Piešti buvo mokoma tėvo, vėliau tęsė privačias pamokas pas Romos ir Neapolio dailininkus. Manoma, kad ją mokė ir garsusis prancūzų tapytojas Eugène'as Delacroix. Piešė daugiausiai akvarele, kūrė savo drabužių dizainą, Neapolyje stebėjo kasdieninį gatvės gyvenimą ir jį fiksavo akvarele bei pieštuku.
Marijai buvo patikėtas ir svarbus ATR istorijai ir savimonei darbas – iliustruoti popiežiaus Pijaus IX bulę „Ineffebilis Deus“. Sakoma, kad tai – jos asmeninio žavesio ir talento rezultatas.
Apie Marijos gyvenimą, kūrybą ir mecenatystę – pokalbis su menotyrininke doc. dr. Aušra Vasiliauskiene.
-
Menininkė ir ankstyvoji feministė – kas ta Radvilaitė, aprašiusi Pilaitės dvaro vaiduoklį?
-
Valančius, dovana popiežiui ir Lietuvos vardas Vatikane: pamirštos XIX a. grafienės dailininkės istorija
-
Nustumta į vyrų šešėlį, bet įkvėpusi Joną Meką: Lietuva iš naujo atras lietuvių kilmės menininkę Marie Menken
– Ką mes žinome apie Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės šeimą ir jos aplinką? Kuo ypatingi buvo jos tėvai ir dvaro gyvenimas? Kiek jos auklėjimas ir aplinka buvo tradicinė šio sluoksnio mergaitei, o kiek unikali būtent šiai šeimai? Ar jos šeima išsiskyrė iš kitų to sluoksnio atstovų anuomet?
– Marija gimė žinomoje to laikotarpio šeimoje – jos tėvas buvo grafas Konstantinas Tyzenhauzas, o mama – Valerija Vankavičiūtė-Tyzenhauzienė. Tėvas buvo garsus ornitologas, turėjo įsirengęs paveikslų galeriją, ornitologijos kabinetą Pastovyse (dabar – Baltarusijos teritorija), savo rezidencijoje. Tiek galerija, tiek kabinetas garsėjo visoje tuometinėje istorinėje Lietuvoje ir už jos ribų. Konstantinas užsiėmė moksline veikla ornitologijos srityje, tačiau mėgo ir piešti bei tapyti. Yra išlikusių jo darbų.
Istorikai pastebi, kad Tyzenhauzų šeima buvo gana patriarchalinė: net yra tokių liudijimų, kad žmona beveik neturėjo balso šeimoje, daug ką spręsdavo pats Konstantinas.
Amžininkų išskiriama, kad ši šeima, palyginus su kitomis didikų šeimomis, gyveno gana santūriai. Jie nebuvo dideli ištaigų mėgėjai: nebuvo taip, kad pas juos dažnai lankydavosi didelis būrys žmonių, buvo daug švenčiama.
Nors yra prisiminimų, kad Pastovyse buvo rengiami ir spektakliai, ir gyvieji paveikslai, bet šeima buvo gana santūri ir pinigus leisdavo kitais tikslais. Pavyzdžiui, Konstantinas, keliaudamas užsienyje, iš kelionių dažnai parsiveždavo paukščių iškamšų, pirkdavo ir paveikslus. Valerija neišlaidaudavo prabangiems apdarams.
Ir tėvas, ir motina daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui. Valerija pati daug užsiėmė mokymu. Šeima turėjo litografijų albumus, kuriuose – įvairių žymių menininkų darbų reprodukcijos. Šie albumai pasitarnaudavo tiek kaip mokymo priemonė – piešimo, kompozicijos, tapybos – tiek buvo rodomi svečiams. Marija buvo antras vaikas šeimoje, dar turėjo vyresnį brolį Zbignevą ir jaunesniąją seserį Eleną bei brolį Reinoldą.
– Jeigu gerai suprantu, tai net anuometiniame kontekste – tarp didikų – Tyzenhauzų šeima buvo išskirtinė. Tėvas juk pats buvo išsilavinęs piešime – mokėsi pas Joną Rustemą. Ar tėvas pats Mariją mokė? Galbūt yra ir kokių įspūdžių apie tėvą kaip mokytoją? Ką galime apie tai pasakyti?
– Svarbus šaltinis – Marijos pusseserės Gabrielės Giunterytės-Puzinienės bei anūko Reinoldo Pšezdzieckio prisiminimai, bet pačios Marijos neteko rasti: tiesa, dar tikrai nėra viskas nuodugniai ištirta.
