar aplinka.
– Šiek tiek neurotiška (juokiasi).
– Tikrai taip! Kaip jūs kuriate šiuos personažus? Kaip sukuriate šiuos keistumus, kurie atsiranda jų galvose?
– Čia mano mėgstamiausia rašymo dalis, nes ji man sukuria galimybę įsivaizduoti veikėjų balsus. Juos tiesiog girdžiu. Kartais tas balsas būna toks stiprus, kad net užbaigusi rašyti, vėl ir vėl galiu prie jo grįžti.
Personažas tampa asmeniu – matau, kaip veikėjas juda, dirba, net girdžiu balso toną, skambesį. Galiu išgirsti ir kaip jis ar ji kartoja tas pačias frazes, galiu jausti jų humoro jausmą.
Kartais net jaučiuosi kaip aktorė – interpretuoju veikėjus, tarsi tampu jais: mergina, vaiku, seneliu. Kai rašau kokią nors mizansceną, turiu atlikti tokius pat judesius, kaip ir mano veikėjai – atidaryti duris ar paimti į rankas knygą.
– O kaip jums tie balsai „ateina“? Kaip gimė, tarkime, Olivos balsas? Ar jūs visuomet jį su savimi nešiojotės? Galbūt pamatėte kokią nors mergaitę gatvėje ir ji jus įkvėpė?
– Oliva esu aš. Tai ta drovi mergaitė, kuria buvau vaikystėje. Taip pat turėjau begalinę aistrą mokslui ir knygoms. Buvau apsėsta skaičių ir lotynų kalbos. Dar noriu padėkoti Rasai Di Pasquale, vertėjai į lietuvių kalbą, kuri sugebėjo puikiai perteikti tai, ką norėjau perduoti šiais pakartojimais, kalbos ir mąstymo ypatumais.
– O kaip jūs rašote? Ar išvykstate į kokias nors vietas, kuriose galite rašyti? Lankotės rezidencijose?
– Dažniausiai rašau namuose, savo kambaryje. Man nereikia keliauti į vietas – galiu jas įsivaizduoti. Pavyzdžiui, miestelis romane „Oliva Denaro“ net neegzistuoja, jis – mano vaizduotės ir širdies produktas. Galima rasti panašių Sicilijos miestelių, bet atitikmens tikrovėje nėra.
Kai rašau, dažniausiai su niekuo nesidaliju tuo, ką parašau, kol nepabaigiu pirmojo juodraščio. Kai jau panyru į pasakojimą, rašau kokius 6–7 mėnesius, tačiau prieš tai dar atlieku tyrimą apie kontekstą ir istorinį laikotarpį. Tyrimas reikalingas, kad pajusčiau pasakojimą ir laikotarpį. Tai – vienišas darbas.
Knygos rašymo kontekste dažniausiai atsiranda frazė, kuria ir prasideda romanai. Pirmas sakinys savyje talpina visą istoriją. Šis sakinys pasilieka.
„Olivos Denaro“ atveju tai ir buvo mintis apie tai, jog moteris yra kaip ąsotis – tas, kuris jį sudaužo, turi teisę jį pasisavinti.
– Knygoje augant ir Olivai bręstant keičiasi ir jos kalba. Vaikystėje Olivos kalba kiek paprastesnė, o vėliau ji keičiasi ir sudėtingėja. Ar rašyti taip – sąmoningas jūsų sprendimas?
– Taip – suaugusiojo balsas man visuomet mažiau įdomus, mažiau kūrybiškas, ne toks žaismingas. Tiek Amerigas, tiek Oliva kaip vaikai yra poetai, nes jiems dar nereikėjo kovoti prieš gyvenimą. Po šios kovos ir skausmo kalba pasikeičia, vidinė visata tampa kitokia. Sakyčiau, kad nepasikeičia į gera – suaugusiųjų kalba tampa plokščia.
– Koks jūsų kitas sumanymas? Apie ką rašote dabar?
– Labai džiaugiuosi tuo, ką dabar rašau. Kitame romane vėl grįšiu prie istorinės tematikos, tačiau papildysiu ją asmenine istorija apie savo senelį. Knygos tonas taip pat skirsis, nes kalbėsiu savo pačios vardu. Bus šiek tiek fikcijos, ir šiek tiek autobiografijos (šypsosi).
-
Garsus vokiečių rašytojas Seileris: „Didžioji dalis vokiečių suprato, kad NATO išorines sienas reikia ginti kaip savo pačių teritoriją“
-
„Linksmutė kaip kikilis ir išmintinga kaip Saliamonas“: nepaprasta grafienės Marijos Tyzenhauzaitės istorija
-
Provincija savęs nelaikantys leipalingiečiai: „Gyvenimas pas mus nestovi vietoje“