Žinių apie vaikystės laikotarpį nėra daug, bet mokymosi pagrindas – senųjų meistrų, vertinamų kūrinių pavyzdžių stebėjimas ir kopijavimas. Žinoma, kad mama Valerija, kai atvykdavo Konstantino Tyzenhauzo sesers Aleksandros šeima su pusseserėmis Gabriele ir Idalija, mėgdavo rodyti vaikų piešinius, darbus ir klausti atvykusiųjų nuomonės – ar vaikai patobulėjo?
Marijos anūkas, paskutiniojo Rokiškio dvaro valdytojo Jono Pšezdzieckio brolis Reinoldas Pšezdzieckis yra parašęs atsiminimus apie Aleksandrą Pšezdzieckį, Marijos vyrą. Šiuose prisiminimuose aprašomos šeimos kelionės, kuriose Marija daug laiko skirdavo piešimui, liejimui akvarele.
Tad detalių, kurias žinome, nėra daug, bet jos informatyvios. Vaikai buvo skatinami užsiimti menais, tiesa, tai nebuvo išskirtinis to laikotarpio bruožas, nes aukštuomenės didikų šeimose buvo įprasta užsiimti įvairiomis veiklomis – rankdarbiais, muzikavimu, taip pat piešimu. Galbūt dėmesio piešimui buvo šioje šeimoje daugiau, nes pats Konstantinas buvo talentingas piešėjas.
– Kokia buvo Marijos asmenybė ir charakteris?
– Marijos vyras A.Pšezdzieckis yra gražiai apie ją atsiliepęs: „Linksmutė kaip kikilis ir išmintinga kaip Saliamonas“. Ir iš tiesų domintis Marijos gyvenimu ši frazė atrodo gana tiksli.
Jos linksmoji pusė labiausiai atsiskleidė jaunystėje. Kartu su vyru ji dalyvaudavo salonuose, daug keliavo po Europą, mėgo bendrauti su intelektualais, literatais ir dailininkais. Ji kūrė savo drabužių dizainą – nupiešdavo modelius ir pagal juos drabužiai buvo siūdinami. Modelius piešdavo ne tik sau, bet ir savo seseriai Elenai, kuri keliavo kartu po Europą pirmais vedybinio gyvenimo metais.
Santuoka nebuvo paremta tik materialiniu išskaičiavimu – kaip tuomet buvo įprasta – panašu, kad jie vienas kitą pamilo.
Kai įvyko vestuvės, pagrindinė šeimos rezidencija persikėlė į Varšuvą. Marija rūpinosi ir rezidencija, joje buvo šeimos sukauptų meno kūrinių galerija, buvo organizuojami salonai. Žinoma, gimus vaikams, dėmesys susitelkė į jų auklėjimą.
Kai mirė jos vyras ir brolis Reinoldas, jos gyvenimas gerokai pasikeitė: Marija susitelkė į filantropiją, mecenatystę. Ji tapo ir viso šeimos turto paveldėtoja. Šis laikotarpis – žymi brandžios asmenybės laikotarpį. Ir gyvenimas tampa paženklintas netekčių.
– Atrodo, kad Marijos ir jos vyro santykis taip pat buvo artimas – juos vienijo patriotiškumas ATR ir susiję, nors skirtingi, domėjimosi laukai, pomėgiai ir aistros. Kokia buvo jų meilės istorija?
– Jie susipažino giminių susitikimuose. Pastebėtina, kad juos siejo ir giminystės ryšiai – buvo antros eilės pusbrolis ir pusseserė, tad reikėjo gauti popiežiaus leidimą santuokai – dispensą.
Santuoka nebuvo paremta tik materialiniu išskaičiavimu – kaip tuomet buvo įprasta – panašu, kad jie vienas kitą pamilo. Juos vienijo bendras požiūris. Beje, vien tie vyro žodžiai, kad ji buvo linksmutė kaip kikilis ir išmintinga kaip Saliamonas, rodo, jog jų ryšys nebuvo vien oficialus, o tikras ir artimas.
Svarbus dalykas, kad Marija daug praktikuodavosi, t.y. daug piešdavo. R.Pšezdzieckio prisiminimuose labai gražiai aprašoma, kad Neapolyje Marija piešė daug miesto gyventojų: tiek vaikų, tiek moterų.
– Ką galima papasakoti apie Marijos laiką Italijoje? Ji mokėsi pas Romos ir Neapolio dailininkus, galbūt žinoma kokius? Kaip atrodė jos kasdienybė ten?
– Ji keliavo su vyru, tikrai ne viena. Vyras kelionių metų ieškodavo polonistikos paveldo – jis buvo ir istorikas, ir leidėjas, ir rašytojas. Aleksandras suprato, kad apie ATR medžiagos reikia ieškoti ne tik buvusioje šalies teritorijoje, bet ir už jos ribų.
O Marija tuo metu užsiėmė mokymusi: pirkdavo privačias pamokas pas įvairius to meto Italijos menininkus, ypač norėjo patobulinti akvarelę. Kiek vėliau, kai keliavo Prancūzijoje, tarp jos mokytojų minimas ir Eugene‘as Delacroix. Anot šaltinių, ji turėjo kelias privačias pamokas pas jį. Tiesa, R.Pšezdzieckio prisiminimuose daug pavardžių neminima.
Tenka apgailestauti, kad darbų išliko nedaug.
Svarbus dalykas, kad Marija daug praktikuodavosi, t.y. daug piešdavo. R.Pšezdzieckio prisiminimuose labai gražiai aprašoma, kad Neapolyje Marija piešė daug miesto gyventojų: tiek vaikų, tiek moterų. Tad objektas buvo kasdienis gyvenimas gatvėje, Marija stebėjo vietinius žmones ir jų gyvenimus. Daug piešė ir savo šeimos, daugiausiai vaikų. Ji tokiu būdu lavinosi, o kartu piešiniai buvo ir to laikotarpio kasdienybės liudijimai, kurie daugiau atskleidžia apie jos asmenybę nei rašytiniai šaltiniai.
– Koks yra Marijos darbų likimas?
– Tenka apgailestauti, kad darbų išliko nedaug. Pšezdzieckių giminės turtas buvo sutelktas Varšuvoje – tiek biblioteka, tiek archyviniai dokumentai, tiek paveikslų kolekcija, tiek didžioji dalis Marijos darbų. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais rezidencija buvo susprogdinta, tad šeimos archyvo likimas yra tragiškas.
Didžiausias palikimas dabartinius laikus pasiekė per Rokiškio dvarą. Kai dvaras buvo nacionalizuotas ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas daug kas buvo išgrobstyta. Buvo sunaikinti ir taikomosios dailės paskirties daiktai, bet kai kurie piešiniai pateko ir į muziejus.
Vienas iš garsiausių M.Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės darbų – šeimos atvaizdas: ji pati, brolis Reinoldas ant žirgo ir du maži jos vaikai Pastovių dvaro fone. Paveikslas pieštas akvarele ir yra saugomas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje. Šis darbas garsiausias ir profesionaliausias, kurį galima rasti Lietuvoje.
Svariausias jos dailės palikimas – iliustruota popiežiaus bulė „Ineffabilis Deus“ lenkų kalba.
– Kaip suprantu, ji yra iliustravusi ir tėčio – Konstantino Tyzenhauzo – parašyta ornitologijos vadovėlį?
– Taip, yra jos viena iliustracija knygoje „Ornitologijos pagrindai“. Tiesa, tik viena iliustracija yra pasirašyta, t.y. signuota.
Žinomi, bet neišlikę Marijos kūriniai – iliustracijos G.Giunterytės-Puzinienės atsiminimų knygai „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ – G.Giunterytės-Puzinienės ir jos sesers Idalijos portretai.
– Marija buvo viena iš centrinių figūrų ne tik iliustruojant popiežiškosios bulės „Ineffabilis Deus“ vertimą į lenkų kalbą, bet ir kuruojant visą iliustravimo procesą. Ar galėtumėte daugiau papasakoti, kodėl taip nutiko?
– Gali kelti nuostabą, kodėl lenkiškojo bulės vertimo iliustravimas buvo patikėtas būtent M.Tyzenhauzaitei-Pšezdzieckienei, nes Lenkija – be galo didelė šalis, tad tikrai galėjo būti daugybė asmenybių, iš kurių galima buvo rinktis.
Pradėti reikėtų nuo to, kad Marija su vyru Aleksandru buvo popiežiaus Pijaus IX priėmime, kai tik jis buvo išrinktas. Kelionių po Europą metu susipažino ir su bulės vertėju į lenkų kalbą Aleksandru Jalovickiu. Matyt, ji kaip asmenybė padarė įspūdį šiai aplinkai, tad atsitiko taip, kad jai ir buvo patikėtas bulės iliustravimas.
Negalime tvirtai teigti, nes vis dar vyksta tyrimas, bet iš vieno laiško ryškėja, kad ji prisidėjo ir Nekaltojo Prasidėjimo salėje Vatikane projektuoto baldo, kuriame ir turėjo būti eksponuojamos bulės, išverstos į įvairias pasaulio kalbas. Tarp jų – ir lenkiškoji bei lietuviškoji. Ši detalė atsiskleidžia Marijos rašytame laiške lenkų dailininkui ir vienuoliui Janui Drevačinskiui. Įdomu, kad baldo projekte matyti ir lenkiškojo, ir lietuviškojo bulių viršeliai. Matyt, jos buvo įtrauktos kaip vienos iš gražiausių.
Marija tikrai buvo susipažinusi su projektu, vertino jį labai gerai. Įdomu, kad buvo prašoma ne tik pačios Marijos finansinio indėlio, bet kad ji ieškotų finansavimo ir kitur. Ji išreiškė žmogišką rūpestį, guodėsi, kad jos prigimčiai buvo svetima ieškoti ir prašyti pinigų. Atrodo, kad ši detalė iliustruoja lietuvišką santūrumą.
– O kiek truko bulės iliustravimo procesas? Kaip ji rinkosi temas? Lenkiškojo leidimo išskirtinumas lyginant su lietuviškuoju – jame sutelkta Lenkijos ir vėliau ATR kaip valstybių istorija. Lietuviškojo leidimo specifika – susitelkimas į gamtą.
– Popiežius Pijus IX bulę paskelbė 1854 metais. Nėra tiksliai aišku, nuo kada Marija pradėjo iliustravimo procesą, bet manoma, kad tarp 1856–1863, ir tęsė šį darbą iki pat mirties. Albumas nėra iki galo baigtas.
Buvusios ATR diduomenė buvo patriotiškai nusiteikusi jau nebeegzistuojančios valstybės atžvilgiu. Napoleono karų metų netgi buvo vilčių, kad galima bus susigrąžinti buvusį valstybės statusą.
Atminimą ir santykį su istorija, artimu kontekstu ir norėjo išreikšti Marija iliustruodama bulę. Ji rinkosi ne tik Lenkijos, bet ir visos buvusios ATR istorinius įvykius atvaizduoti bulėje, kurioje daug ir lituanistikos.
Kai vienoje tarptautinėje konferencijoje pristačiau Marijos iliustruotą bulę, man atrodė, kad savaime suprantama, kad joje buvo vaizduojami istoriniai įvykiai, bet vienam iš klausiusių užsienio mokslininkų kilo klausimas, kodėl religiniame dokumente, šalia religinės tematikos įsiterpia ir dominuoja istoriniai vaizdiniai? Juk tarsi turėtų dominuoti religiniai siužetai. Manau, kad taip buvo norima išsaugoti istoriją, buvusios valstybės atmintį: nuo pat XI a. Lenkijos iki XIX a. jau nebeegzistuojančios ATR.
Bulėje chronologiškai išdėlioti istoriniai įvykiai – bulės struktūra ir ikonografija leidžia manyti, kad Marija puikiai išmanė kontekstą. Greičiausiai ji konsultavosi su specialistais, turėjo remtis vyro surinkta gausia medžiaga.
Iliustracijos sukurtos pagal jau egzistuojančius kūrinius. Ji turėjo matyti tuos pavyzdžius ir jais remtis. Visus šiuos vaizdus Marija turėjo kruopščiai perteikti miniatiūrose, o tai – be galo daug kruopštumo reikalaujantis darbas. Marija stengėsi kiekvienam laikotarpiui pritaikyti ir ornamentiką – nuo gotikinės iki barokinės.
– O kaip M.Tyzenhauzaitę-Pšezdzieckienę galima vertinti kaip dailininkę? Tiek dabarties, tiek praeities kontekste? Ar ji buvo vertinama tuomet? Ar žvelgiant iš šių laikų perspektyvos galime ją išryškinti kaip šalies meno istorijos dalį? Juk anuomet dailininkų pasaulis buvo gana vyriškas, o ji, netgi turėdama aukštą socialinį statusą, nebuvo pripažinta taip, kaip galbūt galėjo.
– Žinoma, moteris tame laikotarpyje negalėjo tikėtis tokio paties vertinimo ir pripažinimo kaip vyras. Pavyzdžiui, profesionalioji Vilniaus piešimo mokykla buvo įkurta palyginti vėlai, tik XIX a. viduryje. Ten buvo galima mokytis, tačiau apie moterų mokymąsi menų nė kalbos negalėjo būti.
Tiesa, kaip diduomenės atstovė Marija buvo žinoma, o jos gebėjimai pripažinti. Vien kvietimas iliustruoti popiežiaus bulę rodo, kad ji tikrai buvo vertinama.
Beje, ji nemažai bendravo su vokiečių tapytoju ir litografu Franzu Xaveru Winterhalteriu, kuris tuomet buvo paklausus aukštuomenės atstovų tapytojas visoje Europoje. Dažniausiai tapė kilmingas moteris. Marija sužinojus apie šį tapytoją siekė, kad jis nutapytų ir ją, ir šeimą. Jai pavyko: yra išlikę liudijimai, kad F.X.Winterhalteris pastebėjo jos gebėjimus meno srityje ir pajautą kūrybai. Kai F.X.Winterhalteris ją tapė, Marija pateikdavo savo komentarus, bendravo su juo profesine prasme. Jų ryšys vėliau truko apie 10 metų. Jis nutapė ne vieną šeimos portretą. Deja, jie neišliko. Vienas žymiausių Marijos atvaizdų – nespalvota fotografija, kurioje ji pasipuošusi šviesia suknele – ir yra F.X.Winterhalterio tapytas jos portretas.
Grafienė daug aukojo bažnyčioms, vienuolijoms, taip pat ir atskiriems asmenims.
Tuo laiku ji tikrai garsėjo savo gabumais kaip aukštuomenės atstovė, bet ne kaip menininkė. Matyt, nebuvo tuomet vertinama šiomis kategorijomis.
Domintis Marijos gyvenimu ir kūryba atrodo, kad ji tikrai jau vertinama ir žinoma, bet reikėtų daugiau skleisti apie ją žinią. Kalbėti apie ją tik kaip apie dailininkę, matyt, negalima – per mažai išliko jos kūrybos, kad galėtume vertinti ją kaip menininkę. Manau, kad reikėtų vertinti jos asmenybės bruožų ir savybių visumą – ji tikrai buvo labai įtakinga, svarbi moteris.
Dažnai aukštuomenės damų kūryba buvo vertinama kaip mėgėjiška, bet tyrėjų pripažįstama, kad Marijos darbai – aukštesnės meninės vertės nei mėgėjiškos dailės lygio. Ji taip ir turėtų būti vertinama. Manau, kad dar bus atlikta nemažai tyrimų apie Mariją, tad turėtume išgirsti ir daugiau.
– Užsiminėte, kad M.Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė buvo mecenatė ir remdavo įvairias veiklas ir kad kalbant apie jos asmenybę reikia matyti visumą: gabumą dailei, mecenatystę, kultūrinę įtaką. Kokia mecenavimo veikla ji užsiėmė? Ką remdavo? Kas jai buvo svarbu?
– Po vyro ir brolio mirties, tapusi paveldėtoja, užsiėmė visuomenine veikla ir labdara. Marija tęsė brolio Reinoldo Rokiškyje pradėtos bažnyčios statybos darbus. Jos meniniai gebėjimai lėmė, kad bažnyčios architektūra šiuo metu yra vertinama kaip vienas geriausių neogotikos pavyzdžių Lietuvoje.
Rokiškyje atidarė vaistinę, prieglaudą vargšams, ligoninę. M.Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė dosniai aukojo švietimui, buvo įsteigusi mažų mokyklėlių, kurias pati kuravo, rėmė ir skatino jaunus menininkus. 1883 m. grafienės kvietimu į Rokiškį dirbti atvyko čekas Rudolfas Lymanas, dėstęs dvaro įsteigtoje vargonininkų mokykloje, kurioje išugdytas ne vienas garsus Lietuvos muzikas.
1881 m. įsteigė Šv. Roko akių ligoninę Vilniuje. Grafienė daug aukojo bažnyčioms, vienuolijoms, taip pat ir atskiriems asmenims.
Tiesa, tai nebuvo išskirtinė veikla tuometiniame kontekste: daug turtingų žmonių aukojo įvairiems tikslams – pavyzdžiui, Mykolas Mikalojus Oginskis rūpinosi Plungės bažnyčios statyba, o šį rūpestį po jo mirties pratęsė jo žmona Marija Teresė Oginskienė, kuri, panašiai kaip M.Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė, Plungės dvare buvo įkūrusi našlaičių prieglaudą. Net apie du šimtus vaikų, netekusių tėvų, ten gyveno vienu metu. Tad rūpestis skurstančiais ir mecenavimas buvo svarbu ano meto didikų šeimoms.
